Kaip žmogui jaustis, kai nebeduoda dokumentų?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Registrų centro direktoriaus pavaduotojas Arvydas BAGDONAVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs ir prezidento pareigas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, buvęs Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto, Seimo valdybos narys ir Seimo vicepirmininkas Mindaugas BASTYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Popierinių dokumentų nebėra. Gerai tai ar blogai?

A.BAGDONAVIČIUS: Pradėčiau nuo pajuokavimo. Pripratome rodyti popierinį pažymėjimą ar liudijimą. Tai turbūt galima pasistatyti kompiuterį ar planšetinį kompiuterį ir parodyti, kad registruose mes jau pakeitėme kokį nors statusą ar turime kažkokį pasikeitimą.

Tas perėjimas žmonėms yra gana sudėtingas. Popierius tampa elektroniniais dokumentais.

Dabar, jeigu turime pažymėjimą rankose, o jo reikia kitoms institucijoms, mums reikia nešti tą dokumentą. Jeigu jis yra elektroninis, jo nešti nebereikia. Institucija gali prisijungti ir gauti informaciją. Gimė, mirė ar susituokė, ta informacija iš karto atsiduria registruose.

Žmogus gali atsispausdinti išrašą ir nunešti, jeigu kas negali prisijungti. Kiekvieną kartą bandome įdiegti kokią naują paslaugą. Žiūrime, kiek institucijų yra nepasiruošusių, kiek negali prieiti prie informacijos.

Mirties liudijimai elektroniniu būdu yra tarsi palengvinimas. Bet mes suprantame, kad ne visos kapinės turi kompiuterius. Bandome optimizuoti, kad mažiau liktų popierinių dokumentų.

Mirties atveju iki šiol būdavo du dokumentai. Dabar palikome vieną - medicininę pažymą, kurioje užfiksuojamas mirties faktas. Ir gali tvarkyti visus reikalus. Nereikia pasiimti antro dokumento - mirties liudijimo, nes jis automatiškai suformuojamas, tie įrašai atsiranda.

Rankose nebeturi kažkokio dokumento, knygelės. Gal psichologiškai žmones tai ir veikia. Bet apsiprasime, visa tai bus normalu.

Turbūt praėjo penkeri metai, kai pasikeitė situacija dėl nekilnojamojo turto. Irgi iš pradžių buvo keista. Nueini pas notarą, įformini pirkimo ir pardavimo sutartį ir išeini tuščiomis rankomis. Buvęs savininkas tau atiduoda raktus ir tu jau kaip ir savininkas. Neturi nei sutarčių rankose, nei spalvotų pažymėjimų. Bet žmonės apsiprato ir visiems normalu. Hipoteka sutvarkoma, nereikia niekur vaikščioti. Registrų centre nebėra žmonių, laukiančių užregistruoti turto.

G.JAKAVONIS: Bet ar tai pažanga? Provincijoje ne visi kompiuterius turi. Galų gale gyvenu tokioje vietoje, kur interneto nėra.

M.BASTYS: Praeitoje kadencijoje man teko vadovauti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui. Jis buvo įsteigtas 2001 metais. Deja, praeitais metais pasiūlyta šį komitetą naikinti.

Mano įsitikinimu, buvo padarytas neteisingas žingsnis. Socialdemokratų frakcija jam prieštaravo, nes matėme, kokia tai svarbi sritis.

Lietuvoje yra geras informacinis ryšys, spartus greitis. Šiuo aspektu pirmaujame pasaulyje, esame antroje trečioje vietoje. Kad ir kur važiuotum, turėdamas išmanųjį telefoną, gali prisijungti prie interneto.

Notaras šiandien formina dokumentus ir nereikia nieko nešiotis. Yra prisijungimai, yra elektroninėje erdvėje visa informacija. Taip taupomas laikas, pinigai. Žmogui tikrai labai patogu.

Kai pradėjome naudoti elektroninę bankininkystę, irgi pradžioje buvo skeptikų, tam tikro nepasitikėjimo. Šiandien turbūt daugelis neįsivaizduoja, kaip būtų galima apsieiti be elektroninės bankininkystės. Labai puikiai galima sekti savo pajamas ir išlaidas.

