Kas sieja V.Gailių, S.Skvernelį, J.Milių ir G.Kėvišą?

- Kultūros ministrė ir premjeras, o vakar jau ir prezidentė pareiškė, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas prarado pasitikėjimą, todėl privalo trauktis. Nemenka visuomenės dalis tikrai nemėgsta šio žmogaus, maža to, įsitikinusi, kad jo vieta kalėjime, bet juk jis ne politinio pasitikėjimo pareigūnas, kurį galima atleisti tik dėl politinių priežasčių. Ar teisinėje valstybėje ne teismai vykdo teisingumą? - „Vakaro žinios“ teiravosi Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko Vytauto BUDNIKO.

- Teisinėje valstybėje taip neturėtų būti. Teisinėje valstybėje viskas turi būti pagrįsta įrodymais, tik, tiesa, politinio pasitikėjimo tarnautojams galioja kitokios taisyklės, jiems keliami skaidrumo reikalavimai. O su ne politinio pasitikėjimo tarnautojais taip negalima elgtis. Na, gali galbūt kolektyvas atsisakyti dirbti su vadovu, pavyzdžiui, profsąjungos suorganizuos protestą. Bet kai bet kas iš aukštesnės organizacijos pasako, kad žemesnės organizacijos vadovas negali dirbti, nes prarado jų pasitikėjimą, nors jokių įrodymų nepateikia, tai nėra motyvas.

Reikia pirmiausia nustatyti, kokie yra pažeidimai ir ar tie pažeidimai yra esminiai.

- Tačiau būna atvirkščiai. Matome daugybę galimų lėšų grobstymo atvejų - projektas „VEKS 2009“, sostinės Gedimino prospekto trinkelės, nacionalinio stadiono griaučiai ir t.t. - kai pripažįstama, kad viskas teisėta ir niekam nė plaukas nuo galvos nenukrenta.

- Būtent. Matome daugybę tokių atvejų, o žmonės kaip dirba, taip dirba. Tad tas pasitikėjimas yra sąlyginė sąvoka. Ir subjektyvi. Jei aukščiau esančiam valdininkui ar politikui patinka jo pavaldinys, tai ir į rimtus pažeidimus žiūrima pro pirštus - net į pinigų švaistymo atvejus ar korupcijos apraiškas. O jei nepatinka, tai gali kibti ir prie menkiausios smulkmenos. Kalbant apie G.Kėvišą, reikia paminėti du aspektus. Jei iš tikrųjų yra lėšų grobstymo ar piktnaudžiavimo požymių, pirmiausiai tai turi būti labai aiškiai konstatuota ir kaltasis už tai turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka. Jei to nėra, visa tai yra tušti plepalai.

- Telefoninė teisė buvo taikoma atleidžiant buvusius FNTT vadovus, kurie paskui teisme įrodė savo teisybę, per teismą į darbą sugrįžo atleisti Valstybės tarnybos departamento, Lietuvos darbo biržos vadovas ir t.t. Vadinasi, iš tikrųjų negalima atleisti žmogaus be jo kaltės įrodymo?

- Kai valdžia nori atsikratyti kokių nors darbuotojų, tam suranda daugybę priežasčių. Bet kartais tai padaroma nekvalifikuotai. Atkreipkime dėmesį, kad politikai dažnai kalba, jog gyvename teisinėje valstybėje. Tačiau Lietuvai taip toli iki teisinės valstybės, kad net graudžiai šypsotis norisi. Pagal įstatymus negalima ne politinio pasitikėjimo darbuotojo atleisti vien todėl, kad jis prarado kažkokio politiko pasitikėjimą. Tačiau pagal įstatymą yra vienaip, o realiame gyvenime - kitaip.

Jei aš dirbčiau valstybės tarnyboje ir koks ministras man pasakytų, kad praradau pasitikėjimą, suprasčiau, kad neįtinku. Jei nesuprasčiau jo užuominos, jis organizuotų tūkstančius patikrinimų, gal rastų kokių pažeidimų, kuriuos išafišuotų ir sakytų - štai koks nesąžiningas esu. Ir tektų pasitraukti. Toks scenarijus yra labai paprastas, lengvai įgyvendinamas ir, deja, dažnas.

