1 nuotr.Vienas turtingiausių šalies žmonių, didelių įmonių, televizijos kanalų bei interneto svetainių savininkas Darius Mockus liūdnai žvelgia į buvusią valdžią, kuri ketverius metus išnaudojo tik savo gerovei, tačiau tebėra įsitikinęs, kad Lietuvoje optimizmas jau pradeda pirmauti prieš masinį pesimizmą, o jis gali padėti valstybei bent šiek tiek pakilti.
- Kalbėdamas apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tiksliau, branduolinės energetikos entuziastus, kurie elektrinės nori bet kokia kaina, sakėte, kad mūsų šalyje galėtume ir savų bananų užsiauginti, jei jau laikytis tokių principų, tik tikriausiai jie kainuotų po 50 litų už kilogramą. Valdžia nemoka skaičiuoti?
- Visada pirmiausia reikia susitarti dėl tikslo ir jo kainos. Daug ką galima gyvenime padaryti, tačiau ar visada tie tikslai bus verti savo kainos? Ar savo kainos tikrai būtų verta Visagino atominė elektrinė (VAE), politikų dažnai minima energetinė nepriklausomybė, apie kurią žmonėms niekas nieko dar nėra paaiškinęs.
Pasakymo apie lietuviškus bananus logika yra paprasta - už kiekvieną apsiskaičiavimą reikia brangiai mokėti. Baisiausia, jeigu tai darai iki galo neįvertinęs, tad mokėti teks ne priėmusiesiems tokį sprendimą, o ištisoms ateities kartoms.
Ekonominė krizė lėmė, kad Lietuvos valstybės skola patrigubėjo. Nemanau, ar kas rimtai tikisi, kad kas nors staiga ims ir tą skolą lietuviams nurašys, nors tokių atvejų istorijoje ir pasitaiko dėl visokių niuansų, politikos.
Lietuvai dar niekas niekada nėra nurašęs valstybės skolos, tad guostis, kad pasaulyje yra daug tokių laimingų šalių, neverta. Netgi tos valstybės, kurios paskelbia savo bankrotus, vis tiek daug susimoka per kitus dalykus.
- Bet kaip su tuo tikslu - energetine nepriklausomybe?
- Lietuvoje akivaizdi realaus ir prasmingo tikslo kėlimo problema. Seniai keliame tikslą - energetinė nepriklausomybė, bet jeigu jį paaiškintų ir politikai, ir ekonomistai, pamatytume didelių skirtumų.
Energetinė nepriklausomybė turėtų reikšti paprastą dalyką - Lietuva savo ūkyje pati gamina visą sau reikalingą energiją. Bet politikai juk sako, kad mes negaminsime energijos, o susijungsime tinklais su Lenkija, Švedija, turėsime galimybę pirkti iš Rytų arba Vakarų.
Tai kur ta energetinė nepriklausomybė, jei mes jau susijungiame tinklais ir tampame priklausomi iš visų pusių. Žinoma, suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje yra geriau nei vienas dujų vamzdis iš Rusijos, bet kuo čia dėta energetinė nepriklausomybė?
Šis tikslas man tapo visiškai nesuprantamas ypač po to, kai buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad Lietuvos pramonė privalės nusipirkti 25 proc. per Klaipėdos terminalą importuojamų dujų. Tai - atvira intervencija į rinką.
Vieną puikų energetinės nepriklausomybės pavyzdį juk jau turime. Tai lenkams priklausanti „Mažeikių nafta“, kuri degalus gamina Lietuvoje, bet mums juos parduoda brangiau nei kitose Baltijos šalyse.
Pirminis valstybės tikslas turėtų būti ne tušti lozungai, o konkurencingų energetikos gamybos būdų sukūrimas. To reikia tam, kad mūsų gyventojai ir pramonė ant savo kupros nebevilktų tos nepakeliamos naštos - juk pirmaujame Europoje pagal gamtinių dujų brangumą.
Kai politikai tik kartoja apie strateginius tikslus, tikrovė atrodo taip: šeimos ūkiai priversti kone visus pinigus atiduoti už šildymą, o ne už geresnį gyvenimą, maistą, poilsį ir t.t.