Elektroninių paslaugų tik daugės. Dar praeitoje kadencijoje buvo sutarta, kad visi registruoti informaciniai ištekliai bus konsoliduoti į keturis. Mano įsitikinimu, galėtų būti ir vienas informacinių išteklių centras. Taip būtų taupomas laikas priimant sprendimus ir lėšos.

Vis daugiau žmonių įgyja įgūdžių naudotis informacinėmis technologijomis. Daug yra kalbų dėl elektroninių receptų. Kai kurios ligoninės, poliklinikos tai yra perėmusios ir ši sistema puikiausiai veikia.

Jei žmonės nori gauti elektroninį receptą, pakanka pasiskambinti ar parašyti žinutę, kad baigėsi kompensuojamieji vaistai. Nereikia stovėti eilėje, nereikia rūpintis, kada bus išrašytas receptas.

E.BIČKAUSKAS: Tai, kas kalbama, iš tikrųjų yra naudinga ir reikalinga. Visus duomenis reikia konsoliduoti taip, kad kiekviena valstybės institucija, nevargindama piliečio, galėtų susirinkti reikiamą informaciją. Pilietis, atėjęs į tam tikrą įstaigą, galbūt net nežino, kokia pažyma jam reikalinga.

Dėl popierinių pažymų. Jeigu man reikės kreiptis į kažkokią instituciją, galų gale apmąstyti, ar man kreiptis, ar ne, man reikalingos atitinkamos datos. Reikia žinoti, kada aš susituokiau, kada man gimė vaikas. Vargu ar aš, paprastas pilietis, visą man reikalingą informaciją galėsiu gauti savo kompiuteryje. Aš net nekalbu apie tradicijas.

Dėl technikos lygio kilimo. Atrodo, pakankamai patogu gauti reikiamą informaciją. Bet galas žino, kaip toliau vystysis mūsų technika.

Kelių policija sustabdžiusi prašo pateikti vairuotojo pažymėjimą. Tarkim, turi visus asmens dokumentus, bet fiziškai neturi vairuotojo pažymėjimo, nors teisę vairuoti turi jau 30 metų. Turbūt ir dabar gali būti už tai nubaustas. Tai kam reikia kelti tokią problemą? Kelių policininkas dviem mygtuko paspaudimais gali sužinoti, ar tu turi vairuotojo pažymėjimą, ar jo neturi.

Esu už tai, kad kiekviena valstybės institucija netampytų piliečio ir nereikalautų, kad jis iš vienos įstaigos keliautų į kitą.

Bet ar visiškai reikia atsisakyti popierinių dokumentų? Yra tradicija. Kad būtų sprendimo priėmimo galimybės, pilietis turi žinoti, kada baigė aukštąją mokyklą ir panašiai.

G.JAKAVONIS: Jei nori papildomo popierinio varianto, turi mokėti 2,9 euro.

E.BIČKAUSKAS: Svarbu, kad tai nebūtų pasipinigavimas. Atsimenu, kaip buvo suregistruoti visi dujiniai ir kitokie šaunamieji ginklai. Drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo valstybės pasipinigavimas. Turiu, rodos, tris ar keturis. Ir sumokėjau didelę sumą pinigų už pažymėjimą, kuris iš principo nereikalingas. Ar tai atsiliepė nusikalstamumo išaiškinamumui, aš labai abejoju. Bet policija vien už tai gavo atitinkamas milijonines lėšas.

G.JAKAVONIS: Nuvažiavęs į užsienį, viešbutyje pasakyk, kad neturi paso. Vargu ar kas iš administratorių landžios internete, ieškos, kas tu toks, jeigu pasakysi tik pavardę.

A.PAULAUSKAS: Gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Popierinis dokumentas mums yra prisiminimas, nostalgija. Bet aš žiūriu į savo sūnų. Du kompiuterius kiekvieną dieną pasistatęs, ką tik nori iš ten ištrauks, ką tik nori paims.

Pats prieš kažkiek metų, kai skridau, negavau popierinio bilieto. Net nejauku buvo, kaip aš ten praeisiu, kaip mane praleis. Mobilųjį telefoną parodžiau ir nuėjau.

