KAIP AŠ OŽIUS GANIAU!

Vieni sako, kad Landsbergį iškėlė KGB. (Ką, beje, sunku paneigti, žinant, kad jis bendradarbiavo su Dušanskiu iš NKVD, o po to Landsbergių šeimą kuravo ir gerino gyvenimo sąlygas pats LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus.)

Kiti teigia, kad Landsbergį į lyderius „prastūmė" KGB pulkininkas A.Čekuolis. (Kas irgi netiesa, nes Čekuolis net neišsitarnavo iki majoro laipsnio.)

Dar kiti skleidžia paskalas, kad MA salėje, renkant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nuskambėjo jo sūnaus literato Vytauto V.Landsbergio pavardė, bet vietoj jo apsireiškė tėvukas.

Deja, negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti, nes nei drg. Dušanskio, nei drg. Sniečkaus, nei kažkokio Konservatorijos dėstytojo aš nei asmeniškai, nei visuomeniškai nepažinojau. Tik kartą turėjau garbės lankytis pas „Gimtojo krašto" redaktorių Algimantą Čekuolį, kurio skaitytojai mane išrinko populiariausiu Lietuvos žurnalistu. (Beje, antrą vietą užėmė Vitas Lingys, vėliau „Respublikoje" tapęs mano pavaduotoju, kurį nušovė banditai dėl jo rašinių apie mafiją.)

***

Prisipažinsiu, kad iki Sąjūdžio pradžios apie Landsbergį nieko negirdėjau. Nematau reikalo dėl to gėdytis, nes vargu ar daug kas iš jūsų šiandien galėtų įvardinti bent vieną teoretiką muzikologą, net jei jis „barškino ant fortepijono" patį Čiurlionį? Tad natūralu, kad susirinkus LPS Iniciatyvinei grupei, tokį profesorių nelabai kas ir tepažinojo. (Dažnas net kreipdavosi „profesoriau", kai jo pavardę primiršdavo.)

Tačiau tarp išrinkto Tautos žiedo buvo ir daugiau mažai žinomų žmonių, ypač tarp jaunimo (S.Pečiulis, A.Skučas, G.Songaila, A.Medalinskas, Z.Vaišvila ir kt.), bet jie jau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kas labai nervino KGB. Tiesą sakant, tas jaunimas su R.Ozolu priešaky ir buvo tikrieji Sąjūdžio pirmeiviai. Tik jų dėka Mokslų Akademijos salėje buvo išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Kadangi prie šio žygdarbio aš niekaip neprisidėjau, nustebau, kai išgirdau, kad mane, tuometinį satyros žurnalo „Šluota" žurnalistą, irgi išrinko. (Po to dar rinko į LPS Tarybą, į Sąjūdžio komisiją „bananų baliui" tirti, Konstitucijos rengimo grupę, TSRS deputatu, ir t.t.). Tai tęsėsi tol, kol žurnalistikai visai nebeliko laiko. Tada visų pareigų atsisakiau, su V.Lingiu bei R.Taraila įkūręs „Respublikos" dienraštį pats save pasiskyriau Vyriausiuoju redaktoriumi, kurį palaimino ir Sąjūdžio bendražygiai..

Bet prieš tai padariau „mirtiną nuodėmę", dėl ko kentėjau ne tiek aš, kiek visa likusi Lietuva. Ypač - lietuviai...

***

Deja, taip jau susiklostė aplinkybės, kad po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo per Katedros aikštę priekyje visų susikibę už parankių žengė ne Sąjūdžio lyderiai, bet LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas su Vytautu Petkevičiumi. (Mano žiniomis, vienas jau taikėsi į premjerus, o kitas į parlamento pirmininkus.)

Kurgi ne!

Baigiantis steigiamajam suvažiavimui, po mano trumpos, bet akiplėšiškos kalbos, kuomet nuo scenos LKP CK Pirmajam sekretoriui per mikrofoną pareiškiau ultimatumą, kad jam jau pats metas pasirinkti su Lietuva ar su Maskva, Brazauskas pakilo į sceną ir pranešė, kad Lietuvos tikintiesiems komunistai grąžina Katedrą! Tada salėje kilo tokia euforija, kad delegatų ovacijos dar ilgai nenutilo.

