1 nuotr.
- Dažnai bendraujant su akademinės bendruomenės nariais tenka išgirsti, kad politikai nelinkę bendradarbiauti ir tartis su visuomenininkais, akademinės bendruomenės nariais, švietimo atstovais. Kadangi Seimo pirmininkas yra iš akademinės bendruomenės, gal bus permainų, kurių kaip tik reikia? - „Vakaro žinios“ tęsia vakar pradėtą pokalbį su naujuoju Seimo pirmininku profesoriumi Viktoru PRANCKIEČIU.
- Galbūt per mano asmenį galima įžvelgti daugiau sąsajų su šiomis sritimis. Yra buvę atvejų, kai aš turėdavau netgi įsiveržti į Švietimo reikalų komitetą. Pasirodo, jei priimami kokie nors sprendimai, jie nebūtinai yra ištransliuojami žmonėms, kurie galbūt galėtų prisidėti prie situacijos kampų apvalinimo ar geresnio sprendimo suradimo. Tiesiog tekdavo išgirsti, kad sprendimas yra paskelbtas internete. Akivaizdu, kad esant tokiai praktikai mes galime net nežinoti, jog kažkas svarstoma. Pradėjau galvoti, kad jeigu nori, jog niekas nežinotų, - paskelbk internete. Juk internete yra tiek informacijos, kad surasti reikalingą ir teisingą yra tikrai sunki misija.
Tokia patirtis taip pat skatino mane užsiimti dabartine veikla, nes manau, kad tų žmonių balsai turi būti girdimi. Negalime jų ignoruoti. Jeigu jau užėmei kėdę, nebūtinai reikia galvoti, kad viską žinai. Todėl manau, kad mums privaloma matyti tuos žmones. Galvokime, kaip norime, tačiau šalyje daug kas priklauso nuo švietimo ir akademinės bendruomenės, visuomenininkų. Turėtų būti galimybė įnešti racionalų grūdą į sprendimus, kurie turi būti padaryti. Kai kūrėme rinkimų programą, aš siūliau, kad atsirastų galimybė steigti visuomenines tarybas ar kitus organus, kad kiekvienu klausimu mes turėtume galimybę tartis su visuomene. Galbūt panašios formos yra ir dabar, tik jos labiau formalizuotos. Aš siekčiau daugiau neformalių pokalbių, kurie būtų labiau tikri, o žmonės galėtų kalbėti ne pagal kažkokį iš anksto nupaišytą scenarijų, o pagal tai, kaip jie sąžiningai mano. Taip natūraliu būdu ateitų sprendimai.
- Minėjote, kad politikai nutolę nuo paprastų žmonių. Šiandien paprasti žmonės nusivylę valdžia, nebeina į mitingus, neorganizuoja protestų. Net visuomenininkai, kritikuojantys valdžią, turi pamiršti apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje. Ar įmanoma išgyvendinti šį visuomenės įbauginimą?
- Ir kai kandidatavau kituose rinkimuose, visuomet stengdavausi akcentuoti svarbų dalyką - partinę nepriklausomybę. Kad žmogus, norėdamas dirbti, nebūtų priverstas eiti į kokią nors partiją. Nežinau, ar tai įmanoma padaryti, tačiau savo pavyzdžiu mes neturėtume to demonstruoti. Valdančioji dauguma buvo tokia, kad postai buvo paskirstyti pagal partinį priklausomumą. Manau, per atestaciją ir kompetenciją turėtume sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą valdžia, kuri turi įtakos ir parenkant žmones į postus. Turbūt bendras ir mūsų, ir jūsų noras, kad sąžinės valdžioje būtų daugiau. Nors jau savaitę sąlygos mane bando įtikinti, kad čia ne ta vieta, kur jos reikėtų ieškoti.
- Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis jau viešai pasakė, kad šalies laukia revizija, bus kaip reikiant sumažintas biurokratinis aparatas. Jo teigimu, darbo netekti gali apie 20 proc. biurokratų. Kaip manote, ar tikrai įmanoma įgyvendinti tokias radikalias permainas, kai įstaigose darbuotojai jau suaugę su savo kėdėmis?