Yra e.sveikata, e.vyriausybė, e.statyba, paslaugų ratas labai išsiplėtęs. Registrų centras yra surašęs tokį žemėlapį. Gali įėjęs pasižiūrėti visus savo kaimynus, kokias jie turi teritorijas, kokius žemės sklypus. Visos Lietuvos mastu gali viską išsiaiškinti. Tai yra patogu.

Elektroninių erdvių plėtimasis neišvengiamas. Tam yra labai daug išleista europinių, biudžeto pinigų, milijonais galima skaičiuoti.

Man visada kildavo klausimas, kiek visos informacinės sistemos yra apsaugotos. Policija, prokuratūra, teismai iš esmės nebegauna popierinės bylos. Viskas perduodama ir pildoma elektroniniu būdu.

Visada kildavo klausimas, o kiek yra galimybių įsiterpti į tą sistemą, pakeisti detales, pavardes. Man atrodo, dar nėra pakankamai dėmesio saugumo aspektui.

Priėmėme Kibernetinio saugumo įstatymą. Ten netgi buvome įrašę, kad Vyriausybė turi numatyti kritinės infrastruktūros objektus. Buvo nustatyti labai trumpi terminai, iki šiol tų patvirtintų dalykų nėra. Nors jau nežinau, kiek ministrų pasikeitė.

Mes netgi neturime valstybei reikalingiausių, gyvybiškai svarbių objektų sąrašo. Ten turėtų būti karinės gynybos sistema, kur negalima leisti niekam įsiterpti.

Yra Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymas. Jo 38 straipsnyje skelbiama: iš valstybės informacinių sistemų neatlygintinai teikiama informacija juridiniams ir fiziniams asmenims. Išeitų, tai turime teikti nemokamai.

Bet aš žinau, kad teistumo pažyma kainuoja 5 eurus, sveikatos pažymėjimas - nuo 15 iki 17 eurų. Visos pažymos, kurių reikalaujama, yra mokamos. Nors visi tie duomenys yra registrų sistemose. Ir jų pateikimas turi būti nemokamas.

Kalbame apie elektroninę erdvę, vieno langelio principą. Yra įtvirtinta, kad turi būti vienas prieigos taškas. Žmogus atėjo ir viską sutvarkė. Tarnautojas iš tų sistemų paėmė. Bet sistemos šiandien nėra sujungtos. Vieni gali pasižiūrėti vieną, kiti - kitą registrą.

Reikia vieno registro. Tada nebūtų žmonių vaikymo, tu atsinešk pažymą, nueik ten. Bet aš manau, kad ateitis yra čia. Pagaliau darbuotojų bus tiek sumažinta, kad nebus kam išdavinėti pažymas.

Jau šiandien Migracijos departamente, jeigu pametei dokumentą, viską gali gauti elektroniniu būdu. Paso dar negausi, nes ten reikia įrašyti biometrinius duomenis. Bet jeigu tu pametei, viską gali sutvarkyti elektroniniu būdu.

Reikia tik užtikrinti visų sistemų saugumą. Prisiminkime pastaruosius rinkimus, kaip strigo Vyriausiosios rinkimų komisijos kompiuteriai.

G.JAKAVONIS: Pradedant nuo 1998-ųjų prezidento rinkimų kampanijos.

A.PAULAUSKAS: O gal tyčia kai kur jie stringa. Bet, manau, gal duoda tvarkyti žmonėms, kurie neturi kompetencijos. Tada sugriauna pasitikėjimą visa sistema.

E.BIČKAUSKAS: Pasakysiu, kaip praeitais metais „padariau gėdą Lietuvai“. Kopenhagoje labai vėlavome į oro uostą. Ieškojome, kur užsiregistruoti su visais bagažais. Sako, pas mus iš viso nenumatytas žmonių aptarnavimas. Yra aparatai, ten ir tvarkykitės. Tai gal yra informacija, kuri paaiškins? Nėra pas juos ir šito numatyta. Patys susigaudykite. O mes laiko per daug neturime. Susigaudėme galų gale. Bet reikėjo palakstyti.

Puikiai suprantu, kad tai ateitis ir niekur nedingsi. O nėra žmonių, viskas kompiuterizuota. Pasą tiktai uždėk atitinkamoje vietoje ir tau parodys visus tavo skrydžius, bagažą ir ką tiktai nori.

