I.Černiuk apie šoką kėlusią URM šešėlinę politiką: pokalbis su konkurso komisija buvo vadinamas „vergų turgumi“

„Tie visi ekspertai, kurie komentuoja diplomatinę tarnybą – įskaitant ir iš Prezidentūros ekspertų lūpų – galėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kad dabar liko vienintelis kelias ateiti į diplomatinę tarnybą – per konkursą“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo I. Černiuk.

„Mes realiai daug pastangų įdėjome ateities diplomatinei tarnybai, kad ji nebebūtų tokia, kad ji nebebūtų iš šešėlio, kad ji būtų iš normalių procedūrų“, – aiškino ji.

Kanclerė pabrėžė, jog URM buvo išgyvendinta ne viena ydinga diplomatinių konkursų praktika – pavyzdžiui, „vergų turgumi“ pramintas pokalbis su atrankos komisija.

„Prisipažinsiu, tautosakoje tas antras konkurso etapas, pokalbis žodžiu būdavo vadinamas „vergų turgumi“. Iš tikrųjų, pagrindinis vadovų tikslas būdavo pasirinkti sau tinkamus žmones ir paskui kovoti (...), kas pas ką ateis. Toks buvo kultūrinis dalykas ir man jis kėlė didelį šoką“, – pabrėžė I. Černiuk.

„Mes iš tokios ad hoc buvusių iš ministerijos surinktų vadovų, kurie nebūtinai turi žinių, bet turi interesą pasiimti sau darbuotoją, mes einame į profesionalumą. Tie žmonės yra apmokomi, gauna papildomus mokymus (...) – ir jie jau žinotų ir gebėtų atrinkti. Nes realiai tai yra profesionalumo klausimas – tos komisijos darbo profesionalumo klausimas“, – esminius pasikeitimus, vykdant diplomatinius konkursus, vardijo URM vadovybės narė.

Pastaruoju metu papildomų klausimų dėl ministerijoje vykstančių atrankų sukėlė ir tai, jog atašė rangą įgijusi buvusi ministro sekretorė išvyksta dirbti į Jungtines Valstijas. Kritikai pastebi – paprastai jaunieji diplomatai bent trejus metus dirba pačioje ministerijoje ir tik vėliau yra rotuojami. Be to, daliai sunku patikėti, jog ministerija kartojo konkursą JAV, mat pirmoje atrankoje nebuvo sulaukta norinčiųjų vykti kitapus Atlanto.

Visgi, kanclerė pabrėžia – JAV nebėra diplomatų traukos taškas.

„Realybė tokia, kad Lietuvoje tapo gyventi gerai. Lietuvoje ekonomiškai tapo gyventi gerai ir tas stimulas išvažiuoti į užsienį užsidirbti ženkliai ženkliai sumažėjo“, – aiškino ji.

„Ta pati Amerika – ji nebėra svajonių šalis, nes tu pasiskaičiuoji, vėlgi, koks nuotolis nuo namų, pas tave čia lieka tėvai, draugai ir visa tavo socialinė aplinka, kurioje tu buvai, tu išplėši savo vaikus iš tos aplinkos, o po keturių metų tau juos reikia grąžinti į tą aplinką, vėl atgal integruoti į mokyklą“, – dėstė I. Černiuk.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukė tema dėl Užsienio reikalų ministerijos vykdomų atrankų ir konkursų, suteikiamų diplomatinių rangų – omenyje turiu surezonavusią istoriją dėl ministro Gabrieliaus Landsbergio esamiems ir buvusiems komandos nariams suteiktų atašė laipsnių. Ministras aiškino, kad konkursai vyko skaidriai, žmonės juose dalyvavo įprastiniu būdu, ruošėsi, atliko visus atrankos žingsnius. Bet kodėl, jūsų manymu, šita istorija vis tiek sulaukė tiek daug dėmesio ir politinių vertinimų, klausimų dėl skaidrumo?