- Aišku, pasipriešinimas būtų didžiulis, nes tai kova už savo būvį. Tikrai turime žiūrėti, kas yra pertekliniai dalykai ir kiek yra besikartojančių funkcijų. Galbūt yra sukurtos funkcijos, kurios iš viso yra nebūdingos valdžiai. Ne paslaptis, kad buvo kuriamos net įstaigos, kai kažkam reikėjo suteikti veiklos. Žinoma, turi likti tiek žmonių, kad būtų galima įgyvendinti visas valdžios funkcijas. Kiek tų procentų, dabar įvertinti sunku. Bet akivaizdu, kad valdžios aparatas yra labai išpūstas. Galima manyti, kad jis toks reikalingas, bet kaip žmonėms paaiškinti, kad gyventojų mažėja, o biurokratinis aparatas didėja.
Ir Seimo dydis gali pasikeisti. Tai būtų labai svarbus sprendimas. Tuomet pasikeistų ir aptarnaujančių žmonių, patarėjų skaičius. Kol kas dirbame dar tik penktą dieną, o kai jau dirbsime 50-ąją ar 500-ąją, bus galima kalbėti apie tai, kas pavyko.
- Seimo darbe aktuali ir parlamentarų nelankomumo problema. Neretai posėdžių salėje įstatymus priiminėja 60 ar 70 Seimo narių. Projektai, siūlantys už tai parlamentarus bausti finansiškai, niekuomet nepasiekė tikslo, nes pačių parlamentarų buvo atmesti. Ar imsitės taisyti statutą, reikalaujant iš Seimo narių daugiau atsakomybės dėl lankomumo?
- Dėl nelankymo yra Konstitucinio Teismo sprendimas. Šiomis dienomis man teks jį išnagrinėti. Manau, po truputį turėtume priversti Seimo narius lankyti posėdžius. Europos Parlamentas už kiekvieną nebalsavimą baudžia mažindamas parlamentaro išmokas. Tas pat turėtų būti pasakytina apie atlyginimą, nes tai yra tiesioginės pareigos neatlikimas. Juk Darbo kodeksą lyg ir norime priimti visiems darbuotojams, tačiau sau įsipareigojimų neprisiimame.
Manau, dabar pasipriešinimo pokyčiams turėtų būti mažiau, nes mes turime didelę daugumą. Daugumos sprendimai būtų privalomi mažumai. Manau, jei tai darytume kadencijos pradžioje, kol dar visi nauji žmonės nepradėjo rūpintis savo patogumais, galbūt tai būtų lengviau. Natūralu, kad atėję dirbti žmonės ir turi dirbti. Dalyvavimas posėdžiuose yra neatsiejama Seimo nario darbo dalis, tuo labiau kad posėdžiams yra skirtas specialus laikas, tada nėra nei komitetų, nei komisijų posėdžių.
- Jeigu pavyktų sumažinti Seimo narių skaičių, apmažinti parlamentarams priklausančių privilegijų, galbūt pagaliau į Seimą ateitų daugiau politikų, kurie nori padėti Lietuvai, o ne užsitikrinti saugią vietelę?
- Nežinau, kaip pakeisti rinkimų sistemą. Demokratijos požiūriu ji yra tobula. Tačiau vis tiek išrenkame ne pačius kompetentingiausius asmenis arba renkame pagal tai, kaip politikas moka garsiai save išreikšti ar ko jis yra pasiekęs visai kitur. Suprantama, kad žmogus balsuoja už tai, kas jam patinka. Pavyzdžiui, visi esame girdėję apie dabar labai populiarią pramogą - protmūšius. Surenkime protmūšius kandidatams vienmandatėse apygardose. Tegul tai vadinasi debatai, bet privalomi. Vien kandidato nedalyvavimas tokiuose debatuose rinkėjams jau siųstų žinutę, kad galbūt jis neturi ką pasakyti. Būtų lengviau suprasti, kokia asmenybė pretenduoja būti mano atstovu. Tokie žingsniai padėtų atrinkti į Seimą kompetentingus žmones.