G.JAKAVONIS: Kaip sujungti visas duomenų bazes? Dabar policija turi savo, kariuomenė - savo.

A.BAGDONAVIČIUS: Mes kaip tik kalbame apie sujungimą. Gimsta žmogus, įvyksta medicininis veiksmas. Ir medicininė pažyma „suvaikšto“ į civilinę metrikaciją. Žmogui jokios pažymos nešti nereikia. Iš civilinės metrikacijos informacija nukeliauja į Gyventojų registrą. Iš Gyventojų registro bet kuri institucija gali pasiimti ir panaudoti informaciją.

Turint vairuotojo pažymėjimą reikia pasitikrinti sveikatą. Pasitikrini, tau suformuoja sveikatos pažymėjimą. Anksčiau mes jį sulankstydavome, vežiodavome kišenėje, policija paprašydavo, parodydavome. Dažniausiai neprašydavo. Dabar ta informacija kelių policiją pasiekia tiesiogiai, jie turi skaitmeninį variantą. Policininkas, neprašydamas vairuotojo pažymėjimo, netgi gali pasitikrinti, ar tavo sveikatos pažymėjimas nepasibaigęs.

Ką mes dažniausiai darydavome? Sveikatos pažymėjimas galiodavo trumpiau nei vairuotojo pažymėjimas, bet vis tiek jo niekas netikrina. Tai mes atnaujindavome tik tada, kai keisdavome vairuotojo pažymėjimą. Dabar atsiranda daugiau galimybių tikrinti.

Jeigu informacija yra integruota, ji panaudojama. Už ją mokėti nereikia. Sistemos tarpusavyje sąveikauja, gauna duomenis.

Jeigu reikia iš duomenų parengti kažkokį dokumentą, turi dirbti žmogus. Atsiranda išlaidos, atsiranda ir kaina. Jeigu mes atsisakome popieriaus, jeigu duomenys nenešiojami nukeliauja į reikiamas institucijas, jie nespausdinimi, nerengiami, pasidaro mažesnės kainos.

G.JAKAVONIS: Ar įmanoma iš viso sudaryti vieną tokį registrų centrą?

M.BASTYS: Be abejo, kad įmanoma. Reikia tik politinės valios. Praeitoje kadencijoje buvo politinė valia iš šimto informacinių išteklių padaryti keturis tokius registrus.

G.JAKAVONIS: Šiandien egzistuoja šimtas?

M.BASTYS: Šiandien dar vis egzistuoja šimtas. O paslaugų yra apie 600. Kai buvo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, Susisiekimo ministerijai vadovavo Eligijus Masiulis. Jo ministerija užsakė padaryti studiją. Kad būtų suskaičiuota, kiek yra kompiuterių, kiek yra serverių, kaip juos būtų galima konsoliduoti.

O nebuvo pradėta nuo paslaugų skaičiaus. Tada galima skaičiuoti, kiek valstybėje įrenginiai gali tarpusavyje sąveikauti, ar juos būtina sunešti į vieną vietą, ar jie gali būti skirtingose vietose. Iš esmės tai nebuvo padaryta. Dėl to šiandien tam tikra prasme stringama.

Kokios yra priežastys, kad nėra vieno registrų centro? Tai, be abejo, yra žinybiškumas. Yra žmonės, kurie dirba, turi tam tikrą savo matymą. Galbūt ir savo interesus. Yra programuotojai, yra kompanijos, kurios siūlo paslaugas.

Rinkimams buvo pasirinkta tarptautinio lygio kompanija. O mes susidūrėme, kad ir tarptautinio lygio kompanijos daro klaidų. Ar jos buvo padarytos sąmoningai, ar nesąmoningai, mes to nežinome. Reikėtų ir tai įvertinti. Nes tai susiję su asmens duomenų apsauga. Įsivaizduokime, jei tie duomenys iš tiesų po truputį būtų nusiurbti. Tai jau yra žmogaus teisių klausimas.

G.JAKAVONIS: Neturiu jokio noro atsiskaitinėti banko kortele. Kartą užsienyje ją užblokavo. Nuo to laiko pasiimu grynaisiais. Ir jei per akciją nusipirksiu vyno butelį, o paskui paviešins, tai kas aš būsiu? Jau alkoholikas? Ir programišiai prisideda. Ar yra bent koks privatumas ir žmogaus teisės?

