Kaip dirbtinio apvaisinimo metu išvengti žudymo?

G.JAKAVONIS: Visuomenė ganėtinai karštai reagavo į dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymą Seime. Kaip manote, kodėl?

P.URBŠYS: Žmogaus gyvybės prasidėjimas, sutikime, yra labai svarbi tema. Į ją galima žvelgti moraliniu, teisiniu, politiniu aspektais. Jeigu kalbame apie moralinį aspektą, visi - ir tie, kurie pasisako už dirbtinio apvaisinimo legalizavimą, ir tie, kurie nori jo aiškesnio reglamentavimo, - sutinka, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo embriono. Bet požiūris į tą embrioną labai skirtingas: vieni mano, kad tai yra vos ne atlieka, kiti įsitikinę, kad tai - žmogaus gyvybės pradžia, kurią reikia gerbti. Moralinėje plotmėje pirmiausia iškyla problema tų žmonių, kurie negali susilaukti savo palikuonių dėl įgimtų dalykų arba po įvairių ligų.

Antra problemos dalis - teisinė. Mūsų Konstitucijoje aiškiai apibrėžta, tiesiogiai nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Tačiau pastaruoju metu vertinant teisiškai linkstama atskirti gyvybę nuo orumo arba ją labai skirtingai interpretuoti. Jau yra registruotas Civilinio kodekso projektas, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir norima padaryti taip, kad dirbtinio apvaisinimo problemos būtų sprendžiamos ne įstatymu, o būtų nuleistos į Vyriausybės lygmenį.

Reikia pripažinti, kad formuojasi valstybinis požiūris į šitą problemą, nes po Nepriklausomybės atgavimo mes neturėjome dirbtinio apvaisinimo įstatymo. O dabar, regis, siekiama, kad iš viso toks įstatymas neatsirastų. Socialdemokratų, konkrečiai Juro Poželos, iniciatyva yra inicijuotas įstatymo projektas dėl Civilinio kodekso pataisos ir siekiama panaikinti nuostatą, kad dirbtinis apvaisinimas turi būti reglamentuojamas įstatymu. Šis projektas skinasi sau kelią padedant ne tik liberalams, bet ir, kad ir kaip tai būtų keista, konservatoriams bei krikščionims demokratams. Už jį balsavo ne kas kitas, o vienas iš pagrindinių konservatorių partijos ideologų ir lyderių Andrius Kubilius.

Šie trys išvardyti dalykai, be abejo, yra veikiami dar ir išorinių faktorių. Vienas jų - tarptautinis, nes mes, būdami Europos Sąjungos bendrijoje, susiduriame su vartotojišku mentalitetu ir vartotojiškos visuomenės kūrimu. Ir reikia pasakyti, kad toje vartotojiškoje visuomenėje norima sukurti naują europinę rasę, kurioje nebūtų jokių išsigimimų, jokių nukrypimų nuo normos.

Antras faktorius - vidinis: veikia privatūs verslo interesai, siekiantys sau naudos, nes dirbtinis apvaisinimas yra labai pelninga veiklos sritis. Todėl verslo grupės daro lobistinę įtaką politikams, kad šie priimtų joms palankius įstatymus.

V.GAPŠYS: Dirbtinis apvaisinimas kaip gydymo būdas yra visiškai suprantamas. Jis gana ilgai taikomas, pirmieji dirbtinio apvaisinimo būdu gimę asmenys yra jau mano amžiaus arba net vyresni. Aš manau, kad tai yra normalus gydymo būdas toms šeimoms, kurios negali susilaukti atžalų natūraliu būdu.