Šitaip prasidėjo Sąjūdžio Tarybos ir LKP CK „medaus mėnuo". Sąjūdiečiams vis dažniau leisdavo pasisakyti oficialioje spaudoje, pasirodyti televizoriuose ir vis dažniau kviesdavosi į pasitarimus su valdžia. Beje, viename iš pirmųjų Iniciatyvinės grupės susirinkime tarp įvairių siūlomų Sąjūdžio pavadinimų nuskambėjo ir toks: "Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Gorbačiovo politikai remti". Ačiū Dievui, nepraėjo. (Per ilgas.)

***

Tačiau lygiai po mėnesio LTSR AT nepalaikė Estijos kovoje dėl Nepriklausomybės ir įsiaudrinę žmonės apspjaudė deputatus, iškoneveikė valdžią, o per mitingą prie Sąjūdžio būstinės manęs paklausė, ką aš dabar pasakyčiau Brazauskui? Bravūriškai atrėžiau, kad po tokios estų išdavystės jam pats metas krautis daiktus ir išvažiuoti į Maskvą. Tačiau toks pasiūlymas sugrįžo bumerangu: po kelių dienų man pačiam teko krautis daiktus ir palikti „Šluotos" redakciją, nes taip parėdė KGB.

Tapus bedarbiu, su dviem vaikais beveik pusmetį gyvenau tik iš žmonos bibliotekininkės algos. Bet lyginant su tuo, kokį persekiojimą teko patirti kitiems sąjūdiečiams, tikrai neturėčiau skųstis.

Tik pastebėsiu, kad Sąjūdžio pirmeiviai nuo vėlesnių LPS funkcionierių skiriasi kaip diena ir naktis. Pirmieji rizikavo savo gerbūviu vardan Lietuvos, o antrieji rizikavo vardan savęs... Lietuvos gerbūviu: neužtruko apsirūpinti aukštomis pareigomis, dar aukštesniais atlyginimais su premijomis bei įvairiausiais priedais, apsidovanojo sklypais, signatarų rentomis bei kt. privilegijomis.

Į visa tai pro pirštus žiūrėjo profesorius, kuris stengėsi nuo kitų neatsilikti ir darė viską, kad kuo greičiau Iniciatyvinė grupė nueitų užmarštin. Ir tai suprantama: ten jis tebuvo vienas iš 35-ių narių, labiausiai išsiskiriantis tuo, kad vienintelis sugebėdavo kalbėti per nosį. Ar ne todėl LPS iniciatyvinės grupės nariai, kurie tuo metu labiausiai rizikavo, iki šiol nėra nei pagerbti, nei apdovanoti?

***

Bet grįžkime prie Landsbergio kulto gimimo...

Pasibaigus LPS ir LKP „medaus mėnesiui", centrinė Maskvos spauda ryžosi pereiti į kontrpuolimą ir suskaldyti pačią LPS Tarybą.

Ne paslaptis, kad didelę dalį LPS Tarybos narių sudarė komunistai. Todėl savo straipsnyje „Izvestijose" spec.korespondentas Lietuvai Leonidas Kapeliušinas parašė, kad Persitvarkymo Sąjūdis gal ir neblogas, bet pavojų kelia nepartiniai: profesorius Landsbergis su savo radikalų komanda, kurią sudarė tuometis jaunimas...

Kaip žurnalistui, visą gyvenimą gynusiam nuskriaustuosius, ko gero, man suveikė instinktai: jei jau Maskva puola vargšą profesorių, reikia žūtbūt jį apginti. Kaip? Labai paprastai: jeigu Maskvai jis blogiausias, Lietuvai - geriausias! Reikia kuo greičiau jį apskelbti tautos vadu, kad ir TSKP, ir LKP suprastų, kad užsimota ne prieš vargšą profesorių, o prieš Sąjūdžio Lyderį.