E.BIČKAUSKAS: Čia iš tikrųjų yra dilema. Klausimas, kiek dėl savo saugumo esi pasiryžęs paaukoti savo teises.

Gerai pamenu, prieš daugybę metų Teisingumo ministerijoje vyko konferencija. Kažkas iš Vakarų valstybės skaitė paskaitą. Aiškino, kaip mieste yra saugu. Išeini iš namų ir tu puikiai žinai, kad prie sankryžos yra viena vaizdo kamera. Paeini, yra kita. Įeini į savo darbovietę - dar kita. Kaip tai gerai.

Aš tada uždaviau klausimą. Gal visai saugūs jaustumėtės tada, jei ir tualete būtų kamera? Tada būtumėte visiškai apsaugoti, stebimi.

Kaip ir su banko kortelėmis. Pagal banko, visas lojalumo korteles galima sudėlioti žmogaus judėjimą.

Taip yra dėl patogumo. Gal tau bus mažiau naudinga, mažiau patogu, bet tu atsisakyk lojalumo kortelių. Lygiai taip pat sudėtinga naudotis tik grynaisiais pinigais.

G.JAKAVONIS: Einama link to, kad grynųjų tuoj neliks.

E.BIČKAUSKAS: Kiek dėl patogumo, terorizmo pavojaus visuomenė yra pasiruošusi aukoti savo privatumą? Kur tos ribos bus peržengtos ir ar jos bus peržengtos? Gyveni visuomenėje, matyt, gyveni kaip ta visuomenė. Nori būti visiškai privatus? Važiuok į mišką ir būsi visiškai privatus.

Neduok Dieve, kur nors pateks tie registrai. Informaciją galima panaudoti įvairiomis kryptimis.

G.JAKAVONIS: Radau pasvarstymų, kaip būtų pasibaigęs K.Prunskienės ir V.Adamkaus rinkimų turas, jei nebūtų dalyvavę Amerikos kompiuterių specialistai. Žinome neseniai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) istoriją. Dabar bet kuris gali pasižiūrėti, kokį žmogus turi turtą. Kažkas lįs į mano korteles, į ligos istorijas. Kur yra ribos?

A.PAULAUSKAS: Dar daugiau. Esu skaitęs, ir ne fantastinėje literatūroje, kad taip galima ir žmogų nužudyti. Įėjai į jo medicininę kortelę, pagal jo ligą užrašei vaistus, kurie jam yra pavojingi, tau tuos vaistus suleido ir gatavas. Tai buvo net pavadinta „nužudymu internetu“.

Kažkas sugalvoja, kaip įveikti saugumo sistemas. Kiti, matydami tas spragas, pagalvoja, kaip pagerinti saugumą. Kova vyksta tiesiog kasdien.

Buvo atvažiavę iš Izraelio specialios kompanijos vadovai. Jie siūlė Lietuvoje savo paslaugas - patikrinti, kiek yra saugios sistemos. Patikrino infrastruktūras. Aš skaičiau jų aktą. Nežinau, gal čia paslaptis, gal ne paslaptis, bet ten kiaura sistema.

G.JAKAVONIS: Ir Seimas visiškai nepridengtas. Gali landžioti, kiek nori.

A.PAULAUSKAS: Kaip paaiškėjo, Seimo serverį prižiūri vos ne mėgėjų organizacija, kompiuterininkų draugija ar kokia Kaune. Dar nėra pajautimo, kad sauga yra reikalinga. Kita vertus, yra kas turi geras saugumo sistemas. Sakysim, energetika, ten, kur yra gyvybiškai svarbūs objektai.

Jeigu tikėtume Amerikos žvalgyba, o aš linkęs tikėti, tai rusai „nulaužė“ visus partijos internetinius kodus, įsibrovė į žiniasklaidos, bankų sistemas. Įsivaizduokite, koks yra kompetencijos lygis.

