Kiek sumokėta už žemės referendumo parašus?

Parašus referendumui dėl žemės rinkę Lietuvos gyventojai pasiekė pirmąją pergalę valdžios institucijose. Vyriausioji rinkimų komisija buvo priversta konstatuoti, jog surinkta daugiau nei 300 tūkst. parašų, ir perduoti dokumentus referendumui rengti Seimui. Parašų rinkėjai - šios savaitės „Respublikos“ žmonės. Lietuvos patriotai.

Patriotai, kuriuos tiek dešinieji, tiek kairieji, tiek jokios pusės nepasirenkantys liberalai vadina melagiais, klaidintojais, runkeliais, Rusijos agentais, kuriems už parašų rinkimą buvo gerai sumokėta. Kokia Lietuvos žemės referendumo parašų kaina?

Patys parašų rinkėjai sako, kad be vilnietės Rimos Laimikienės gal net nebūtų pavykę peržengti tos 300 tūkst. ribos. Ši patriotė dėl teisės žmonėms išreikšti savo valią dėl Lietuvos žemės paaukojo viską. Santaupas (už savus pinigus keletą savaičių važinėjo tikslinti išbrokuotų parašų). Savaitgalius, vėliau ir atostogas (o tai pirmiausiai reiškia - šeimą). Už parašų rinkimą daug sumokėta...

Vardan ko? - klausėme Rimos LAIMIKIENĖS.

„Juk mes, lietuviai, buvome užmiršę savo piliečių konstitucinę teisę būti valstybės suverenu. Pamiršę Konstitucijos straipsnį, kad įstatymai Lietuvoje priimami dviem būdais: arba per Seimo išrinktą daugumą, arba tautos valia - referendumu. Man asmeniškai šis referendumas svarbus todėl, kad matau, jog mūsų valstybė užvaldyta, į žmonių nuomonę nekreipia dėmesio. Mes valdžiai reikalingi tik porai mėnesių prieš rinkimus. Jie tada primeluoja, mes balsuojame ir toliau viskas tas pats. Dabar įsitikinome, kiek to mūsų žodžio jiems reikia, kai panorėjome išsakyti savo nuomonę ne pagal valdžios užsakymą.

Kitose šalyse referendumai yra normalus dalykas. Mes sakome, kad esame demokratiški, bet iš tikrųjų nesame. Mūsų valdžia tiesiog pasipudruoja.

Iš pradžių į mus niekas rimtai nežiūrėjo arba žiūrėjo iš aukšto: pasižais, ir tiek. Jie nesitikėjo, kad mes surinksime tuos parašus. Jei ne „Respublika“ - būtume buvę visiškoje informacinėje blokadoje.

Aukščiausi šalies pareigūnai kaltina referendumo iniciatorius žmonių klaidinimu. Esą tauta buvo suklaidinta, neinformuota apie referendumo pasekmes, kai buvo renkami parašai. Apmaudu, kad prie valstybės vairo stovintys politikai šitaip nepasitiki tautos sveiku protu, jos gera valia. Kodėl politikai piliečių klaidinimu taip nesirūpina per Seimo, prezidento ar Europos Parlamento rinkimus, kai žadama viena, o daroma kas kita? Kodėl tada pasitikima rinkėjų išreikšta valia?

Apie klaidinimą kalbančių politikų norisi paklausti: kas ką ir kada suklaidino? Gal stojant į Europos Sąjungą žmones suklaidinote? Tauta nebuvo pakankamai informuota, kas jos laukia, ką valstybė įsipareigoja.

Juk kai kurie mūsų politikai nebuvo skaitę stojimo sutarties. Ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Ką jau kalbėti apie 2003 m. vykusį referendumą. Net prezidentas Valdas Adamkus savo memuaruose prisipažįsta, kad šeštadienį, referendumo dieną, kai draudžiama bet kokia agitacija, ragino, kad žmonės eitų balsuoti. Deja, vakare buvo atėję tik daugiau nei 20 proc., referendumas nukeltas kitai dienai, o po naktį įvykusių tam tikrų pasitarimų kitą dieną paskelbta, kad tas, kuris ateis balsuoti į referendumą, gaus gėdingą žalią lipduką alui ir milteliams už 1 centą. Kas tai yra? Tai elementarus referendumo įstatymo pažeidimas. Dabar draudžiama rinkėjams net rašiklį dovanoti. O kas yra milteliai ir alus? Apie tai Konstitucijos gynėjai kažkodėl tylėjo visą dešimtmetį. Ir tebetyli. Jie nupirko referendumą sau, o mums dabar aiškina, kad mes nieko negalime pakeisti.

Piktina ir kitas mūsų politikų argumentas - esą didelė dalis žemės per trečiuosius asmenis, per įvairias bendroves ir taip užsieniečių supirkta. Kokią žinią siunčia valdžios atstovai, kurie visus tuos metus buvo valdžioje ir leido tokiai situacijai susiklostyti? Jie dabar apie tai kalba, tarsi būtų visiškai normalu, netgi naudoja kaip argumentą. Tai valdžios pripažinimas, kad jie neįgalūs. Kad tiek metų nesugebėjo numatyti tokių dalykų ir įvesti saugiklių. Jei ne referendumas, greičiausiai apie saugiklius išvis nebūtų pradėta kalbėti.

Mūsų valdžios atstovai tiesiog bijo derėtis su ES dėl terminų pratęsimo. Norint derėtis, reikia turėti valios, reikia turėti paprasčiausio noro savo šalį tvarkyti patiems, spręsti klausimus patiems. Jiems paprasčiau įvykdyti direktyvas, kai jos nuleidžiamos, ir ištiesta ranka nueiti prašyti vadinamosios paramos, vėliau - ją įsisavinti.