Kada pakils Temidės kardas

Amžių patirtis byloja, kad tarp valstybės ir jos žmonių užsimezga abipusis ryšys tik tada, jeigu įstatymai yra aiškūs ir priimami bei taikomi su pasitikėjimu. Įstatymų taikymą simbolizuoja Temidė - teisingumo simbolis, vaizduojama užmerktomis akimis, ji neturi numylėtinių - pažeidei įstatymą ir pusiausvyrą, gausi atgal. Temidė vienoje rankoje laiko svarstykles, o kitoje - trisdešimt laipsnių kampu nuleistą kardą, kuris pakyla ir tampa baudžiančiu kardu, kai yra pažeidžiama gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra, kurią atspindi svarstyklės, lemiančios žmogaus likimą pagal kiekvieną jo pasirinkimą, kardu negalima pažeisti svarstyklių pusiausvyra nustatytų dviejų nematomų ribų, simbolizuojančių gėrį ir blogį. Peržengus blogio ribą, sukils tamsos jėgos, kurios veikia kitų žmonių rankomis.

Kita Temidės svarstyklių lėkštelė kalba apie Dievo, Aukštųjų jėgų valią, arba Aukščiausius idealus, kuriuos pažeidus Aukštosios jėgos pradeda ginti savo protežė, tai yra, tuos, kurie atstovauja aukščiausiems gėrio principams, o pažeidėjus padaro bejėgius, prarandančius realybės jausmą.

Gėrį ir blogį mes pažįstame per savo sąžinę. Humanistinė etika sako, kad jeigu žmogus gyvas, jis žino, kas yra leistina. Būti gyvam, vadinasi, būti produktyviam, išnaudoti savo jėgas savo egzistencijai įprasminti, tai yra būti žmogumi. Todėl teisė bendrąja prasme yra etikos ir moralės normos, įtvirtintos įstatymu.

Pusiausvyra teisinėje sistemoje pažeista seniai ir, mano nuomone, jau pasiekė tą ribą, už kurios Temidės atpildas - neišvengiamas. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 439 str. 1 d. yra nustatyta teisė kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui nesant proceso šalimi skųsti aukštesniesiems teismams žemesniųjų teismų nutartis dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, arba kitais atvejais, tai yra, jeigu žemesniojo teismo nutartis pažeidžia šių asmenų teises arba teisėtus interesus. Tačiau teismai savavališkai atsisako tokių asmenų skundus priimti ir nagrinėti teisme, nors, kaip minėta, BPK 439 str. imperatyviai konstatuota, kad žemesniųjų teismų nutartis apskųsti aukštesniesiems teismams be proceso dalyvių turi teisę ir kiti asmenys, kurių teises ir teisėtus interesus pažeidžia žemesniojo teismo nutartis.

Tačiau jau susiformavo ydinga praktika, kuomet aukštesniųjų teismų ikiteisminio tyrimo teisėjai savavališkai atsisako vykdyti teisingumą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo arba nepradėjimo, tai yra, taikyti BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tai yra, panaikinti žemesniojo teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą.

Šia tema rašiau straipsnius nuo 2010 metų, teikiau įstatymo pataisas ir Peticiją Seimui. Dabar galiojančios redakcijos BPK įstatymo leidėjo numatytas vienintelis atvejis, kada teismas gali pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai yra vykdydamas procesinės kontrolės funkciją BPK X dalyje nustatyta tvarka priimdamas sprendimą dėl proceso dalyvio skundo, remiantis BPK 168 str. 5 d., kada prokuroro nutarimu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, teismas BPK 442 str. 1d. 2 p. pagrindu, tenkindamas skundą, panaikina teismo nutartį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir priima dėl skundo naują sprendimą, tai yra, pradeda ikiteisminį tyrimą.

2011 m., tarsi abejodamas šia įstatymo nuostata, Panevėžio apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), prašydamas ištirti, ar BPK 168 str. 4 d. (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniam teismui, neprieštarauja Konstitucijos 109 str. 1 daliai, 118 str. 1d. nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja ... prokuroras". Savo abejonę pareiškėjas grindė BPK 168 str. 4 d., kuri nurodyta apimtimi buvo ginčijama konstitucinės justicijos byloje, yra įtvirtinta galimybė aukštesniajam teismui spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nors tai yra, Panevėžio apygardos teismo nuomone, išimtinė prokuroro funkcija pagal dabar galiojančią BPK 166 str. 1 d. 2p. nuostatą.

2011 m. balandžio 7 d. nutarimu KT išaiškino, kad prokuroro procesiniai sprendimai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiami aukštesniam teismui. Tai yra, KT teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad teismas vykdo teisingumo funkciją sprendžiant tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti klausimą, kaip ir sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, ir tai neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 109 str. 1 daliai, 118 str. 1 daliai ir 3 daliai. Vien todėl, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK įstatymo nustatytose ribose tampa ikiteisminio tyrimo subjektu, visai nereiškia, kad teismas ir ikiteisminio tyrimo teisėjas neatlieka kitų funkcijų, numatytų Baudžiamojo proceso įstatyme.