- Ką, jūsų akimis žiūrint, nuveikė buvusi valdžia, kuriai ketverius metus niekas netrukdė, ji turėjo visus įgaliojimus bent pradėti gerinti Lietuvos žmonių gyvenimą?
- Mažai ką nuveikė, bet mes dabar galime kalbėti tik apie tos valdžios gebėjimus kažką apskritai padaryti. Mano nuomone, kone absoliutų buvusios Vyriausybės neveiklumą lėmė kompetencijos stoka.
Šią ydą privalome vieną kartą pašalinti, nes kitaip tęsime prastą tradiciją - skirsime darbus neįgaliems žmonėms ir jie to tikrai nepadarys. Deja, bet tokių neįgalių veikėjų, kokie supo premjerą Andrių Kubilių, jau yra ir Algirdo Butkevičiaus komandoje.
Man liūdna, bet kiekvienoje Vyriausybėje vis tiek atsiranda tų tragikomiškų ministrų. Linksma tik „Dviračio šou“ kūrėjams, kurie vėl turi iš ko juoktis.
Ekonomika aš pirmiausia laikau šalies namų ūkius ir vartotojus. Taip, jie šiandien neatleistinai daug išleidžia būstų šildymui. Bet tame galima įžvelgti ir pozityvą - kuo daugiau mes tam išmesime pinigų, kad ir vėluodami, bet vis tiek privalėsime pradėti daugiabučių namų renovacijos projektus.
Tai gali suprasti tik iki galo nepakeliamų mokesčių prispaustas mokėtojas, nes labai pigiai gauti energetiniai resursai neskatina taupyti. Lietuvai nereikia nieko išrasti, o tiesiog perimti tai, ką turi stipriausios pasaulio ekonomikos, Europoje tai būtų Vokietija, - inžinerinį mąstymą ir gebėjimą taupyti. Pirmiau užsisandarinkime šilumą vėjais leidžiančius namus, tuomet ir skųsimės mažiau.
- Kodėl kai Vokietija su Rusija tiesė dujotakį Baltijos dugnu, niekas nemojavo Kremliaus grėsmėmis, o vos tik premjeras A.Butkevičius užsiminė apie derybas su „Gazprom“ dėl pigesnių dujų Lietuvai, konservatoriai metė kaltinimus bendrininkaujant su Maskva?
- Vokietija ir Rusija yra lygiaverčiai partneriai, o mes - tik mažytė Lietuva. Vokiečiai ir rusai, net pamiršę Antrojo pasaulinio karo skriaudas, tiesiog nutiesė savo dujotakį dėl abipusės ekonominės naudos. Kodėl tas „Nord Stream“ nebuvo tiesiamas per Lietuvos, Lenkijos teritorijas? Todėl, kad rusai su vokiečiais nenorėjo dalytis savo pelnu iš mokesčių už dujų tranzitą trečiosioms šalims.
Man neaišku, kodėl ES iki šiol nesidera dėl bendro, stambaus energetinio vartotojo statuso, kuris leistų ir mažosioms valstybėms gauti pigių dujų, kokias gauna ta pati Vokietija. Kodėl Lietuvai neleidžiama atsisėsti prie to bendro ES stalo ir gauti tokias pat nuolaidas dujoms? Todėl, kad tai arba nėra labai paprasta padaryti, arba tariasi dėl nuolaidų sau tik didieji žaidėjai, kuriems arčiau kūno savi marškinėliai.
Skamba daug deklaracijų, kad visos ES šalys yra lygios, tačiau realiai tokių pavyzdžių nematyti. Jokios lygybės nematau, kad ir tų pačių dujų klausimu, už kurias mes mokame brangiausiai visoje Bendrijoje.
Kalbant apie Lietuvoje eskaluojamą Kremliaus baimę, reikia priminti, kad konservatoriai visiškai prieštarauja principui, kad politikai išrenkami į valdžią tik tam, kad rūpintųsi savo gyventojų gerove.
- Kaip jūs pasielgtumėte su tokiu darbuotoju, kuris kelis mėnesius kartoja tuščią lozungą ir nieko nedirba?