– Klausimas labai taiklus dėl politinio vertinimo, nes, iš tikrųjų, esame karštame politiniame sezone. Bet jei norime suprasti dalykus iš esmės, turėtume patalpinti patį faktą į kontekstą ir atsakyti į kai kuriuos pagrindinius dalykus. Pradėsiu nuo pagrindinio dalyko, kad diplomatai turi ne tik rangus. Diplomatai, kaip ir visi tarnautojai, darbuotojai, turi savo karjeros laiptelius – pareigybes, į kurias jie yra priimami. Konkurso būdu diplomatai yra priimami į atašė pareigybę. Tada jie gali daryti karjerą, kildami į sekantį laiptelį, kurių turime devynis: atašė, trečias sekretorius, antras sekretorius, pirmas sekretorius, patarėjas ir taip iki išsvajoto ambasadoriaus. Judėti iš vieno karjeros laiptelio į kitą galima tik gavus įvertinimą „labai gerai“ už savo metinę veiklą – ir tavo vadovas, jeigu tau pasiūlo, kad galėtum kilti pareigose. Tai net jeigu ir tave kasmet vertina labai gerai ir tavo vadovas tokius pasiūlymus teiktų, galėtum tapti ambasadoriumi po 10 metų. Bet taip nebūna – reiškia, mes kažkur į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį laiptelį užkopiame po 8-10 metų, o ambasadoriaus karjera kažkur po 20 metų turėtų laukti, jeigu viskas teisingai, procedūriškai tvarkingai vyksta.

Rangas yra diplomatinio statuso, diplomato darbo sudėtinė dalis. Rangas teikiamas tada (...), kai tu važiuoji į rotacijas. Jeigu tu važiuoji į rotacijas, tau kas keturi metai priklauso nuosekliai aukštesnis rangas. Jis nepriklauso nuo vertinimo „labai gerai“, tai yra tiesiog tavo diplomatinio darbo pripažinimas.

Tai dabar mes turime karjeros takelį ir turime diplomatinius rangus. Ir turime normalų patekimo į tarnybą būdą – konkursą. Diplomatinis konkursas yra sudėtingas...

– Gal čia ir yra gera proga pasiaiškinti, nuo ko viskas prasideda? Daugiau aiškumo įnešti į šią diskusiją.

– Paprastai ministerija diplomatinį konkursą daro kartą per metus. Prasideda nuo to, kad yra konkurso aprašas – visos sąlygos, kaip, kada teikiami dokumentai, kaip vyksta procedūra, kas bus komisijos sudėtyje. Yra patvirtinamas konkurso aprašas, kuris yra viešinamas, kad visi būsimi pretendentai neturėtų klausimų ir viską žinotų. (...)

Šioje vietoje norėčiau pasakyti, kad, kai atėjau į ministeriją 2021 metais, konkursas, kuris vyko tais metais, pritraukė labai labai mažai dalyvių ir mes atrinkome tik 3 ar 4 žmones. Nes ir pats konkursas buvo šiek tiek kitoks, nei yra dabar. Diplomatai rašydavo diktantą arba esė. Iš tikrųjų, ką patikrina diktantas ir esė? Ar jis patikrina būsimo pretendento gebėjimus? Ne. Antras etapas būdavo pokalbis žodžiu – jame dalyvaudavo beveik visų ministerijos departamentų vadovai ir diplomatai. Taip, jie gali būti profesionalūs diplomatai, bet nebūtinai turintys pakankamai psichologinių, atrankos žinių ir kitų dalykų. Ir, prisipažinsiu, tautosakoje tas antras konkurso etapas, pokalbis žodžiu būdavo vadinamas „vergų turgumi“. Iš tikrųjų, pagrindinis vadovų tikslas būdavo pasirinkti sau tinkamus žmones ir paskui kovoti – kai praeina 10-15 žmonių konkursą ir juos išsidalinti, kas pas ką ateis. Toks buvo kultūrinis dalykas ir man jis kėlė didelį šoką.

