Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška kelia bangą

M.Varaška feisbuko paskyroje nuodugniai išvardijo, kas jam nepriimtina „Delfi" turinyje. Štai pagrindiniai punktai:

1. Politinis šališkumas. Suprantu, kad subjektyviai mylint dešiniuosius, objektyviai rašyti sunku. Bet reikėtų.

2. Rusai puola. Nesu slavofilas, nematau tos šalies perspektyvos, tačiau kas dieną - straipsniai, gąsdinimai ta tema. Nežinau, kas tai finansuoja, bet įgriso.

3. Tušti straipsniukai su klausiamom antraštėm „sužinokite, kas bus", „pasakė, ką mano", „pasakė, kokie bus orai". Nesugebate kurti turinio - nerašykite.

4. Žvaigždučių gyvenimas su „paaiškėjo nežinomi faktai apie realiai niekam nežinomą ar neįdomų veikėją". Trečdalis „delfio" turinio - kaip sekasi ar nesiseka kažkokiai LT glamūro esybei, gyvenime nenuveikusiai nieko, išskyrus piarą už savo tėvų, meilužių ar prodiuserio pinigus. Kiek galima?

5. Klaidos. Nežinau, kas dirba redakcijoje, kiek tuos žmones galima vadinti žurnalistais, bet... gramatika, stilius, turinio klaidos - akivaizdūs vertalai.

6. Homolinija. Sėkmingos, nesėkmingos homo, transų ir pan. istorijos. Nesu prieš mažumas. Bet nebesinori tikėti, kad tai jau dauguma.

7. Tie patys ir tik dėl patyčių kultūros tiražuojami „šnekėtojai" užkalniai, sadauskai, jakilaičiai, valatkos ir pan. Norisi aukštesnio kultūrinio, moralinio ir netgi protinio lygio autorių.

8. Vieninteliai Lietuvą išengusių ir toliau engiančių užsienio bankų „ekonomistų" komentarai. Tai nėra jokie ekonomistai, jie jokių valstybinių interesų nesprendžia. „Max bankų pijarščikai", bet kiek galima?

Šiandien Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška - „Respublikos" pašnekovas.

- Kokios reakcijos sulaukėte, feisbuke paskelbęs savo pasiryžimą nebeskaityti „Delfi"?

- Negalvojau apie jokias reakcijas, manau, visi turime teisę į nuomonę.

- Šimtai komentarų rodo, kad palietėte svarbią temą.

- Visi žmonės turi teisę į nuomonę ir jeigu jie ją reiškia kultūringai, viskas gerai.

- Ar jūsų nusistatyme nėra tam tikro asmeniškumo: galbūt buvote ne taip suprastas žiniasklaidos atstovų, ne taip interpretuotas?

- Visada yra tam tikros reakcijos. Buvo klausimų, dėl ko, kaip, kodėl dabar. Atsakiau į juos ir jums galiu atsakyti. Jeigu būčiau paprastas vartotojas ir man reikėtų žinių, sakykim, apie kulinariją, apie mezgimą, apie sportą, matyt, aš šio portalo seniai nebūčiau skaitęs. Bet kadangi tenka dirbti, dalyvauti politikoje, vis dėlto reikalingas portalas, iš kurio politinio fono bei poteksčių aiškiau matyti, kokios politikos jėgos yra palaikomos ar nepalaikomos ir pagal tai spręsti, kaip joms gali sektis ne tik dabar, bet ir ateityje.

- Kokioms politinėms jėgoms, kokioms ideologijoms, jūsų nuomone, dažniausiai atstovauja žiniasklaida?

- Ji atstovauja tai ideologijai, kuri atsidėkoja lėšomis. Jeigu panagrinėtumėte tam tikras žiniasklaidos priemones, pamatytumėte, kad jų atvirai rodomas turinys yra susijęs arba su kokiu nors prekybos centru, arba vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės laimėtu ministerijos viešinimo projektu, susijusiu su europiniais pinigais. Mano atsakymas būtų toks: atstovaujama ideologijai tokios priemonės, kuri už ją susimoka. Tai vyraujanti tendencija.

- Keista, ar ne? Mokesčių mokėtojai moka, t.y. išlaiko mūsų nacionalinį transliuotoją, bet jis atstovauja ne jiems, - tiksliau, tik mažai dalai visuomenės...