- Versle negali būti netinkamų žmonių, veltėdžių ar tokių, kuriems nesvarbu, ko jie siekia, - bet kurios kompanijos dokumentai labai greitai rodytų ne pelną, o minusą.
Mūsų koncerno skolos nuo krizės pradžios realiai sumažėjo du kartus. Bet mes juk neturėjome galimybių kaip valstybė padidinti mokesčius. Apkarpėme išlaidas, didinome pajamas. Sveiką ekonomiką gali vykdyti tik kompetentingi žmonės, o neįgalūs tik gilina problemas.
Jeigu mano įmonėse atsirastų kokių nors sekmokų, jie būtų atleisti iš darbo iškart. Vien todėl, kad tokie kenkia visai įmonei.
- Kaip jaučiasi pokyčių laukiantis verslas, kurio kantrybė atsiremia į pinigus - pelną arba nuostolius?
- Verslo situacija šiek tiek skiriasi nuo gyventojų, kurie nuo valdžios sprendimų yra tiesiogiai priklausomi socialinės apsaugos, medicinos, švietimo ar to paties šildymo klausimais.
Verslas į valdžią žiūri laikydamasis tokios nuostatos: padėti jūs mums negalite niekuo, bet būtų geriausia, kad bent netrukdytumėte, nesujauktumėte rinkos, taisyklių, nesukeltumėte erzelio, kurio patys nesuprantate.
Valdžia nieko nesukuria, išskyrus taisykles, kurias gali taikyti per dažnai, atgaline tvarka, neleisti planuoti, atlikti konvulsinius sprendimus, kurie verslą sujaukia.
Kita vertus, valdžios sprendimai gali labai paveikti vartojimo rinką - sukelti žmonėms dar didesnę depresiją, liūdesį. Tuomet žmonės ima mažiau vartoti, verslas - investuoti. Taip tik didėja negatyvus ratas, dėl jo ekonomikos lygis stipriai krenta, nebelieka iniciatyvų, norų.
- Naujoji valdžia tesėjo vieną savo pažadų rinkėjams ir iki 1000 litų pakėlė minimalų atlyginimą - ar verslui tai skaudžiai kirto?
- Mūsų koncernui tai beveik neturėjo jokios įtakos, nes beveik neturime žmonių, kurie uždirbtų tik minimumą.
Valstybės ekonomikai pats minimalios algos padidinimas yra naudingas kitu aspektu. Tai leidžia mažinti darbo devalvavimą, nes išplėtojus pašalpų, išmokų sistemą jis jau senokai tapo nuvertintas.
Kai žemiausias atlyginimas yra labai arti prie pašalpų ar kompensacijų, vis daugiau žmonių supranta, kad jiems tiesiog neapsimoka dirbti. Nieko neveikdamas gauni išmokas, gali atsikelti kada tik nori ir pats sau būti laisvo oro direktoriumi niekuo nerizikuodamas, bet kasdien vis stekendamas visą valstybę. Taip sukuriama nuostata, kad dirbantieji sunkų darbą kone už tuos pačius pinigus, kokius galima gauti pašalpomis, yra kvailiai.
Darbo nuvertinimas yra labai pavojingas dalykas ir kone skaudžiausias smūgis valstybės ūkiui. Kuo ilgiau žmogus pratinamas nedirbti, tuo sunkiau jis vėl galės įsitraukti į darbą. Lietuvoje jau susikūrė visa sistema, kai net šeimos randa puikių būdų gyventi iš nedarbo, o prie pašalpų dar prisiduria pajamų iš nelegalios veiklos. Vyriausybėms, skatinančioms sąmoningą nedarbą, net nereikėtų rūpintis šešėline ekonomika, nes ją kuria pati valdžia.
Vokietijos, kurioje gyvena 82 mln. žmonių, ekonomika negali išlaikyti daugiau nei 5 mln. bedarbių, o mes turime santykinai dvigubai didesnę bedarbių armiją ir ją išlaikome.
- Kodėl valstybė visuomet pasikliauja atsarginiu išėjimu, esą ji gali bet kada pasiskolinti, nors tai tik dar labiau mažina motyvaciją pačiai kuo daugiau užsidirbti ir gyventi geriau?