Reikėjo atsakyti į pirmą klausimą – kokių mes norime diplomatų? Kas yra geras diplomatas? Paprastas klausimas, kurį užsidaviau 2021 metais, ir tokiu būdu mes praleidome pirmus metus diskutuodami, apie diplomato kompetencijos modelį – outsource‘inome paslaugą, diskutavome su focus grupėmis, sudėliojime, kas yra tos kompetencijos, kurias turi turėti diplomatas. Ir tada mes šitą modelį integravome, vėlgi, su profesionalų pagalba, į atrankos procesą.

Dabar tas pirmasis etapas, kurį praeina diplomatai – pretendentai rašo testą. Testas susideda iš trijų dalių. Žinios – nes tikrai reikia patikrinti, kaip orientuojasi Konstitucijos, politologijos, nūdienos žinių (kontekste – ELTA) – mes patys šių klausimų neformuojame, idant nekiltų klausimų, vėlgi, dėl skaidrumo. Yra outsource‘inama paslauga, tiekėjas mums pateikia klausimų sąrašą ir tas klausimų sąrašas yra patalpinamas į IT platformą (...). Kita dalis yra situacijos – situacijos buvo su tiekėjo pagalba išgrynintos, su kuriomis realybėje susiduria mūsų diplomatai. Ir iš tų situacijų irgi turime parinkti tinkamą atsakymą. Trečia dalis – lietuvių kalbos testas. (...)

– Kas tada? Galime prisiminti ir pirmoje metų pusėje besitęsusias istorijas dėl ambasadorių klausimų – tada irgi buvo klausimų iš Prezidentūros, adresuotų jums, kaip čia tos atrankos vyksta. Visgi, yra komisija, kuri vertina tuos testus ir rezultatus?

– Kaip minėjau, aprašas, kuris yra tvirtinamas, jis nustato praeinamą balą, žemiau kurio žmonės nebus kviečiami į pokalbį. (...) Su tais, kurie praeina (pirmąjį etapą – ELTA) – tie yra kviečiami į pokalbį žodžiu.

– Ir bendrauja su kažkokiais komisijos nariais?

– Taip. Komisija yra sudaroma iš ministerijos personalo specialistų, žmogiškųjų išteklių specialistų, teisininkų, darbuotojų atstovų. Tai yra viena naujovė, kuri atėjo su šios vadovybės atėjimu – nuo 2021 metų praktiškai į visus procesus yra įtraukti darbuotojų atstovai – į diplomatų atestacijos komisijos veiklą, į konkursų komisijos veiklą – idant tų klausimų dėl skaidrumo ar neskaidrumo būtų kuo mažiau.

(...) Mūsų komisija apmokyta, kaip užduoti tuos klausimus, kaip vertinti atsakymus, kad išliktų maksimaliai objektyvūs. Tie patys klausimai užduodami visiems pretendentams ir, kaip minėjau, jie visi išplaukia iš kompetencijų modelio ir yra vertinami pagal tą atsakymų matricą.

– Bet kas sudaro tą komisiją? Ar tai nėra ministro įsakymu sudaroma komisija?

– Taip, komisija sudaroma ministro įsakymu. Ir anksčiau ji būdavo sudaroma ministro įsakymu, ir dabar ji sudaroma ministro įsakymu. Skirtumas tik tas, kad mes iš tokios ad hoc buvusių iš ministerijos surinktų vadovų, kurie nebūtinai turi žinių, bet turi interesą pasiimti sau darbuotoją, mes einame į profesionalumą. Tie žmonės yra apmokomi, gauna papildomus mokymus (...) – ir jie jau žinotų ir gebėtų atrinkti. Nes realiai tai yra profesionalumo klausimas – tos komisijos darbo profesionalumo klausimas.

– Užsiminėte, kad yra darbuotojų atstovai, departamentų – bet komisijoje sėdi kas nors iš ministro komandos? Politinio pasitikėjimo žmonės, viceministrai? Ar tai tik platesnio rato Užsienio reikalų ministerijos specialistai? Čia irgi yra klausimas – jei komisija sudaroma ministro įsakymu, tai irgi yra tas kabliukas, dėl ko gali kilti klausimas, ar čia tikrai yra išskaidrintas procesas.