Dėl ko kyla diskusijos? Pirmiausia dėl teisinių aspektų. Civiliniame kodekse įrašyta, kad dirbtinis apvaisinimas turi būti apibrėžtas įstatymu. Aš manau, kad taip ir turėtų būti. Įstatymas tikrai galėtų apibrėžti, kaip turėtų vykti dirbtinis apvaisinimas, nes esama tam tikrų niuansų. Jie susiję ne vien su gydymu, bet ir su tam tikrais šeimos santykiais ir po to atsirandančiomis teisinėmis pasekmėmis. Taigi diskusija kilo dėl to, kaip tos procedūros turėtų būti vykdomos. Klinikos norėtų, kad būtų galima sukurtus embrionus implantuoti moteriai. Jų galima sukurti tiek, kiek reikia tuo metu implantuoti, o galima sukurti daugiau ir užšaldyti. Užsienyje taikoma ir vienokia, ir kitokia praktika. Laikomės pozicijos, kad šaldyti embrionų nereikėtų. Juo labiau kad pakankamai ištobulėjusi praktika, kai yra šaldomos kiaušialąstės. Kartais medikai keistai kalba, bandėme užsiminti, neva moteriai reikės daugiau vartoti vaistų, jeigu bus šaldomos kiaušialąstės, o ne embrionai. Be to, neva kiaušialąsčių šaldymas yra ne toks sėkmingas kaip embrionų. Tačiau kai paprašiau pateikti apie tai pastarųjų metų mokslinius straipsnius, jų, deja, nesulaukiau.

Taip pat diskusijos vyksta dėl nepilnamečių asmenų, kai jiems taikomas gydymas, pavyzdžiui, nuo onkologinių ligų, ir po procedūrų žmonės gali likti nevaisingi. Ar galima paimti lytinių ląstelių iš tų asmenų, tai yra spermos arba kiaušialąsčių, ir užšaldyti, kad ateityje žmogus galėtų susilaukti savo palikuonių? Aš manau, kad taip. Kai kurie Seimo nariai mano, kad to daryti nereikėtų. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turėtų turėti tokią teisę, juo labiau kad jam reikalingas gydymas, kurio galima šalutinė pasekmė bus nevaisingumas.

Taip pat diskutuojama apie tai, ar dirbtinį apvaisinimą galima taikyti imant tik šeimos narių lytines ląsteles, ar panaudojant ir donorų iš šalies spermą. Tai atviras klausimas. Ne visais atvejais šeimos narių lytinės ląstelės yra tinkamos, tokiu atveju be donorų neįmanoma išsiversti. Lietuvoje dėl to, manau, galėtų kilti problemų, nes turėtų būti atliekami tam tikri skaičiavimai, kad neįvyktų kraujomaišos atvejų.

Man teko nemaloniai nustebti sužinojus, kad vienas britas yra donoras jau tūkstantį kartų. Įsivaizduokite, kad mažoje populiacijoje atsiranda tūkstantis vieno asmens palikuonių. Tuomet kraujomaišos atvejai būtų kone neišvengiami.

Embrionai - tai ir medicininės bioetikos tema, nes jeigu embrionai būtų šaldomi tikintis juos vėliau panaudoti dirbtiniam apvaisinimui, paslauga besinaudojantys asmenys turėtų patys priimti sprendimą, ką su jais vėliau daryti. Ir čia gali kilti įvairių etinių problemų, nes žmonės kartais išsiskiria. Ką po to daryti su tais embrionais, jeigu vienas iš buvusių sutuoktinių užsimanys, kad iš jų gimtų vaikai, o kitas tam prieštaraus? Todėl manau, kad mums nėra būtinas embrionų šaldymas. Yra kitų būdų atlikti dirbtinį apvaisinimą.

Dabar dirbtinis apvaisinimas vyksta, bet, galima sakyti, pakampėmis, todėl ši veikla turi būti kuo greičiau reglamentuota įstatymu. Antraip šeimos, kurios dabar negali susilaukti vaikų, turi vykti pagalbos į užsienio šalis. Tai nėra normalu.