- Deja, net ir valstybės gali skolintis tik iki tam tikros ribos ir tai įrodo Graikijos, Kipro, Ispanijos, Italijos pavyzdžiai. Juk ateina ta diena, kai suprantama, kad išlaidavimas nėra beribis ir kad negalinčiam atiduoti skolų niekas nebeskolina.
Iki kokio masto dar galės skolintis Lietuva? Ši riba priklauso nuo bendrojo vidaus produkto augimo - kiek auga jis, tiek galimybės dar skolintis. Ir nežiūrėkime į JAV, kuri turi nesuvokiamų skolų, bet kartu - ir dolerių spaustuves.
Lietuva negali lygiuotis į tokias valstybes, nes ji tiesiog tokia niekada nebus. Daug naudingiau mums patiems pripažinti, kad esame labai mažytė, tranzito šalis, kuri turi galimybę tik maksimaliai išnaudoti turimus pajėgumus, bet niekada nepretenduoti į didžiąsias pasaulio ekonomikas. Mes galime save atsargiai lyginti su latviais, estais, perimti pačius geriausius dalykus iš pažangiųjų šalių. Klaida yra save vadinti Baltijos tigru ar stengtis tapti supervalstybe, kai tai neduota istoriškai.
Apskritai ekonominė krizė man kalba ir apie tam tikrą brandą, kuri išmoko gyventi net sunkiausiomis sąlygomis. Tai galėčiau palyginti su rudens depresijos ir pavasario džiaugsmo skirtumais.
- Tad kokiomis akimis į Lietuvos ateitį jūs žiūrite sulaukęs pavasario nuotaikos?
- Pirmiausia mes neturime paranojiškai bijoti emigracijos, nors ji valstybei tikrai neatneša jokios naudos. Istoriškai Lietuva yra tranzito šalis, kurioje emigracijos bangos kartojasi nuolat. Turėjome ekonominių, politinių emigrantų ir taip tikriausiai visada bus ateityje.
Svarbūs istoriniai įvykiai, politinių santvarkų, ekonominių sistemų kaita lietuvius padarė labai konformistine tauta, kuri, norėdama išlikti, išsiugdė ypač stiprų geną - verkšlenti, situaciją pateikti blogesnę, nei ji yra iš tiesų.
Tai ilgainiui tapo mūsų išlikimo garantija, tad kai tik lietuvis pradeda kuo nors skųstis, tuo pat metu jis būna ir nuoširdus, ir nenuoširdus. Bet šiuo požiūriu taip pat yra žinomos tam tikros ribos - pesimizmas nepadeda žmogui gyventi, o optimizmas palaiko gerą tonusą, skatina dirbti, siekti, veikti. Lietuvoje optimizmas jau ima viršų, tad ir valstybės bei jos žmonių gyvenimas, tikiu, artimiausiu metu ims gerėti.
Žinoma, žmonės visada važiuoja ne ten, kur blogiau, o kur geriau. Tad tikiu, kad pagerėjus Lietuvos būklei namo grįš ir vis daugiau mūsų emigrantų, kurie atsiveš ir sukauptą gerąją patirtį, įgytus gebėjimus, kurie tikrai prisidės įveikiant dar gana didelį mūsų atsilikimą paslaugų, kitose srityse.
- Kokią gerąją patirtį į Lietuvą gali atnešti tas, kuris metų metais, diena iš dienos kartu su šimtais lietuvių ir lenkų pakavo angliškus kiaušinius ir net neišmoko anglų kalbos?
- Bet toks žmogus tikrai sužino, ką reiškia juodas darbas, nes turiu įtarimą, kad Lietuvoje tikrai niekas taip nepluša kaip tuose Anglijos fabrikuose.
Jeigu tas išeivis nuspręstų grįžti į Tėvynę, tai tik norėdamas dirbti gerokai mažiau ir lengviau. Bet jis jau nebijos darbo. O dabar kai kuriuose Lietuvos regionuose jau užaugo ši problema - žmonės nebenori dirbti.