– Kad kyla klausimų – tai natūralu. Bet viceministrų, politinio pasitikėjimo tarnautojų ten nėra, nes, kaip minėjau, mūsų pagrindinis kriterijus yra profesionalumas – kad tie žmonės nešaudytų atsitiktinių klausimų, o labai prasmingai atrinktų į tarnybą tuos žmones, kurie ten turėtų tikti ir pasilikti. (...)

– Pristatėte, kaip atrodo tie konkursų užkulisiai. Bet pereikime prie konkrečios, viešojoje erdvėje aptariamos situacijos. Buvusiai ministro sekretorei suteiktas atašė rangas ir ji yra deleguojama dirbti į Jungtines Valstijas. Anksčiau žiniasklaidoje buvo skelbta, kad ji laimėjo diplomatinį konkursą pernai. Tačiau, ką pastebi ir ta pati Prezidentūra, ir kiti šios istorijos stebėtojai, diplomatinį pasaulį išmanantys žmonės – kalbama, kad įprastai jaunieji diplomatai bent tris metus dirba ministerijoje ir tik tuomet yra deleguojami dirbti į užsienį. Skelbta, kad į JAV buvo net antra atranka, nes pirmoje nebuvo norinčiųjų. Dažnai taip nutinka, kad nebūna norinčių?

– Atsakysiu į jūsų klausimą dviem dedamosiomis. Yra tas teisinis kelias, kuris yra nuobodesnis pasakoti. Ir yra kita dalis – politinė. Tai tie visi ekspertai, kurie komentuoja diplomatinę tarnybą – įskaitant ir iš Prezidentūros ekspertų lūpų – galėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kad dabar liko vienintelis kelias ateiti į diplomatinę tarnybą – per konkursą. Iš tikrųjų, mes turėjome labai prastus darbuotojų įsitraukimo rezultatus. Jie dabar paaugo. Ir viena iš pagrindinių priežasčių buvo karjeros kelias – žmonės buvo labai nepatenkinti karjera. Kodėl? Mes pradėjome nuo tų 9 karjeros kilimo žingsnelių. Tvarkingai tu turėtum taip ir judėti. Bet iki 2022 metų, kol mes nepakeitėme įstatymo, galiojo toks šalutinis kelias – galimybė ministrui įdiplomatinti iš karto ne į atašė, o į patarėjus. Pavyzdžiui, dabar kolega eina dirbti į Prezidentūrą iš Užsienio reikalų ministerijos būtent tokiu keliu atėjęs – iš karto į aukštas patarėjo pareigas. Visi kiti žiūri – turime tą kolektyvą atėjusį tvarkingai, per konkursą – dairosi pro šoną, kaip čia tampama ambasadoriais, kaip čia tampama patarėjais. Ir tame sidetrack‘e yra labai nemažai atėjusių įvairiausiu metu, įvairiausio kalibro žmonių. Tai mes šitą 2022 metais uždarėme. Ministras neturi galimybės sudaryti sutarties, suteikti rango ne per diplomatinį konkursą. Tai yra depolitizuota.

Kita problema, kurią mes išsprendėme tokiu būdu – mes paskelbėme atrankos kriterijus ambasadoriams, kad būtų aišku, ką tu turi būti nuveikęs gyvenime, kokia tavo patirtis, išprusimas, kokie kriterijai turi būti, kad tu galėtum aplikuoti, kokia yra aplikavimo procedūra – ir tada jau tik sugeneruotas rezultatas, kažkoks sąrašas, kuris pradeda keliauti pagal tą tyliąją procedūrą. (Reikėjo – ELTA) eliminuoti tą šešėlinę politiką, nes iš tikrųjų 2021 metais atėjus į ministeriją mes turėjome tą tokią šešėlinę politiką iš ausies į ausį – „aš norėčiau būti tuo ir tuo“ [šnabžda]. Ateina pas kanclerę, ateina pas ministrą, ateina dar kažkur – ir nėra tvarkų. Tai buvo tikrai didelis šokas. Ne akmens amžius, bet iš tikrųjų tiems jauniems diplomatams ateiti, dirbti, įsitraukti – koks motyvas, kai tu matai, kad šalia turi tuos žmones, kurie ateina kažkokie patarėjai, padėjėjai ir iškart tampa diplomatais, iškart tampa ambasadoriais? O tu čia dirbti dešimtmečius ir nepasieki rezultato.