- Visuomeninis transliuotojas - jau atskira sritis, atskira tema. Jo tolimesnė veikla, matyt, vis tiek kels klausimą, ar jis turėtų likti valstybės, ar šiuo atveju mokečių mokėtojų pinigais finansuojamas kanalas ir, atitinkamai, griežčiau kontroliuojamas. O gal jis nebeturėtų būti išlaikomas vien mokesčių mokėtojų lėšomis, bet uždirbantis ir gaunantis lėšų iš rinkos, kaip ir privatūs kanalai.

- Kaip jums, konstitucinę teisę dėsčiusiam universitete, skamba Konstitucinio Teismo išvada dėl Seimo laikinosios komisijos LRT veiklai tirti (2019) teisėtumo? Neva ji prieštarauja „konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams", kitaip tariant, kelia grėsmę transliuotojo nepriklausomumui?

- Jūsų klausimas toks, tarsi aš turėčiau pateisinti jūsų nuomonę arba oponuoti Konstitucinio Teismo išreikštai nuomonei. Bet aš atsakysiu savaip. Suprasčiau, jei labai reikšmingai būtų keliamas transliuotojo nepriklausomumo, savarankiškumo klausimas privačios žiniasklaidos, kuri, kaip ir privati nuosavybė, turėtų turėti daug platesnes savarankiškos nuomonės pozicijų ribas, atžvilgiu. Bet jeigu keliamas klausimas, pabrėžiu, dėl valstybinio ar visuomeninio transliuotojo savarankiškumo ir nepriklausomumo, tada kyla kita mintis, ar jame dirbantiems, iš jo gyvenantiems, jam kuriantiems asmenims leistini interesai privačioje žiniasklaidoje? Ar jie gali būti kitų žiniasklaidų, TV ar portalų veidas? Jie, matyt, neturėtų naudotis visuomeninio eterio sukuriamais privalumais dar ir tam, kad įgytų privalumų arba komercinio svorio jau privačioje žiniasklaidoje.

- Visuomenė skęsta didesniuose ar mažesniuose konfliktuose, susipriešinime. Kokį vaidmenį, anot jūsų, šiuo atžvilgiu atlieka, tarkime, socialiniai tinklai?

- Tai labai plati tema, bet pastaruoju metu daugiausiai paviršutiniško susipriešinimo kyla dėl patyčių skatinimo, dėl nepagarbos, netoleravimo arba net psichologinio smurto. Susipriešinimas dėl politikos yra nuo seno: nuo senų laikų Lietuva buvo susiskaldžiusi į keletą stovyklų: dešiniųjų stovykla, kairiųjų stovykla, Algirdo Mykolo Brazausko stovykla, Vytauto Landsbergio stovykla ir panašiai. Nuomonių skirtumai, nesutarimai dėl gilesnio turinio dalykų, matyt, yra neišvengiami. Priešinimesi, priklausomai nuo argumentų bei kultūros, vis tiek atrandama tam tikra tiesa arba jis tampa tam tikrų permainų (politikos, rinkimų) varikliu, - tai vis tiek valstybę veda į priekį. Bet susipriešinimas, kurį sukelia tyčia, arba sąmoningai iškeltos į viršų pikantiškos istorijos, pradedant smurtu ir baigiant, vadinkime, nenusisekusiais santykiais, kur įterpiami kažkokie momentai apie homoseksualus ir kurios sulaukia daugybės komentarų, kelia tiktai liūdesį. Būna, straipsnio tema internete jau seniai pamiršta, o žmonės toliau vaidijasi tarpusavyje. Itin liūdina pastarųjų kelerių metų laikotarpis, kuriame vyrauja priešinimas banalybėmis. Jos specialiai brukamos į matymo lauką, į mąstyseną, turint paprastą interesą - turinio stygių bandyti užtušuoti neigiamos emocijos provokacija. Taip palaikoma nepatenkinto, susierzinusio žmogaus būsena mūsų visuomenėje

- Apie pikantiškas istorijas jūs užsimenat ir savo nuostatose dėl negatyvios portalo informacijos. Nepriimtinas, sakote, ir homolinijos eskalavimas. Taip, jūs galite išjungti „Delfi", tačiau, kaip jūs išjungsit Seimą, kur ši tema nuo pirmojo posėdžio vis iškyla į paviršių?