- Jei žmogus apkaltinamas kokiais nors pažeidimais, tai kodėl jis nepasodinamas? Kodėl viskas baigiasi atleidimu iš darbo? Jei jis tikrai yra nusikaltęs, ar tik atleidimas iš darbo nėra per lengva bausmė?

- Didžiausia mūsų emigracijos priežastis - gyventojai mato dvejopus standartus. Švaistomos milijoninės lėšos, akivaizdžiai matosi neva neįrodomos vagystės, bet beveik nėra nė vieno nuteisto dėl to. Matome, kaip įstatymai taikomi paprastiems žmonėms ir kaip taikomi aukšto rango valdininkams ar politikams. Jie atsiperka išgąsčiu. Tiesa, kartais išeina, bet tik gavę 50 tūkst. eurų ar panašias išeitines kompensacijas, nes tariamai išeina savo noru. Nors visokių bėdų, blogybių valstybei pridaro, vis tiek išmokama kompensacija. O tai reiškia, kad pripažįstama, jog jis viską darė teisingai, valstybė kompensuoja, kad pasitraukė savo noru.

Žiūrėkite, koks paradoksas. Valdžia sako, kad yra nepatenkinta darbuotoju, tačiau kompensuoja jo atleidimą. Dvejopi standartai matosi kiekviename žingsnyje, o tai sukelia neviltį žmonėms.

- Turbūt su teisinės valstybės principais nelabai suderinamos ir įvairios slaptos pažymos...

- Tomis pažymomis irgi pernelyg manipuliuojama. Tačiau galbūt turint kokių nors pažymoje nurodytų nuodėmių iki tam tikro lygmens dirbti galima, o aukščiau - ne. Kaip ir leidimai dirbti su slapta informacija - vieniems leidžiama dirbti su vienokio lygmens informacija, kitiems su kitokio. Bet aišku, kad pažymos dažnai naudojamos tik kaip įrankis.

Pas mus vyksta negailestinga konkurencinė kova ir bet kokios priemonės politiniam konkurentui sudoroti yra tinkamos. Viskas tinka - ir tai, kad kažkas ne tokius kailinius apsirengė, ir tai, kas apie jį parašyta, o gal ir neparašyta, slaptoje pažymoje. Turbūt Lietuvoje jau mažai kas bedrįsta Lietuvą vadinti teisine valstybe.


Nukirsdinimai

    2012 metais po prezidentės Dalios Grybauskaitės skambučio tuometiniam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui iš pareigų buvo atleisti FNTT vadovas Vitalijus Gailius bei jo pavaduotojas Vytautas Giržadas. Vėliau teismas pripažino, kad atleidimas buvo neteisėtas.

    Užpernai D.Grybauskaitė tuometiniam vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui pareiškė, kad šis turi prisiimti atsakomybę dėl to, kad nuo policininkų pabėgo ir automatą pagrobė Igoris Molotkovas, tačiau S.Skvernelis nemanė, kad dėl kiekvieno bėglio ministrai turi atsistatydinti.

    Pernai neatlaikęs politikų spaudimo iš pareigų savu noru pasitraukė „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka. Jam priekaištų negailėjo tada dar tik prezidentės paskirtasis premjeras Saulius Skvernelis ir paskirtasis susisiekimo ministras Rokas Masiulis.

    Pernai dar Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė iš pareigų atleido Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Joną Milių, kuris, nepaisydamas spaudimo, pats trauktis nesutiko. Atleidimo pretekstas - nepritarta veiklos ataskaitai, kuriai anksčiau, beje, buvo pritarta.

    Prieš du mėnesius finansų ministras Vilius Šapoka iš pareigų atleido Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovą Dainorą Bradauską, nors teisėsauga dėl įrodymų trūkumo negalėjo jam iškelti baudžiamosios bylos. Pasirodo, iš darbo atleisti galima ir trūkstant įrodymų.

    Šiemet atsistatydino šalies vadovų spaudžiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas Romas Valentukevičius.

    Užvakar žemės ūkio ministras Bronius Markauskas pareiškė nepasitikintis Nacionalinės žemės tarnybos direktoriumi Danieliumi Kupriu, nors kol kas yra tik preliminarios Žemės ūkio ministerijos išvados dėl galimo privataus interesų tenkinimo suformuojant ir išnuomojant valstybinės žemės sklypus bei galimo šių sklypų projektavimo darbų neapmokėjimo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“