A.NARBEKOVAS: Aš čia vienintelis esu medikas iš visos mūsų draugijos, kalbėsiu kaip bioetikos specialistas ir kaip gydytojas. Seimo narys V.Gapšys užsiminė apie „keistai kalbančius medikus“. Mane labai glumina tai, kad profesionalai medikai kalba ne tai, kaip yra iš tiesų, bet kaip kažkam reikia. Taip sakant, yra tam tikrų interesų. Ir „keista kalba“ nedaro garbės tiems, kurie neigia tikrovę.

Šiandieną biomedicinoje dėl gyvybės pradžios nėra diskusijų, diskusijos vyksta visuomenėje, tarp politikų. Akivaizdus faktas, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento. Iki aštuntos savaitės turime embrioną, o vėliau - vaisių. Tačiau iki 22 savaičių neišnešiotas vaisius yra vadinamas medicinine atlieka.

Esame turėję daug nemalonių situacijų, kai įvykus persileidimui žmonės mato savo negyvą vaiką, o jiems jo neatiduoda. Sako, kad tai yra medicininė atlieka. Tarpininkavau porai šeimų, kad geros valios vedami medikai atiduotų tuos kūnelius ir artimieji galėtų juos palaidoti. Taip ir buvo, palaidojo senelių kape, savo artimųjų kape, aišku, be jokių dokumentų, bet savo vaiką palaidojo taip, kaip dera būti palaidotam žmogui.

Dabar kūnų naikinimas su visomis medicininėmis atliekomis labai aiškiai rodo nehumanišką požiūrį į žmogų, į jo gyvybę nuo pat prasidėjimo momento. Mes nekalbame apie vienos ar dviejų dienų embrioną, kalbame apie vaisių, kuriam yra 22 savaitės. Tie ne laiku gimę žmonės juk gali ir išgyventi.

Kai dar buvau studentas, buvo sakoma, kad anksčiau gimęs vaikas, jeigu sveria apie 900 gramų, turi šansų išgyventi. Dabar vaikai išgyvena nesverdami ir nė pusės kilogramo. Technologijoms tobulėjant jie galėtų išgyventi gimę ir dar anksčiau. Taigi mes turime labai paradoksalią situaciją, kad iš „medicininės atliekos“ atsiranda žmogus.

Dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto man tenka diskutuoti jau antrą dešimtmetį. Situacija yra labai paprasta. Kai įstatymas nebetinka kažkam (o tai šiuo atveju - privatūs centrai, kurie užsiima išimtinai dirbtinio apvaisinimo praktika), tokio įstatymo tiesiog nebereikia. Jis jau seniai galėjo būti. Paradoksalu, kad sveikatos ministrė bando pulti Seimą už tai, kad nepriima įstatymo, kai tuo pat metu pati jį stabdo ir daro visus žingsnius, kad tik jis nebūtų priimtas. Šis projektas dabar turi keletą aspektų, kurie nepriimtini verslui.

Kalbant apie nevaisingumą, problemiška įvardyti jį kaip ligą. Nevaisingumas tarptautiniame ligų klasifikatoriuje yra liga, turinti kodą, bet, šnekant mediciniškai, nevaisingumas - tam tikrų būklių ar ligų pasekmė, atsirandanti dėl kiaušidžių, gimdos, kiaušintakių patologijų ir kt. Šių būklių gydymas būtų nevaisingumo gydymas, tarkim, gydoma kiaušidžių patologija, endometriozė, rekonstruojami kiaušintakiai... Po sėkmingo gydymo žmonės gali tapti vaisingi. Tai būtų tikrąja to žodžio prasme nevaisingumo gydymas. O kai tos priemonės yra išsemtos ir jiems patiems nėra galimybių susilaukti vaikų, tada pradedama kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą, mėgintuvėlio arba kitokių metodų taikymą. Kalbėti apie gydymą tikrąja to žodžio prasme čia mes negalime. Jeigu vyras nevaisingas, moteris bus apvaisinta donoro spermatozoidais. Tad kalbėti apie vyro nevaisingumo gydymą turbūt netenka, nes tai nebūtų logiška. Šiuo atveju taikomos technologijos, nes žmonės negali susilaukti savo vaikų.