- Keistas klausimas, aš į jį neatsakysiu.

- Ne per seniausiai teigėte esąs nusivylęs darbu Seime. Tebesate juo nusivylęs iki šiol?

- Taip. Ir, manau, kad be reikiamos patirties, be aiškios asmeninės vizijos, be aiškios keliolikos, kelių dešimčių bendraminčių programos, pavienis buvimas Seime yra beprasmis. O buvimas tiktai dėl to, kad dalyvautum posėdžiuose, kad, tarkime, suteiktum asmeninę pagalbą rinkėjams, jų gyvenimo, darbo klausimais, jų teisių apsaugos klausimais, matyt, nėra pagrindinė Seimo nario užduotis. Dalyvavimas parlamento darbe šaunus ir gerbtinas, bet priimant įstatymus parlamentaras narys neturėtų būti vien statistas, juo labiau jei yra Seimo daugumoje. Jis turėtų įnešti ir savo turinio.

- Pagal jus išeitų, kad žmogus, turintis idėjų, kaip keisti įstatymus gerinant žmonių gyvenimą, bet neturintis daug šalininkų, apskritai neturėtų kandidatuoti į Seimą. Tad gal „geriau laužtis į Seimą per rinkimus, o ne per išdaužytus langus", kaip jūs pakomentavote neigiamą elito reakciją dėl Eglės Kručinskienės, išgarsėjusios liūdnoje vaiko mušimo-nemušimo istorijoje, ketinimo kandidatuoti į Seimą.

- Pasikartosiu: dalyvavimas politikoje, ėjimas į Seimo rinkimus protingiausias tada, kai yra nuosekli, aiški bendraminčių grupė, mažų mažiausiai žinanti, ką ji norėtų nuveikti visuomenės, šalies ar bent ūkio labui bent keliose srityse.

- Jeigu jau nusivylėte parlamentaro darbu, kodėl ryžotės dalyvauti mero rinkimuose?

- Todėl, kad šitoje vietoje atsakomybė yra aiškesnė, galimybės yra didesnės sudaryti daugumą ir didesnės galimybės veikti. Čia kur kas mažiau didžiųjų tiek valstybinių, tiek tarpvalstybinių verslų interesų, kur kas mažesnė bendruomenė, mažesnė vartotojų grupė, kurioje lengviau pasiekti pokyčių.

- Ką tik internete radau M.Varaškos knygą „Žmogiškumo vardu". Ją išties parašėte jūs?

- Toks mano pomėgis; savęs rašytoju nelaikau, nes rašytojai, matyt, yra tie žmonės, kurie išleidžia daugiau knygų ir kurių gyvenime rašymas, kūryba yra pagrindinė veikla.

- Tai skaitiniai apie teisę?

- Tai yra mokslinės fantastikos romanas, kuriame yra, ezoterijos, psichologijos, filosofijos momentų. Mėgstu ne tik šį žanrą, - anksčiau teko ypač daug skaityti, gal labiau linkstant į istorinio konteksto knygas, paskui, sakykime, žavėjo dokumentika, susijusi su archeologija, biologija, netgi, sakykime, su okeanologija. Na, o pastaruoju metu daugiausia tenka skaityti sauso turinio šaltinius arba mokslines knygas, straipsnius ir statistinę informaciją.

- Vieni vadina mūsų laikmetį informacijos, kiti dezinformacijos ar melo amžiumi, - kaip vadinate jį jūs?

- Liūdna spėti, bet, manyčiau, mes gyvename paskutiniajame gyvosios gamtos amžiuje. Jeigu ir toliau nepaisysime mokslininkų perspėjimų ir prognozių, po penkerių-dešimties metų intensyvios gamtos netausojančios žmogaus veiklos, urbanizacijos ir planetos užterštumo, prasidės negrįžtamieji procesai, kai būsime bejėgiai ką nors keisti.

P.S. to paties įrašo pabaigoje meras savo ryžtą blokuoti „Delfi" portalą pavadino maža „silkute" jūroje, bet paliko vilties, kad ja dalinantis žuvelė gali išaugti net iki banginio.