Todėl lyderio rinkimų išvakarėse, Žvėryno Kino studijos kieme, kur susigūžę sąjūdiečiai laukė išeis ar neišeis paskutinis „Atgimimo" numeris, ėmiau agituoti Sąjūdžio jaunimą „gelbėti" profesorių, paskiriant jį į vadovus, bent laikinai, kol išsisklaidys debesys atplaukę iš Maskvos padangės. Pirmiausiai šią idėją patikėjau savo draugeliui Zigmui Vaišvilai. O kai šis entuziastingai pritarė, ėmėme agituoti kitus: „Mūsiškį puola - gelbėkim..."

Daugumai pritarus sunkiausia apie tai buvo pranešti Ozolui, kuris tuo metu buvo ir „Atgimimo" vyriausiasis redaktorius, ir pagrindinis ideologas, ir visuotinai pripažintas autoritetas tarp sąjūdiečių. Todėl šios misijos ėmiausi asmeniškai. Pasivedėjęs Ozolą į šalį, savo greitakalbe apibūdinau susiklosčiusią situaciją ir trumpai informavau apie idėją paskirti Landsbergį sąjūdžio vadu. Šio veidas net persimainė... Sausai paklausė, kieno tai sprendimas? Išgirdęs, kad „Sąjūdžio jaunimo", liūdnai papurtė galvą: „Nemanau, kad dabar tam metas. Juk jau seniai nutarta, kad visus sprendimus priimame kolegialiai." Tada puoliau aiškinti, kad būtina pademonstruoti Maskvai savo valią, solidarumą, nes kitaip išdaužys mus po vieną. Galiausiai Ozolas atsidusęs numojo ranka ir be entuziazmo sutiko: „Jei jau nusprendėt, darykit, kaip išmanot."

Kai mudu su Vaišvila apie sprendimą informavome profesorių, jo pirmas klausimas buvo toks: "O ką pasakys Romas?" Išgirdęs, kad Romas (Ozolas) sutiko, gudriai šyptelėjo ir iškart pasikvietė jaunimą važiuoti pas jį į namus, kad galėtų pasitarti su šeima. Susigrūdę į du „Žiguliukus", jaunieji sąjūdiečiai taip ir padarė. Palikęs mus virtuvėje, Landsbergis trumpam užsidarė su šeima (žmona Gražina) kitame kambaryje, o pasirodęs pranešė, kad „sunkia širdimi, bet sutinka".

O kitą dieną jau vyko Sąjūdžio Lyderio „rinkimų" imitacija, tikriau - farsas, nes išvakarėse jau viskas buvo suplanuota IR NUSPRĘSTA. Kai kas iš vyresniųjų dar bandė Landsbergio kandidatūrą kvestionuoti, primindami Ozolo autoritetą, deja, nesėkmingai: sveiką protą užgožė jaunieji išsišokėliai, o ypač draskėsi - šių eilučių autorius. Kadangi absoliuti dauguma garbingų tarybos narių (mokslo ir meno mohikanų) posėdyje nedalyvavo, planas buvo žaibiškai įgyvendintas.

Užfiksuotuose video kadruose tik Sąjūdžio jaunimo euforija buvo tikra: apgynę Landsbergį, jautėmės nugalėję Maskvą, net neįtardami, kad vėliau nuo jo klano neapsiginsime mes patys.

***

ANONSAI ATEIČIAI: Apie tai, kaip JIS, siekdamas išvengti rotacijos, apkaltino R.Ozolą finansinėmis aferomis ir bandymu „prichvatizuoti" „Atgimimo" laikraštį;

Apie tai, kaip JIS apšmeižė K.Prunskienę, kuri kaip Premjerė apkeliavo pusę Europos ir išgarsėjo kaip „Gintarinė Ledi";

Kaip JIS bandė savo asmeniniams tikslams pažaboti „Respubliką", o po to ir įvykdyti joje perversmą;

Kaip JIS bendradarbiavo su rusų-žydų mafija ir net „palaimino" Vito Lingio nužudymą;

Kaip JIS susidorojo su poetu Justinu Marcinkevičiumi bei jo bendraminčiais, kai šie įkūrė „Lietuvos Ateities forumą", matydami, kad JIS baigia uzurpuoti visą Lietuvą...

***

JIS - tai LANDSBERGIO KLANAS!

„Respublikos" vadovybė