Dirbtinio apvaisinimo įstatymas būtų labai reikalingas, nes tai, kas vyksta dabar, vykdoma dauguma atvejų nesilaikant ministro nustatytos tvarkos. Kaip galima tai sužinoti? Labai paprastai: šia veikla užsiimančios klinikos privalo teikti ataskaitas Europos reprodukcijos ir embriologijos draugijai, ir iš pateiktų duomenų galima pamatyti, kad nors, pagal dabartinę galiojančią tvarką, į gimdą negalima įkelti daugiau kaip tris embrionus, klinikos pateikia duomenis, jog įkelia ir po penkis.

Situacija tokia, kad šios klinikos vaikosi kriterijaus, kuris nėra pats esmingiausias, - vadinamųjų klinikinių nėštumų arba pastojimų po šių procedūrų. Kiekviena klinika siekia gerų rezultatų. Tačiau nutinka taip, kad įkeliama daugiau embrionų tikintis, kad įsitvirtins nors vienas, o įsitvirtinus daugiau kyla labai rimtų komplikacijų. Tuomet atliekamos vadinamosios vaisiaus redukcijos - naikinami keli vaisiai gimdoje, kad galėtų išgyventi kiti, nes daugybinis nėštumas yra grėsmė ir motinos sveikatai, ir pačių embrionų išlikimui. Visai neseniai Lietuvoje buvo atvejis, kai darant vaisiaus redukciją, naikinant vieną vaisių, buvo prarasti visi, įvyko persileidimas. Tokia praktika, kai į gimdą įdedama daugiau embrionų, negu leidžiama pagal dabartinę tvarką, yra negalima, bet tai vyksta.

Europos reprodukcijos ir embriologijos draugijai pateikti skaičiai iš tiesų glumina. Neįvardysiu klinikos, bet viena iš tų, kurios užsiima dirbtiniu apvaisinimu, pavyzdžiui, 2014 metais turėjo keletą vadinamųjų klinikinių nėštumų, kitaip tariant, embrionai įsitvirtino, bet gimimų nebuvo nė vieno. Jie pateikė gimdymų skaičių - 0,0. Belieka piktintis, kai pamatai šitų klinikų reklamas, kad jie vos ne 80 proc. yra sėkmingi, paskui tie procentai mažinami iki kokių 40 arba dar mažiau, tačiau iš tikrųjų jie gali būti nuliniai.

Kadangi kitur tokia paslauga neteikiama ir yra tik privačios klinikos, pagalbos ieškantys žmonės tampa jų įkaitais. Pavyzdžiui, kodėl tokios didelės paslaugų kainos? Kas jas nustatė? Tokius įkainius nusistatė pačios klinikos.

Dar vienas dalykas, susijęs su dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektu, yra draudimas šaldyti embrionus. Embrionų šaldymas yra rimta medicininė problema, turinti ir etinių bei teisinių pasekmių. Alternatyvus siūlymas (ir tai numatyta dabartiniame įstatymo projekte) yra šaldyti kiaušialąstes. Ir štai mes girdime tas „keistas medikų kalbas“, kai jie ignoruoja faktus. Todėl manęs visai nestebina, kad V.Gapšys negavo pageidautų mokslinių straipsnių, mat juose rašoma kas kita.

Štai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Embriologijos ir histologijos katedros raštas, kuriame pateikti duomenys, kad šaldant kiaušialąstes klinikinių nėštumų sulaukiama daugiau negu iš atšildytų embrionų. Atšildžius kiaušialąstes turima 25 proc. nėštumų, o iš atšildytų embrionų - apie 20 proc. Gimdymų skaičius taip pat reikšmingai skiriasi: po embrionų atšildymo gimė 14 proc. kūdikių, o po kiaušialąsčių - daugiau negu 15 proc. Šie skaičiai rodo, kad kiaušialąsčių šaldymas yra alternatyva, išsprendžianti daug problemų, kurių būtų šaldant embrionus.