Kad visos sistemos yra saugios ir negali būti įveiktos, niekas to nedrįstų pasakyti. Gali sakyti, kad saugumas yra užtikrintas, bet yra netgi žvalgybinių operacijų. Šiandien kibernetiniai kariai yra kaip viena iš kariuomenės rūšių. Jie ruošiami šiam darbui ir jie žino, kaip atakuoti.

Aš beveik linkęs tikėti, jeigu ir bus kokie kariniai konfliktai, tai jie prasidės nuo kibernetinių atakų. Pažeidžiant gyvybiškai svarbius mūsų objektus, energetiką, transportą, bankų sistemą.

Prisiminkime, kaip Estijoje buvo panaudota kibernetinė ataka. Patys estai man pasakojo, kaip neveikė bankų kortelės, negalėjai net įsipilti benzino, atsiskaityti parduotuvėje, pusei dienos sustojo gyvenimas.

Įeidami į elektroninę erdvę mes šiek tiek rizikuojame, bet saugumo sistemos yra, jos veikia. O programišiai iš tikrųjų yra gabūs jaunuoliai, kurie nuo pat gimimo, matyt, kompiuterį valdo ir gerai jį išmano.

G.JAKAVONIS: Ateina kita karta, ateina elektronika. Bet kibernetinės atakos atveju neturėtume jokių dokumentų. Popierinis variantas lyg ir saugesnis atrodo.

A.BAGDONAVIČIUS: Bet popierinis variantas yra vienas. O didesnės elektroninės sistemos nelaiko duomenų vienoje vietoje. Visą laiką daromos kopijos. Sakykim, sunaikins čia archyvą, yra dar kelios vietos, ir pakankamai nutolusios, kur yra galimybė atkurti tuos duomenis. Kur yra gal kelių minučių duomenų vėlavimas, bet visada galima paleisti ir visada ta sistema veiks. Galbūt valandą neveiks, gal šiek tiek ilgiau, bet popierinio archyvo iš pelenų nebeprikelsi. Elektroninį visada gali atkurti.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos? Lyg ir popierinis variantas reikalingas, tuo labiau jeigu vyksti į kokias keliones Azijos šalyse.

A.PAULAUSKAS: Manau, kad kurį laiką gali funkcionuoti dvi formos, popierinė ir elektroninė. Yra žmonių, kurie galbūt ir nesinaudoja internetu. Dėl amžiaus, dėl nepatyrimo. Yra žmonių, kurie dar mano, kad popierinis variantas yra tikresnis negu ekrane šviečiantis. Bet čia labai laikinas periodas.

Manau, po penkerių metų mes tikrai nekalbėsime apie popierinius dalykus. Iškyla saugumo ir patogumo klausimas. Jeigu tie registrai tikrai veiks ir bus užtikrinta jų sąveika, tai bus patogu. Ir lėšos, ir laikas bus taupomi, galėsi viską padaryti neišėjęs iš kambario.

Nesu labai didelis banko simpatikas. Kai tik su jais susiduri, tai jie labai godūs. Bet vis tiek privatumo pas mus mažėja. Kaip aš juokauju, galbūt gimusiam iš karto reikės įsiūti į ranką čipą. Ir žinos, kur esi, ką valgai, kiek pinigų išleidai, galbūt viskas apie tave bus žinoma. Man atrodo, einame prie to, kad žmogus bus vis daugiau kontroliuojamas.

Ir bankų sistema, ir visų registrų, kibernetinės erdvės plėtra duoda galimybę daugeliui žmonių apie tave sužinoti, pasigilinti. Galima labai greitai surinkti daug duomenų pasinaudojant tik tais registrais.

Žurnalistai rašo remdamiesi viešąja informacija, tais registrais. Prirenka tiek duomenų. Atrodo, kad čia atliko sudėtingiausią tyrimą, ir apie turtą, ir apie nuosavybę, apie pirkimus, sandorius.

Gali susirasti viešojoje erdvėje ir po to gimsta straipsnis. Tie, kurie nelabai susipažinę, galvoja, kad čia atliko didžiulį darbą. Jis atliktas, bet ne toks įspūdingas, kaip kai kam gal pasirodė.

Demokratinėje visuomenėje svarbu rasti balansą. Kiek mes galime atsisakyti savo privatumo, kad užtikrintume viešuosius interesus. Privatumas yra didelė vertybė.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“