Baudžiamojo proceso teisės doktrinoje nurodoma, kad bylos nagrinėjimas ir išsprendimas, arba teisingumo vykdymas, yra teismo prerogatyva, o ikiteisminio tyrimo atlikimą galima laikyti kaltinimo funkcijos dalimi. Be to, kaltinimo funkcija būtinai turi būti atskirta nuo bylos išnagrinėjimo ir sprendimo joje priėmimo funkcijų. BPK ar kituose įstatymuose proceso stadijos terminas nėra vartojamas ir nepateikiamas stadijų išvardijimas, nes skirstymas į stadijas - baudžiamojo proceso teisės mokslo dalykas. Ikiteisminis tyrimas - pirmoji baudžiamojo proceso stadija. Tačiau ikiteisminio tyrimo veiksmus galima atlikti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tuo tarpu sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti klausimą ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas, nors tai labai svarbi baudžiamojo proceso stadija, kurioje, kaip konstatavo KT 2011 m. balandžio 7 d. nutarime, teismas vykdo teisingumą atlikdamas procesinės kontrolės funkciją ir priimdamas galutinį procesinį sprendimą tuo klausimu.

Tokiu būdu sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti klausimą, ikiteisminio tyrimo veiksmai neatliekami, todėl ir prokuroras neatlieka savo funkcijų šioje stadijoje. Šioje stadijoje prokurorui dar nėra ką organizuoti ir kam vadovauti. Teismas neorganizuoja ir nevadovauja ikiteisminiam tyrimui, o vykdo teisingumo funkciją tada, kai ikiteisminis tyrimas dar nepradėtas, o tik sprendžiamas klausimas dėl jo pradėjimo ar nepradėjimo (BPK 168 str. 4 d.) arba, kai ikiteisminis tyrimas būna jau nutrauktas, teismas vykdo teisingumo funkciją spręsdamas labai svarbų klausimą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo arba neatnaujinimo (BPK 214 str. 4 d.).

Tačiau, kaip matyti iš teisminės praktikos, kuri jau praktiškai tapo masiniu reiškiniu, ikiteisminio tyrimo teisėjai savavališkai atsisako vykdyti teisingumą nutartyse konstatuodami, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Nidos Vigelienės 2020 07 29 nutartyje, neva: „Aukštesnysis teismas neturi kompetencijos duoti jokių imperatyvių nurodymų nei teismams, nei prokurorams. Tuo pačiu pažymėtina, jog pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras (BPK 170 str. 4d.)." KT konstatuoja priešingai: „Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų" (KT 2006 01 16, 2001 04 07 nutarimai).

Generalinės prokuratūros savavališkos interpretacijos LR Seimo Peticijų komisijai į mano, advokatės Kotrynos Žalėnaitės, 2023 04 05 kreipimąsi, kuris buvo pripažintas Peticija dėl BPK 166 str., 168 str., 170 str. pakeitimo įstatymo, neva aukštesnysis teismas, konstatavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus, neva gali tik pasiūlyti juos pašalinti, nereiškia, kaip savavališkai teigia Generalinė prokuratūra, kad aukštesnysis teismas gali įteisinti neteisėtus, savavališkus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmus.

Taip Generalinė prokuratūra, pateisindama ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų savavališkus veiksmus ir su jais sutikdama, savavališkai iškreipia 2011 04 07 KT nutarime padarytas išvadas, tai yra, šiame nutarime KT konstatavo, jog aukštesnysis teismas tuo atveju, kai konstatuoja ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus pakeisdamas žemesniojo teismo nutartį (BPK 442 str. 1d. 3 p.), tai yra, panaikindamas žemesniojo teismo nutartį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą grąžindamas prokurorui naujam procesiniam sprendimui priimti, pasiūlo prokurorui atlikti tam tikrus proceso veiksmus. Pasiūlo todėl, kad prokuroras įpareigojamas priimti naują sprendimą, kuris nebus galutinis, ir suinteresuotas asmuo vėl galės skųsti prokuroro nutarimą ikiteisminio tyrimo teisėjui, vėliau aukštesniam teismui.

Tačiau tuo atveju, kai aukštesnysis teismas pats priima naują galutinį sprendimą BPK 442 str. 1 dalies 2 punkto tvarka, jokie pasiūlymai prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui neteikiami, nes procesas baigtas - pats aukštesnysis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, ir prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atsisakantis vykdyti galutinį ir neskundžiamą teismo sprendimą, privalo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 str. Tačiau kas patrauks baudžiamojon atsakomybėn prokurorą ar ikiteisminio tyrimo pareigūną, kai tik prokuroras gali pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BPK 170 str.

Prokurorų savivalę patvirtina ir teisminė praktika. 2010 02 24 Lietuvos Apeliacinio teismo nutartyje baudžiamoje byloje Nr.1N-14/2010 konstatuojama, jog „prokuroras skunde pažymi, kad ikiteisminių tyrimų sujungimas ir atskyrimas (BPK 170 str. 4 d. 1 p.) yra išimtinė prokuroro teisė, todėl šiuo klausimu teismas neturėtų reikšti savo nuomonės ir samprotauti apie tokio veiksmo pagrįstumą". Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad BPK 170 str. 4 d. „neturi būti aiškinama paraidžiui gramatiškai, aiškinant reikėtų derinti lingvistinį ir sisteminį teisės aiškinimo būdus, įvertinant ir kitas baudžiamojo proceso įstatymo normas, baudžiamojo proceso principus. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo institucijos privalo vadovautis įstatymu, tačiau tai nereiškia, kad reikia vadovautis tik įstatymo raide, privaloma remtis tikrąja įstatymo prasme bei tikslais ir aiškinti teisės normas atsižvelgiant į visą įstatymo, kuriame yra teisės norma, turinį, teisės normos vietą šiame įstatyme ir visoje teisės sistemoje. Konstitucijos 109 str. įpareigoja teismą, vienintelę teisingumą vykdančią instituciją, vadovautis įstatymo dvasia, t.y. tikrąja jo prasme, o ne aklai vadovautis jo raide."

(Bus daugiau)