Nežinau, kaip ši Vyriausybė ketina kurti naujas darbo vietas, ką žadėjo, bet jeigu jos bus sukurtos, žmones teks mokyti vertinti patį darbą. Galbūt padės tai, kad lietuviai tikrai yra darbštūs ir visada norintys gyventi geriau.
- Ir dažnokai pavydintys jau gyvenantiems geriau?
- Mes daug kalbame apie lietuvišką pavydą, bet retai kada imame aiškintis, kas jis yra. Juodas pavydas dėl kito žmogaus gerovės tai tik tavo savigrauža, o baltą pavydą net sveikinčiau. Jei kitam sekasi, mes tuo atvirai pasidžiaukime, visą gyvenimą mokykimės iš daugiau pasiekusiųjų. Nebūtinai iš žmonių, bet ir iš įmonių, jų atrastų veiksmingų valdymo formų.
Pavydėkime baltai, kopijuokime tai, ką gera daro kiti, ir patiems ims sektis - nemanau, kad žmonija ką nors geresnio yra išradusi.
Tas, kuris dega juodu pavydu, neturi jokių šansų pradėti gyventi geriau. Dėl visų savo nesėkmių jis kaltina kitus, aplinką, todėl tik dar labiau žlunga.
Ypač geras pavyzdys yra anoniminiai „Delfi“ komentatoriai, kurie kasdien išeikvoja milžinišką kiekį energijos vien negatyviai informacijai platinti. Bet tai turi ir gilumines priežastis - pasislėpę už kompiuterio ir sakydami, kad visas pasaulis yra blogas, žmonės taip pateisina savo neveiklumą, nesėkmes. Tai - kelias į niekur, o apie kitus skleidžiamas negatyvizmas tave patį palieka apspjaudytą, susigraužusį.
- Ar lietuviškas verslas nėra pernelyg godus, nes žmonės kartais ironizuodami akcentuoja, kad už sunkų darbą jiems darbdavys moka ašaras, o pats važinėjasi limuzinu - jūs juk irgi turite išskirtinį automobilį „Maybach“?
- Jį įsigijau 2007 metais, dar per patį ekonomikos pakilimą. Bet ir tuomet savęs klausiau - ar man jo reikia, jeigu galiu važiuoti ir dviračiu? Tai, beje, amžinas klausimas - ar turtingas žmogus gali naudotis tuo, ką užsidirbo, ar jam verčiau apsimetinėti kukliu, skurdžiumi.
Tikrai negalėčiau leisti sau jokios prabangos, jeigu būčiau ką nors pavogęs. O pirkdamas tą „Maybach“ svarsčiau, ar tikrai įžeisiu kieno nors jausmus ir ar ramiau gyvensiu, jeigu išsikelsiu tikslą niekada nepasinaudoti tuo, ką esu užsidirbęs.
- Ką manote apie turtuolių taip nemėgstančios, bet gana turtingai gyvenančios prezidentės D.Grybauskaitės ketverių metų veiklą?
- Į aukščiausią postą ji atėjo su LEO LT banga. Tokie projektai visuomenės akyse visą Lietuvos verslą išties pavertė godžiu ir savanaudišku. Ta dėmė, kuri verslui labai brangiai kainavo, dar liks ilgą laiką. Tuo ji ir naudinga prezidentei, kurios populiarumas tebelieka dėl tos pačios bangos. D.Grybauskaitė puikiai išnaudoja šią natą, o kitos konkrečios veiklos, atrodo, kad daugiau ir neatlieka.
Lietuvos vadovė apskritai yra atsiribojusi nuo lietuviško verslo, kaip nuo atskiros visuomenės dalies, su kuria iš principo nepalaiko absoliučiai jokių kontaktų. Neprisimenu nė vieno D.Grybauskaitės valstybinio vizito į užsienį su mūsų verslininkais, tokią praktiką, deja, naudojo ir ekspremjeras A.Kubilius.
Mūsų prezidentė pas ką nors į svečius vežasi du savo patarėjus, o su Švedijos karaliumi į užsienį skrenda mažiausiai 40 verslininkų, turkų lyderius jų lydi šimtai. Tuomet aš nesuprantu, ar Lietuvos vadovai komandiruojami į asmeninius, ar vis dėlto valstybinius vizitus.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
