I.Šimonytės Vyriausybė - šluba antis

„Dabartinė Vyriausybė dirba kaip šluba antis. Sprendė daug krizių, bet nesėkmingai. Pradedant COVID-19, tęsiant migracija, energetikos išteklius, infliacija, karu, geopolitine situacija, saugumo politika. Kadencijos pabaigoje Vyriausybės darbotvarkė visiškai ištuštėjo ir liko vienas esminis darbas - 2025 m. valstybės biudžeto projekto parengimas ir diskusijos dėl jo Seime. Tačiau vargu ar dabartinis Seimas ir Vyriausybė šį biudžetą spės patvirtinti", - kalbą apie Ingridos Šimonytės Vyriausybę pradėjo A.Krupavičius.

Anot jo, gal ir nelogiška, kad nueinanti valdančioji dauguma rengia būsimųjų metų biudžetą, daugelyje šalių finansiniai metai prasideda liepą.

„Tačiau Lietuvoje visada yra galimybė „paveldėtą" biudžetą perskirstyti metų bėgyje", - akcentavo profesorius.

Nevaldė krizių

Politologo teigimu, vyrauja nuomonė, kad ši Vyriausybė bent jau su nelegalių migrantų krize puikiai susitvarkė, bet jis taip nemano.

„Ši krizė buvo gerokai išpūsta - viešųjų ryšių reikalas. Ir šį teiginį galima pagrįsti faktais, nes yra su kuo palyginti: su karo pabėgėliais iš Ukrainos. Vienu metu pabėgėlių iš Ukrainos skaičius siekė apie 80 tūkst., o tai yra keliais kartais daugiau, nei tai, ką matėme 2021 metais - nelegalių migrantų iš kitur. Jų į Lietuvą pateko tik keli tūkstančiai, dalis iš jų savu noru išvažiavo į Vakarų Europą. Krizė tikrai nebuvo tokia dramatiška, kokia buvo piešiama viešojoje erdvėje", - tvirtino A.Krupavičius.

Pasak politologo, bene didžiausias fiasko buvo su COVID-19 valdymu.

„Ši Vyriausybė visiškai pagrįstai buvo kritikuojama, kad naudojo perteklinius instrumentus, balansavo ant žmogaus teisių pažeidimo ribos, galbūt buvo prasilenkiama ir su Konstitucijos normomis. Juo labiau kad I.Šimonytės Vyriausybė jau galėjo mokytis iš Sauliaus Skvernelio Vyriausybės, kuri irgi darė klaidų, bet jai, kaip ir visam pasauliui, COVID-19 buvo visiškai naujas, nežinomas dalykas. Deja, dabartinė Vyriausybė pasirinko pernelyg represines priemones.

Antras milžiniškas pralaimėjimas - energetikos politika, energetikos kainų šuolis, energetikos rinkos pseudoliberalizacija. Energetikos krizė buvo visur, tačiau kažkodėl pas mus kainos šovė į viršų labiausiai. Ir ne tik energetikos. Infliacijos nebuvo sugebama valdyti visiškai. Mes Europos Sąjungoje buvome absoliutūs antilyderiai, maisto kainų augimas siekė net apie 40 proc.

Toliau galima kalbėti apie sveikatos apsaugos reformas, švietimo problemas, tačiau tai - gerokai mažesnis blogis, nei tvarkymasis su krizėmis", - teigė profesorius.

Vėl kils kainos

Dar vienas blogis - ši Vyriausybė vykdo buhalterinę politiką, kuri būsimai valdančiajai daugumai paliks daugybę problemų.

„Jau dabar ekspertai prognozuoja, kad maisto kainos vėl turėtų augti. Negana to, akcizai kurui nuo sausio didės: benzino - apie 8 centus už litrą, dyzelinui - apie 16 centų. Tai irgi išaugins kainas. O dar ir šildymo sezonas artėja. O ekspertai irgi sako, kad šildymas apie 10 proc. brangs, nors žaliavų kainos „nežada" brangti. Tai - šios Vyriausybės valdymo pasekmės.

Kita vertus, Vyriausybei tas kainų augimas yra parankus, nes daugiau surenkama į valstybės biudžetą. Bet kas iš to, kai lėšos skirstomos bet kaip? Sveikatos apsaugos sistema sako, kad finansavimas - nepakankamas, švietimas - kad nepakankamas. Kur dursi, ten - problemos, nors turime didžiulį, lyginant su gyventojų skaičiumi, biudžetą", - pabrėžė A.Krupavičius.

Nemokamos paslaugos - mokamos

Anot jo, įdomiausia, kad didesnius mokesčius mokame netiesiogiai - lyg gyventojai to nepastebėtų.

„Mokame už medicinos paslaugas, už švietimą. Vyresnė žmonių karta greitai bus be dantų. Žinote, kiek kainuoja vieno danties implantas? Daugiau nei vienas vidutinis atlyginimas arba gerokai daugiau nei dvi pensijos. Tai - pavyzdys, kaip, nedidinant mokesčių, vis tiek biudžeto surinkimas užkeliamas ant mokesčių mokėtojų pečių.

Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo 2023 m. visi pagrindiniai vaistai yra nemokami vaikams iki 18 metų imtinai ir pagyvenusiems žmonėms, kuriems yra per 65 metus.

Bet kurią mūsų sritį paimsime, rezultatas bus toks pat blogas. Pavyzdžiui, pas mus bakalauro studijų kainos išaugo trečdaliu, magistrantūros - 40 proc. Kodėl išaugo tiek, kai dėstytojams atlyginimai išaugo gerokai mažiau?" - retoriškai klausė profesorius.

Vienintelis geras ministras

Politologas priminė, kad jo ne kartą yra klausę, ar mes turime rimtų finansininkų, kurie gebėtų vykdyti finansinę politiką, leidžiančią valstybės biudžeto pajamas padidinti, o ne tik paskirstyti tiek, kiek surenkama.

„Mano atsakymas buvo paprastas: paskutinis finansų ministras, kuris tai sugebėjo, buvo Romualdas Sikorskis (pirmosios po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės - Kazimieros Prunskienės - finansų ministras, - aut. past.). Dabar dažniausiai turime premjerus ir finansų ministrus tik tokius, kurie moka išdalinti. Bet negeba padidinti valstybės pajamų nespaudžiant skurdesnių.

I.Šimonytė yra technokratinė politikė, kuri turi stiprų buhalterinį mentalitetą, deja, valstybės valdyme tokio mentaliteto neužtenka. Kitas dalykas - ji yra užsispyrusi, arogantiška. Vienas geriausių tą liudijančių faktų - ministrai buvo keičiami tik „per negaliu". Pakeisti tik patekę į rimtesnius skandalus.

Įdomiausia, kad kai kurie naujai paskirti ministrai yra tikrai geresni už buvusius. Visų pirma norėčiau išskirti naująjį žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių, turintį patirties, sugebantį bendrauti su žemdirbiais daug geriau nei buvęs ministras Kęstutis Navickas.

Jei Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė švietimo, mokslo ir sporto ministre būtų buvusi paskirta nuo kadencijos pradžios (o ji turi patirties politikoje, dirbo Europos Parlamente, moka derinti įvairių grupių pozicijas), nebūtų kelių ministrų pasikeitimo toje ministerijoje ir nebūtų kilę tokių problemų švietimo politikoje. Bet čia jau - premjerės požiūris ir jos požiūrio, kad ministrus galima keistis tik „per jos lavoną", pasekmė", - įvertino A.Krupavičius.

Blogio įsikūnijimas

Pasak jo, iš dabartinės Vyriausybės kontraversiškiausias yra užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

„Tai - krizių kūrimo ir jų gilinimo ministras. Dar daugiau - kaip politikas jis yra bailokas: jei kyla krizė valstybėje arba jis pats patenka į krizę, tada neria į krūmus, išeina atostogų. Ir krūmuose stebi, kaip krizė pasibaigs, o kiti ją turi suvaldyti: su Taivanu, Kinija, Baltarusija, vila Graikijoje ir t.t.

Kompetencijos požiūriu daugiausiai problemų, ko gero, turi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Ji irgi sugebėjo įsivelti į įvairius konfliktus, todėl pastaraisiais metais pasitraukė į šešėlį ir yra mažiau matoma.

O apskritai vertinant dabartinę Vyriausybę daugiau nei trečdalį ministrų galima vadinti naujokais. Kaip minėjau, iš jų K.Starkevičius atrodo solidžiausiai.

Kitas dalykas - net kai kurie ministrai senbuviai, dirbantys nuo kadencijos pradžios, visuomenei yra beveik nežinomi!

Kultūros ministras Simonas Kairys... Sociologinėse apklausose 50 proc. respondentų sako, kad apie jį neturi jokios nuomonės! Taip pat yra ir su susisiekimo ministru Mariumi Skuodžiu. O kadencija baigiasi. Ką jie darė? Veikiausiai buvo technokratai, biurokratai be vizijos, strategijų, todėl visuomenės akyse liko nežiniukai.

Arba dar blogiau - kai kurie ministrai liko visuomenės atmintyje iš neigiamos pusės - minėtas G.Landsbergis, Aušrinė Armonaitė, Simonas Gentvilas, buvęs ministras Arūnas Dulkys. Energetikos ministrą Dainių Kreivį įvardinčiau kaip vieną iš didžiausių neveiklumo pavyzdžių.

Dabartinėje Vyriausybėje vienintelis ministras, turintis daugiau palankių balsų, yra krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Manau, todėl, kad aktyviai naudojasi viešaisiais ryšiais. Ir dar, turint mintyje dabartinę geopolitinę situaciją, jis yra matoma figūra. Kaip buvęs ministras Arvydas Anušauskas. Jei ministras nepridaro daug kvailysčių arba yra per mažai laiko pamatyti tas kvailystes, jis yra vertinamas palankiai", - reziumavo A.Krupavičius.