(...) Tai labai natūralu, kad mes (girdime – ELTA) ekspertus, kurie užaugo ar dirbo tais laikais, kai buvo ta šešėlių diplomatija arba, kaip prezidento patarėja sakė, kadrų politika – tai nueiti nuo kadrų politikos, nuo 2021 metų iki 2024 metų validaus, šiuolaikiško, modernaus personalo valdymo (prasme – ELTA) labai kainavo pastangų.

– Davėte pavyzdžių, kaip skaidrintos tvarkos. Bet grįžtant prie klausimo, ar dažnai atrankose nieko nesulaukiama. Gal yra kokios nors priežastys – motyvacijos mažai? Minėjote – yra situacijos, klausimai – galbūt nepasiekiamas tas reikiamas balas? Galbūt nevilioja tos darbo vietos? Nors, žinote, sunku patikėti, kad į Jungtines Valstijas nebūtų norinčių keliauti dirbti.

– Bet, žinokite, nevilioja. Ir čia vienas iš tų skausmingų pratimų, kuriuos teko padaryti, kurie anksčiau nebuvo daryti. Rotuotis yra diplomato pareiga. Diplomatas yra statutinis tarnautojas, jis privalo rotuotis. Ateiname į ministeriją, turime virš 50 žmonių sąrašą, kurie nesirotavę ilgiau nei leidžia įstatymas – daugiau nei trys metai. Kažkas nesirotavęs šešis, kažkas dešimt metų, kažkas niekada nesirotavęs. Klausimas – kaip taip galėjo atsitikti? Ir tuomet mes turime diplomatų atestacijos komisiją, kuri atsakinga už visokius diplomatų veiklos įvertinimus ir rotacijos sąrašų sudarymą. Ir mes kvietėmės po vieną kiekvieną žmogų ir klausėme – kodėl, tau jau būtų laikas važiuoti. Aišku, tų priežasčių būna ir labai žmogiškų – kažkam su sveikata prastai ir pan. Bet realybė tokia, kad Lietuvoje tapo gyventi gerai. Lietuvoje ekonomiškai tapo gyventi gerai ir tas stimulas išvažiuoti į užsienį užsidirbti ženkliai ženkliai sumažėjo. Ir žmonės dabar jau skaičiuoja – ar man reikia važiuoti pačiam, su šeima, su vaikais, persikelti kažkur į kitą šalį, važiuoti dirbti į Kazachstaną. Ta pati Amerika – ji nebėra svajonių šalis, nes tu pasiskaičiuoji, vėlgi, koks nuotolis nuo namų, pas tave čia lieka tėvai, draugai ir visa tavo socialinė aplinka, kurioje tu buvai, tu išplėši savo vaikus iš tos aplinkos, o po keturių metų tau juos reikia grąžinti į tą aplinką, vėl atgal integruoti į mokyklą. Tai iš tikrųjų diplomatai labai skaičiuoja. Ir ateities diplomatija yra apie šeimą – ne apie diplomatą. Nes iš tikrųjų tu ištrauki visą vienetą, šeimą ir ją perkeli į kažkokią kitą terpę, kur jai reikia integruotis. (...) Noro važiuoti su laiku mažėja.