Ką daryti su užšaldytais embrionais, kai baigiasi galiojimo terminas? Tas užšaldytų embrionų buvimas iš tiesų yra labai rimta etinė ir teisinė problema. Maža to, „keista“ medikų kalba arba manipuliavimas visuomenės nuomone yra nekorektiški, jei sakoma, kad neturint užšaldytų embrionų moteriai reikės papildomos narkozės, papildomos stimuliacijos hormonais. Tai tikrai netiesa, nes surinkus kiaušialąstes šių procedūrų kartoti nereikia. Be to, iš atšildomos kiaušialąstės sukuriami švieži embrionai, ir tyrimai rodo, kad jų implantavimas gimdoje būna efektyvesnis negu atšildytų embrionų. O jeigu procedūra nepavyko, ji gali būti kartojama lygiai taip pat kaip su atšildytu embrionu. Bet gimus vaikui arba pasikeitus situacijai šeimoje užšaldytas kiaušialąstes galima tiesiog sunaikinti. O kai yra likę embrionų, išlieka problema, ką su jais daryti.

G.JAKAVONIS: Į viską žiūrima pernelyg liberaliai. Ar galima apskritai Tautoje, valstybėje švietimą, sveikatos apsaugą prilyginti paslaugai?

V.RUBAVIČIUS: Tai ir vyksta, ir tai neišvengiama, nes tokia yra kapitalizmo raida. Dabartinis kapitalizmas yra perėjęs į naujų išteklių paieškos bei perdirbimo stadiją. Ir tai atveria neįsivaizduojamas, neišsemiamas galimybes. Kai kalbame apie dirbtinį apvaisinimą, apie daugelį kitų dalykų, kurie tarsi iš karto kelia aibę etinių problemų, mes jau kalbame technologiškai. O kas yra technologijos? Kapitalizmas pereina į naują sritį ir naudoja gyvybę kaip išteklių. O ištekliai yra vienaip ar kitaip perdirbami. Kapitalizmas neišvengiamai, beveik privaloma tvarka į tą sritį įdiegia prekinius santykius. Ir todėl atsiranda politinis imperatyvas gerinti verslo aplinką visokioms klinikoms.

G.JAKAVONIS: Žmogus lieka kažkur antroje ar trečioje vietoje po technologijų.

V.RUBAVIČIUS: Dabar, čia žiūrėdami vienas į kitą, mes pripažįstame žmogaus orumą, asmens vertę ir t.t. Bet kai nueiname į ministerijas, ten matome žmogiškųjų išteklių departamentus. Ką reiškia „žmogiškieji ištekliai“? Išteklių yra vienintelė paskirtis - būti perdirbamiems. Ir tada pasidaro visiškai aišku, kad viskas yra „atliekos“.

A.NARBEKOVAS: Tie patys asmenys, kurie deda visas pastangas dėl minėto projekto liberalizavimo, siekia, kad būtų įteisinami ir eksperimentai su embrionais, embrionų kamieninių ląstelių tyrimai ir pan. Vienas žinomas genetikas per radijo laidą pasakė: „Mums reikia dirbtinio apvaisinimo įstatymo, nes mums reikia žaliavos.“