- Daugelis politikų kadencijos pradžioje maitina gražiais pažadais, tačiau po rinkimų, vos prisilietus prie valdžios, pažadai dažnai pamirštami. Gal ir jūs po ketverių metų kalbėsite visai kitaip?
- Mano moralinės nuostatos tikrai nepasikeis. Šiandien man sunku atsakyti, aš esu valdžioje ar tarnystėje. Vienas iš dabartinių svarbių darbų yra Vyriausybės programos parengimas, tam skirtos dvi savaitės. Manau, tai, ką įrašysime į programą, imsime įgyvendinti. Ar pavyks viską padaryti 100 proc.? Gyvenime būna visokių sąlygų, visada gali nutikti force majeure, bet kad būtinai eisime link to, ką esame pasižadėję, jau rodo Darbo kodekso įsigaliojimo atidėjimas. Tai jau yra žmonių lūkesčių tenkinimas. O juk tam mes čia ir esame. Reikia tikėtis, kad po ketverių metų mes galėsime pasakyti, jog padarėme viską. Deja, visos galimybės yra ribotos, tad reikia žiūrėti į prioritetus ir padaryti bent dalį tų darbų. O jei pavyktų visus - būtų džiugu. To ir sieksime.
- Per pirmąsias darbo dienas sulaukėte kritikos iš kolegų, tačiau įvairių aštrių pasisakymų bei patyčių viešojoje erdvėje netrūksta ir iš politikų bei garsių apžvalgininkų lūpų. Internete esate vadinami kaimiečiais, karvių teisių gynėjais, nekompetentingais ir neapsiplunksnavusiais politikos padangėje. Neskaudina tokia reakcija?
- Taip, aš dabar gyvenu kaime. Bet Žaliakalnis Kaune, kai Kaunas buvo sostinė, taip pat buvo kaimas. Tačiau ten gyveno tik tie žmonės, kurie sugebėjo tokioje vietoje gauti vietą ir įsikurti. Tad jei kalbėtume apie gyvenimo kokybę, duok Dieve, kiekvienam, kuris save vadina miestiečiu, turėti tokias galimybes gyventi kaime. Manau, kad tą kaimietiškumą lemia dvasia, o ne teritorija ar profesija.
Turbūt į rinkimų rezultatus žmonės reagavo taip, tarsi kažkas iš kažko kažką atėmė. Atėmė, ir pasipylė vaikiška reakcija. Kai smėlio dėžėje du vaikai žaidžia, vienas atima iš kito žaislą, tai kitas labai garsiai trepsi. Matyt, reakciją reikėtų priimti kaip natūralią, tai yra jų valia. Dažniausiai ir mus pačius vertina pagal tai, kaip mes elgiamės su kitais. Tad ir šiuo atveju tegul žmonės įvertina savo elgesį. Tegul būna jiems geriau.
Aš teisintis neturiu dėl ko. Teisinasi tik kaltieji, o aš nesu kaltas. Tai, kad aš dabar einu šias pareigas, yra rinkimų išdava. Visuomet dalis žmonių liks nepatenkintų, nes jie balsavo ne taip. Ir jie visuomet sakys, kad žmonės buvo neteisingai išrinkti. Visuomet nepasitenkinimą reiškia tie, kurie nenori sutikti su žmonių sprendimu. Aš esu atvestas į šias pareigas per daugelį rinkimų etapų ir iš daugelio pasirinkimų. Ir dabar lieka tik su tuo susitaikyti.
- Dar nesigailite žengęs į politiką?
- Net negalėčiau turėti tokios minties. Taip, aš atėjau nežinodamas tiek daug apie tai, kokia bus aplinka. Tai man sukėlė nerimą, tačiau draugiškai nusiteikusieji man sako, kad tikrai neturiu dėl ko jaustis nepatogiai, nes niekuo nenusikaltau. Aš tiesiog atsiradau laiku ir vietoje. Man sakė, kad spaudimas bus toks, jog gal net norėsiu pasitraukti, bet aš nepasitrauksiu, tiesiog būsiu čia tol, kol žmonės sakys, kad aš čia galiu būti. Manau, tai priklausys nuo mūsų veiklų sėkmės.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
