Kiek vėl susirinktų prie A.Mickevičiaus?

Šiandien sukanka 23 metai, kai nuo paskutinio pokario partizano žūties kovą už Lietuvos nepriklausomybę pogrindyje tęsę disidentai išėjo į atvirą mūšį - 1987 metų rugpjūčio 23-iosios vidudienį prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje prasidėjo nelegalus mitingas, įkvėpęs galingą Atgimimo judėjimą.

Šią istorinę akciją surengė keturi sovietinio saugumo persekioti, kai kurie jų dėl savo įsitikinimų net kalinti atšiauriame Sibire lietuviai.

Apie paktą - viešai

Prie A.Mickevičiaus paminklo žmones pakvietė Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Cidzikas ir Vytautas Bogušis.

Jie pasiryžo viešai pasmerkti 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytą Ribentropo-Molotovo paktą ir paminėti šios juodos Lietuvai dienos 48-ąsias metines.

Vadinamoji SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis buvo pražūtinga Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Slaptuosius pakto protokolus, galutinai padalinusius nepriklausomas Baltijos valstybes, diktatorių Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio atstovai pasirašė po mėnesio - rugsėjo 28 dieną.

Tekstą išmoko mintinai

Keturių disidentų parengtą kreipimąsi apie rugpjūčio 23-iosios akciją Vilniuje Vakarų radijo stotims tuomet perdavė į Vilniaus universitete surengtus lituanistikos kursus atvykusi Amerikos lietuvė Milda Palubinskaitė.
Konspiracijos sumetimais jai nebuvo perduotas joks raštelis - lietuvaitė pranešimo tekstą išmoko mintinai.

Kreipimasis buvo skirtas Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (dabar - Jungtinės Tautos - red.) Asamblėjai, demokratinių valstybių vadovams ir Lietuvos žmonėms.

Mišiomis Šv.Mikalojaus bažnyčioje prasidėjusi 1987 metų rugpjūčio 23-ioji netrukus pasipuošė tikru juodu kaspinu.

Po apeigų turėjęs kreiptis į tikinčiuosius ir pakviesti juos į mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo, buvęs politinis kalinys kunigas Stanislovas Valiukėnas, vos priėjęs prie altoriaus, susmuko ir staiga mirė.

Nors antisovietinėje akcijoje dalyvavo daugiau KGB agentų ir persirengusių milicininkų nei kovotojų už Lietuvos laisvę, šis mitingas labai įsiutino tuometę valdžią.

Dabar Seimo narys V.Bogušis iki šiol negali pamiršti, kad tuomet buvo vadintas “erke ant sveikos tarybinės visuomenės kūno”.

Didžiausia vertybė - laisvė

- Ar Lietuva dabar yra tokia, kokios troškote tą 1987 metų rugpjūčio 23-osios sekmadienį - smarkiai ir daug kuo rizikavę, bet išdrįsę? - “Respublika” klausė V.BOGUŠIO.

- Pasikeitė net beprotiškai labai daug kas. Lietuva dabar yra nepriklausoma, laisva, demokratinė valstybė, kurioje gyvena laisvi žmonės. Mes vėl sugrįžome į pasaulio politinį žemėlapį, iš kurio buvome kadaise ištrinti. Aš didžiuojuosi dabar gyvendamas normalioje valstybėje.

- Ar taip kalbate todėl, kad disidento kovą iškeitėte į ramią valdžios žmogaus veiklą?

- Man svarbiausia, kad aš esu ne valdžioje, o Lietuvoje. Visą gyvenimą kovojau už laisvę ir demokratiją. Tai, o ne valdžia visada buvo mano tikslas.

- Galbūt viskas dabar Lietuvoje jums yra gerai tik todėl, kad pasirinkote sotų parlamentaro gyvenimą?

- Nei jis sotus, nei alkanas. Nuostabūs Lietuvos žmonės patys išsirenka valdžią - savo atstovus Seime.

- Kodėl tie patys piliečiai po kiekvienų rinkimų verkšlena, kad išsirinko “ne tuos”?

- O ką, mes Marse gyvename? Ką patys išsirenkame, tą ir turime. Rinkimai yra mūsų tautos atspindys, visuomenės ir esamo gyvenimo veidrodis.

- Kodėl praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo lietuviai kartais visai be ironijos ištaria baisią frazę: “Prie sovieto buvo geriau”?

- Tie, kurie taip kalba nepriklausomoje Lietuvoje, iki jos, matyt, buvo jauni, energingi, gerdavo, dainuodavo ir jiems atrodė, kad sovietmetis yra gerai. Dabar jie jau galbūt nebeturi sveikatos, jaučiasi nusivylę, todėl ir grįžta mintimis į anus laikus.

Aš patariu: reikia tik džiaugtis. Tarp pavergtos ir laisvos valstybių yra milžiniški skirtumai. Kalbu kad ir apie savo vaikus, kurie šiandien gali bet kur išvažiuoti, laisvai bet ką kalbėti, rašyti.

Didžiausia vertybė - Sąjunga

- Ar nemanote, kad pabėgę iš Sovietų Sąjungos, bet pasirinkę Europos Sąjungą, mes išsižadėjome dalies valstybės nepriklausomybės?

- Pasirašant 1939 metų SSRS ir Vokietijos paktą mūsų niekas neklausė - Lietuva buvo padalinta svetimomis rankomis. Įstodami į ES, nieko nepraradome, neatsisakėme suvereniteto. Viską dabar darome laisvai, niekieno neverčiami.

- Taip nusprendė ne piliečiai, kurių referendume dėl narystės ES dalyvavo tik 55 proc., o valdžios vyrai, kuriems malonu pasirašyti istorines sutartis?

- Toks yra demokratijos dėsnis ir kito geresnio modelio pasaulyje kol kas dar niekas nesugalvojo.

- Ar Lietuvos valdžia neturėtų būti savarankiškesnė, drąsi ir aukščiau kelti galvą, kai ES biurokratai svarsto arba atmeta mūsų problemas?

- Sutinku, mes tikrai turime būti orūs ir principingi. Tačiau visoms ES narėms galioja bendra doktrina, susitarimai. Čia - kaip ir šeimoje. Valstybių šeimose yra tam tikri principai ir žaidimo taisyklės, nuo kurių nepabėgsi.

- Šeimoje tariasi lygiaverčiai partneriai - vyras su žmona, o ES savo esą lygiaverčių, bet mažesnių narių niekas neklauso - vokiečiai susitarė su rusais dėl dujotiekio mūsų panosėje ir Lietuvos net nuomonės nepaklausė.

- Būti ES mūsų niekas nevertė - patys padėjome savo parašą.

- Ar V.Bogušis taip pat kalbėtų šiandien, jei būtų likęs disidentu visoms valdžioms?

- Aš labai myliu savo Lietuvą neatsižvelgdamas į tai, ar esu valdžioje, ar ne.