Atsakysiu antrąją klausimo dalį, kaip žadėjau – teisinę ir nuobodžią. Vėlgi, kai 2021 metais atėjome į ministeriją, tapau diplomatų atestacijos komisijos pirmininke, buvo pirmas uždavinys sudaryti kitų metų rotacinius sąrašus kartu su kolegomis – kas ir kur važiuoja. Sakau – tai kur čia mūsų kokie kriterijai, procesai? Jų nėra. Ir tas lemia tą demotyvavimą žmonių viduje, nes jie nesupranta, kaip aš išvažiuosiu, kaip aš būsiu įvertintas, kaip aš būsiu pripažintas. Tai kai tu nežinai, už ką tave skatina ir už ką tave pripažįsta, tai nusivylimas sistema tikrai auga. Tai mums teko sukurti rotacijų ir rangų tvarką, apsirašyti procedūras, susiderinti su mūsų profesine sąjunga, darbo taryba, sutuoktinių asociacija (...). Tai ji tą ir numato, kad pirmas šaukimas – rašosi visi, kam jau suėjo laikas užsirašyti. Ir tada diplomatų atestacijos komisija susirenka ir įsivertina pagal kalbų mokėjimą, pagal patirtį, pagal sudėtingumą. (...) Teoriškai, statutiniam (pareigūnui – ELTA) tu turi liepti, ir jis turėtų važiuoti. Bet mes žmonių atsiklausiame, mūsų diplomatai turi teisę užsirašyti, kur jie nori važiuoti – penkias šalis. Vienintelė prievolė jiems yra pasirinkti iš patrauklių ir nepatrauklių valstybių sąrašo. Mes turime nepatrauklių valstybių sąrašą, nepatrauklių pozicijų valstybėse sąrašą. Jeigu penkerius metus visai nebūna iš pirmo karto aplikuojančių ar būna vienas ar keli, ta tendencija tęsiasi – tai iš penkių metų vidurkio mes išvedame tas nepatrauklias vietas ir sakome diplomatams, kad jūs negalite važiuoti vien ten, kur jums faina, bet kažkas turi važiuoti ir į tas šalis, kurios jums galbūt atrodo mažiau patrauklios. Ir tokiu būdu mums tą pavairavimą tenka padaryti, nes pradžioje tikrai visi taikosi užsirašyti į tas vietas, kurios jiems imponuoja. Kas imponuoja? Imponuoja tas, kas arti Lietuvos. Imponuoja Europa. Dabar po ketverių metų stebėjimo, kaip užsirašinėja į ambasadorius, kaip užsirašinėja rotacijas, tikrai galiu pasakyti tam tikras tendencijas – tikrai žmonės nori gyventi daugiau mažiau ten, kur medicina, išsilavinimas, kalbų, mokyklų prieinamumas, kur tau komfortiška būtų ne tik dirbti, bet kur komfortiška tavo šeimai integruotis. Todėl tokios šalys kaip JAV, kaip Korėja, Japonija – tame sąraše, kuris buvo, kalbant apie šį konkretų atvejį, paviešintas jau antrą kartą skelbiant (atranką – ELTA), kad neužsipildo rotacinės vietos. Buvo 33 pozicijos. Ir tarp jų buvo Prancūzija, Briuselis, JAV, mano minėta Korėja, Japonija ir kitos šalys, kur atrodytų svajonė. (...) Kartais tenka ir po penkis kartus skelbti – į Ukrainą labai sudėtinga rasti žmonių. Natūralu, į karinius veiksmus žmonės nevažiuoja. Mes tokiais atvejais turime papildomai siūlomą paketą – siūlome greitesnę karjerą, per vieną ar du laiptelius pakelti žmogų per vertinimą, suteikti rangą, jeigu važiuoja į sudėtingas valstybes. Eilinį rangą dabar galima suteikti tik jeigu tu važiuotum į kokį Kazachstaną, pavyzdžiui, kur nelabai žmonės veržiasi ar į kažkokias kitas sudėtingas rotacijas. Tai tokiu būdu bandome paskatinti žmones išvažiuoti ir užpildyti tas rotacines vietas, kur nelabai yra patrauklios. (...)

– Noriu išsigryninti – tos kalbos, kad tris metus, gavus rangą, turi atidirbti ministerijoje ir tik tuomet esi rotuojamas. Tai čia veikianti ši praktika ar daugiau iš senesnės ministerijos praeities, apie kurią jūs kalbėjote, likęs mitas? Tai nėra faktorius šioje istorijoje?

