Istorinis sprendimas dėl R.Pakso

Vakar Vyriausybei pateikta Vyriausybės atstovės Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolinos Bubnytės ataskaita, kurioje pranešama, kad Lietuvos atžvilgiu gali būti pirmą kartą šalies istorijoje priimta Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucija.

„Tai reikštų, kad Lietuva nepaiso esminės dalies tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš narystės Europos Taryboje“, - akcentuoja K.Bubnytė.

Ataskaitoje taip pat rašoma, kad dėl R.Pakso teisių atkūrimo Europos Tarybos Ministrų Komiteto Žmogaus teisių komisija birželį planuoja surengti viešus debatus. Europos Žmogaus Teisių Teismas dar 2011 m. pradžioje priėmė sprendimą, kad draudimas buvusiam prezidentui R.Paksui iki gyvos galvos dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingas ir pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją.

Seime kelis kartus buvo rengiami svarstymai dėl R.Pakso teisių atkūrimo, tačiau balsavimai patirdavo fiasko, nes esą neužtekdavo balsų. O jų neužtekdavo, nes konservatoriai, dalis liberalų „balsuodavo kojomis“ - balsavimą iš viso ignoruodavo.

Beje, kad Lietuva turi atkurti R.Pakso teises, akcentuoja ne tik Europos Žmogaus Teisių Teismas, bet ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komitetas. Lietuvai pateikti ir keli Europos Ministrų Tarybos reikalavimai. Viename jų, surašytame pernai kovą, netgi buvo nurodyta konkreti data (2016 m. liepos 15-oji), iki kada Lietuva privalo atsakyti, kaip bus užtikrintos R.Pakso teisės dalyvauti artimiausiuose Seimo rinkimuose 2016 m. spalį. Lietuva visus tarptautinius dokumentus ignoravo.


Vytautas Rubavičius, filosofas, publicistas:

Lietuva šiuo atžvilgiu negražiai atrodo ne tik Europos, bet ir Lietuvos kontekste. Juk ir mūsų teismai R.Pakso „kaltės“ dydį sumažino iki minimumo, Aukščiausiasis Teismas panaikino beveik visus kaltinimus ir pagal tą sumažėjimą dabar turbūt net nebebūtų galima priimti sprendimo dėl apkaltos. Antras dalykas - nevykdydami Strasbūro teismo sprendimo, atrodome kaip Rusija. Mūsų vidiniai politiniai interesai kažkodėl svarbesni už Lietuvos orumą, prestižą, įvaizdį, kuriam tikrai kenkiama, nes R.Pakso atvejis europiniu lygiu svarstomas jau ne vienus metus. Mes save laikome demokratine valstybe, tačiau kai mums ta demokratija nenaudinga, tai jos nesilaikome. Didžiausia dėmė dėl to krenta ant tų partijų, kurios R.Paksą aršiausiai puolė ir puola - ant konservatorių, liberalų. Jiems labai tiko Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad R.Paksui reikia uždrausti kandidatuoti į Seimą iki gyvos galvos. Kitaip tariant, tam tikrai teisių daliai paskelbė mirties nuosprendį. Man jau tada atrodė, kad toks sprendimas visiškai kertasi su europine teise.

Kitų Europos valstybių gyventojams R.Pakso atvejis turėtų atskleisti, kad Lietuvoje apskritai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Jei mes nepaisome tokio europinio rango politiko - o jis toks ir yra, patinka tai ar nepatinka, - tada apie kokias paprasto žmogaus teises galime kalbėti? O tai, kad savo žmonių teisių nepaisome, yra kasdieninė praktika. Pasižiūrėkime kad ir į tuos atleidimus iš darbo be kompensacijų, kai priverčiama išeiti savo noru, ir pamatysime, kad nesilaikome savo pačių priimtų įstatymų. Algirdas Butkevičius, kai buvo premjeras, kaip argumentą naujam Darbo kodeksui pasakė, kad juk vis tiek kodekso niekas nesilaiko. Vadinasi, valstybė nusišalina nuo įstatymų laikymosi priežiūros ir savo piliečių atžvilgiu elgiasi ne kaip valstybė, o kaip kažkokia savo interesus ginanti korporacija. Politikai, rūpindamiesi tik savo interesais, kenkia valstybei, o pasekmės guls ant mokesčių mokėtojų pečių. Už tai gresia ir finansinės sankcijos. O visi valstybės įsipareigojimai dengiami mokesčių mokėtojų pinigais. Jei politikai, pasinaudodami valstybe, siekia savo interesų, tai savo interesus apmoka biudžeto pinigais. Kitaip tariant, mokėsime už vidines politines kovas, intrigas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“