V.RUBAVIČIUS: Taip plėtojasi kapitalizmas. Kitas klausimas, kaip mes suvokiame šią plėtrą ir ar besugebame įdiegti tokį paprastą principą, kad gyvybė yra šventa. Jeigu toks, o ne atliekinis ir išteklinis požiūris vyrautų, tada daugelis problemų visai kitaip spręstųsi. Bet jo jau, ko gero, nebeįmanoma įtvirtinti, nes visi dalykai, kurie susiję su šventumu, yra nuosekliai eliminuojami. Vyksta karingojo ateizmo visuomenių raida, kurioje nebelieka nieko šventa. Šventi yra tik žmogaus kuriami universalūs principai. Ir kai Dievo galybė pakeičiama žmogaus sukurtais principais, tada atsiranda didelių bėdų. Panaikinus gyvybės nelygstamumą, viskas tampa tik prekinių santykių išraiška. O visuomenės taip puikiai susistyguoja, kad vyrauja tik tos ideologijos, kurios reikalingos kapitalizmo plėtrai. Ir viena iš jų teigia, kad žmogus yra savo kūno šeimininkas. Ką jis nori, tą ir daro.

P.URBŠYS: Mes matome, kaip skaidomas žmogus, jo tapatybė. Jam reikia įrodinėti, kas yra vyras, kas yra moteris, kas yra vaikas šeimoje, kas yra šeima. Bet gilindamiesi į dirbtinio apvaisinimo problematiką matome, jog norima, kad žmogus gyvybės pradžioje galėtų neturėti genetinio ryšio su savo tėvais. Nuo pat pradžių jis atskiriamas nuo savo gimdytojų. Toliau technikos reikalas jį atskirti nuo pačios šeimos, galų gale nuo Tautos.

A.NARBEKOVAS: Žmogus, kad ir kurioje pasaulio dalyje jis būtų, yra pirmiausia žmogus. Turime atsižvelgti į jo žmogišką prigimtį, jo žmogišką orumą. Kai čia kalbame apie verslą, visą kapitalistinį kontekstą, tai viskas dėliojasi vienaip. Tarkime, jeigu mokami pinigai, tai versle visada svarbiausia produkto kokybė. O jeigu embrionas neatitinka standartų...

G.JAKAVONIS: Versle svarbiausia pelnas.

V.RUBAVIČIUS: Embrionas yra gaminys.

A.NARBEKOVAS: Taigi jei embrionas yra nekokybiškas, pelno nepadarysi. Esame susidūrę ne kartą, kai vaikai, gimę po dirbtinio apvaisinimo, turi vienokių ar kitokių negalios požymių ir jie atsiduria globos namuose. Tokio nekokybiško produkto nereikia.

Istorinės pamokos turėjo labai aiškiai pasakyti, kad siekis atrinkti geriausius, ta eugenika, kuri visais laikais buvo kritikuojama kaip nežmoniška, yra netinkamas kelias. Šiandien tik rafinuočiau apie tai kalbama. Kad vaikai bus sveiki. Taip krypstant į verslą prarandama pati medicinos priedermė - gydyti ir saugoti gyvybę. Beje, embrionų ir vaisių palaikų problematika iškelta Aplinkos ministerijoje, ne Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tai iš tiesų glumina.

Kaip ir nacių laikais, taip ir dabar, manau, laikomasi nuostatos ne kad apskritai žmogaus gyvybė yra nevertinga, bet kai kurių žmonių gyvybė nevertinga. Ir čia svarbu, kur brėšime tą ribą, kurie yra vertingi, o kurie - ne. Juk nacių laikais kai kurie buvo itin vertingi, o kitus buvo galima deginti krosnyse. Ir į tai visiškai nebuvo kreipiamas dėmesys. Lygiai tas pats čia. Kai kurie galbūt bus labai vertingi, kokybiški ir pelningai parduodami, o kitus bus galima sunaikinti.