– Kas įdomiausia – tai net nėra teisinė aplinkybė. Ten tokių paprotinių gyvenančių dalykų, kaip minėjau, vadinti konkurso komisiją „vergų turgumi“, (...), kad turi išvažiuoti tik po trijų metų, čia turi atidirbti, kad jeigu tave paskyrė į vadovaujančias pareigas, tai dabar turi išdirbti n kažkiek metų... Tai grynai paprotiniai, nusistovėję kažkokie tokie dalykai, kadangi rašytinės tvarkos nebuvo. Ir jie iš tikrųjų labai kenkia organizacijai ir kenkia ypatingai jaunimui. Tai gerai, kai tu jau pabuvęs keliose rotacijose, galbūt pabuvęs ambasadoriumi, jau esi pripažįstamas ir tau tas šešėlinis veikimo būdas imponuoja, nes tu žinai, su kuo pasikalbėti, kad tu išvažiuotum ten, kur tau patinka. O ką daryti tam jaunimui, kuris neturi su kuo pašešėliuoti, pasikalbėti, kuris nori objektyviai ir skaidriai dirbti? Mes realiai daug pastangų įdėjome ateities diplomatinei tarnybai, kad ji nebebūtų tokia, kad ji nebebūtų iš šešėlio, kad ji būtų iš normalių procedūrų (...).

– Jūs užsiminėte, atsakydama į patį pirmąjį klausimą, kad bendrai žiūrint į šią istoriją ir kodėl ji taip surezonavo – kad yra tas politinis fonas. Vėliau paminėjote ir Prezidentūrą – iš ten yra šios istorijos vertinimai, kad ministras turėtų pateikti tam tikrus atsakymus. Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė šiek tiek anksčiau „Žinių radijui“ kalbėjo, kad iš esmės ministro retorika – sau, o veiksmai – sau. (...) Kaip jūs apskritai reaguojate į Prezidentūros poziciją šioje istorijoje? Visgi, tai irgi yra diplomatinės tarnybos dalis, prezidento institucija yra atsakinga už užsienio politikos vykdymą. Atrodytų, turėtų būti interesas, jog diplomatai būtų profesionalūs, procesai skaidrūs. Bet čia vyksta kažkoks nesusikalbėjimas? Kas čia vyksta?

– Šią savaitę pas mus pasibaigė viena struktūrinė pertvarka. Mes nebeturime Personalo departamento, mes turime Žmonių ir organizacijos vystymo departamentą. Iš tikrųjų, tai yra žmonės ir organizacija, kurią reikia vystyti ir kuriai reikia padėti. Kita vertus, kai vyko visas su ambasadorių paskyrimu susijęs ažiotažinis vyksmas, iš gerbiamos patarėjos nuskambėjo – čia juk kadrų politika. Reikia pajusti tą skirtumą – kad ne kadrų politika ir ne tai, kad aš pažįstu šitą, jis yra žiauriai fainas, gal jis ten galėtų išvažiuoti rotuotis. Baigėsi šitie laikai. Akmens amžius baigėsi ne todėl, kad akmenys baigėsi, o laikmetis pasikeitė. Vadybiškai ministerija yra tikrai, palyginus, iš to akmens amžiaus išėjusi. Ir ne todėl, kad baigėsi akmenys.

Grįžtant prie gerbiamos patarėjos, ji savo karjeroje buvusi mūsų Personalo padalinio vadovė. Tai kodėl tada nebuvo galima sutvarkyti dalykų taip, kad jie veiktų? Kad įsitraukimas šioje organizacijoje būtų, kad žmonės suprastų? Atlygio politikos, vertinimo politikos nebuvo – praktiškai nulis, nežinia, už ką žmonėms ką kelti. Pagrindinis mūsų rotacijos ciklas – kiekvienais metais trečdalis ministerijos išvažiuoja ir grįžta – nesutvarkytas, nėra net aprašytų procedūrų. Tai aš suprantu, kad toje terpėje priiminėti individualius ir kažkokius sprendimus „man patinka, man nepatinka“, tas galios demonstravimas – jis gali būti labai viliojantis takas. Bet jis yra labai slidus, ypač atsižvelgiant į tai, kad tikrai mes gyvename visai kitame laikmetyje.