Visos problemos turi bendrą vardiklį - tai požiūris į žmogaus gyvybę. Ir nereikia išpūsti akių ir stebėtis, kad vaikus sumeta į šulinį, kad tiek daug savižudybių Lietuvoje, kai valstybėje žmogus nėra vertinamas. Kai kalbame apie šventumą, ši sąvoka šiais laikais turi kone negatyvų atspalvį. Pavadinti ką nors šventu - tai kone užgauti arba įžeisti. Bet žmogus turėtų būti pirmiausia neliečiamas. Visi žmonės, taip pat ir politikai, buvome embrionai, buvome vaisiai, o jeigu kas nors kaip nors būtų nusprendęs, kad mes neverti gyventi, tai šiandien nediskutuotume. Ir Seime jie nesėdėtų.

G.JAKAVONIS: Anksčiau buvo labai aišku, kad pirmiausia yra šeima, toliau - mano kiemo bendruomenė, mano miestelio... O dabar kertama per tuos pamatinius dalykus... Kas nutiko?

V.RUBAVIČIUS: Mano galva, žmonės nutarė perkurti save. Kitaip tariant, gyvybė suprantama kaip gaminys ir žmogus siekia padaryti save pagal norimą pavidalą.

Genetinės inžinerijos tikslas yra gerinti tam tikras žmogaus savybes. Nepalikti gamtos arba Dievo dėsnių. Nepalikti jokios tikimybiškumo galimybės. Viską racionaliai apskaičiuosime ir susikursime. Jau ne Dievas kuria, bet mes, pasiėmę tą galią, perkursime patys save.

Tai yra nemirtingumo pagunda. Jeigu mes galime save klonuoti, tuomet mes galime save klonuoti iki begalybės. Klonuoti galima tik biologinį gaminį. Dvasios niekaip. Tada iš viso reikia naikinti dvasios nuovoką ir viską suvesti į genetiką. Neva viskas yra tik mūsų genai. Ne kultūra, ne jokia ten bendruomenė, ne kalba, ne dar kas nors, bet tik genetika. Ir tada atsiranda natūralus išsiskaidymas. Nedaugelis turės prieigą prie tos genetinės inžinerijos ir savęs perkūrimo. Juk tai brangi iliuzija.

Nepaprastai sparčiai ir gydymas, ir švietimas virto paslaugų teikimu. Tai lėmė didžiulius ne tik ideologinius, bet ir mentaliteto pokyčius. Paslaugų teikimas remiasi visai kitokia logika. Paslaugos įkainis, paslaugos kodas, ir visai nesvarbu žmogus, pacientas. Svarbu, kiek tu suteiki paslaugų ir ką gauni. Taip pat švietimo sistemoje svarbu ne žmogaus, jo asmenybės kūrybinių galių ugdymas, bet švietimo paslaugų teikimas.

A.NARBEKOVAS: Santariškių konsultacinėje poliklinikoje jau galima išsimušti numeriuką, kur nurodomas kliento numeris. Žmogus - ne pacientas, o kaip banko klientas.

V.RUBAVIČIUS: Nepastebimai ta logika keičia mūsų mąstymą ir požiūrį į save ir į kitus. Ir tada atsiranda klientas, jau nebe pacientas. Ir iš esmės virstame žmogiškaisiais ištekliais, kurie vienaip ar kitaip perdirbami, ir perdirbami ne be atliekų. Kai vyksta natūralus perdirbimo procesas, atliekų visada būna labai daug. O embrionų kaip žaliavos reikia tai genetinės inžinerijos pramonei. Užtat ir matomas didžiulis spaudimas politikams. Bet daugelis jų nesupranta, kas čia vis dėlto vyksta. Atrodo, čia tik pavieniai žmonės, kurie turi kažkokių interesų. Bet čia veikia didesnė visos mūsų raidos logika, kuriai vienaip ar kitaip, mano galva, reikėtų sąmoningai priešintis. Nepasipriešinsi technologijos eigai, bet kažkur būtina statyti tam tikras aiškias užkardas. Mano galva, reikia grįžti prie tų dalykų, kurie susiję su šventumo pajauta. Nes šventumas - tai, kas neliečiama, nelygstama ir ko mes negalime iš esmės savo protu suvokti ir racionalizuoti.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“