– Iš to ką kalbate – nes A. Skaisgirytė yra diplomatė, buvusi ambasadorė – tarp eilučių įskaitau, kad ponia patarėja gyvena šiek tiek senesniais laikais? Jūs tą norite pasakyti?

– Neslėpsiu – taip. Iš tikrųjų diplomatinėje tarnyboje mes turime įvairovę žmonių – kurie ką tik atėjo į darbo rinką ir kurie ambasadoriais tapo dar prieš trisdešimt metų ir savo karjerą padarė toms sąlygomis. Jiems patiktų tomis sąlygomis gyventi. Bet taip gyventi jau tiesiog nebegalime, nes mes matome, kad organizacija vystosi ir ji gyvens tik tada, kai joje bus skaidrūs procesai, atsakyti klausimai ir žmonės bei darbuotojai apie tai žinos. Jais reikia rūpintis, jiems reikia kurti komfortą, jiems reikia psichologiškai padėti, jiems reikia žinoti aiškias žaidimo sąlygas. Ir nebegalime tiesiog funkcionuoti taip, kaip mes funkcionavome prieš trisdešimt metų.

– Visai pabaigai – šios Vyriausybės ir ministro Gabrieliaus Landsbergio kadencija skaičiuoja paskutines savaites. (...) Viešoje erdvėje ir anksčiau kalbėta apie bendrą atmosferą Užsienio reikalų ministerijoje – buvo skelbtos ir darbuotojų apklausos. Tuomet buvo matoma, kad yra didelis nepasitenkinimas karjeros perspektyvomis, darbo užmokesčiu, dialogu su vadovybe. Pernai metų lapkritį buvo nauja apklausa, tie rodikliai gerėjo, bet nebuvo labai džiugūs ir rodantys, kad kiekvienas ministerijos darbuotojas džiaugiasi čia būdamas. Baigiantis šiai kadencijai, kokią gerovės ministeriją paliekate?

– Man, žinokite, jie (rezultatai – ELTA) labai džiugūs. Nes 17 proc. paauginti žmonių suvokimą apie karjerą arba 13 proc. paauginti žmonių suvokimą apie atlygio teisingumą – (...) kiekvienas tas procentas yra labai daug darbo, politikų formavimo, diskutavimo su socialiniais partneriais labai daug kainuoja, diskutavimo su žiniasklaida, Seimu, kur visą laiką tau bando pasakyti, kad vis tiek yra blogai. Bet yra ženkliai geriau, nei buvo. Ir paskutinis dokumentas, kuriuo labai džiaugsiuosi, be kolektyvinės sutarties – mes turime parengę ministerijos organizacijos ir žmonių vystymo politiką. Apjungėme visas keturių metų praktikas, kurias darėme – pradedant nuo kompetencijų išgryninto modelio, vertybių modelio (...). Man reikėjo pasakoti žmonėms, kad mums reikia išsigryninti vertybes, nes čia yra mūsų elgesio modelis, nes šitas elgesio modelis daro įtaką kitiems procesams – tada mes turime lygių galimybių, nediskriminavimo politiką, kuri turi remtis vertybinėmis elgsenomis. Tai mes dabar visas šias praktikas apjungėme į tą vystymo politiką ir aš labai tikiuosi, kad spėsime ją pasitvirtinti (...). Ministerijos pagrindinis turtas yra žmonės, tūkstantis žmonių. Jie labai įvairūs. Prie jų pridėkime dar jų šeimų narius, jų vaikus, jų sutuoktinius su jų rūpesčiais – tai iš tikrųjų pagrindinis fokusas ten ir turi būti. Taip, užsienio reikalai yra labai svarbu ir mes ten fokusą mokam demonstruoti, dirbti, bet to fokuso į vidų labai labai reikėjo ir labai labai trūko. Tai dabar mes į ten jį atsukome ir tam tikrus strateginius rėmus kaip žmogaus stuburą sudėliojome. Kaip tas žmogus gyvens – dabar priklausys nuo to, kas kokią vadovybę turėsime. (...)