Kitų saugumas rūpi labiau nei savos šalies: „Bayraktarui" milijonai surinkti per kelias dienas, o Lietuvos gynybos fondui aukoti niekas neskuba

Valstybės saugumui aukoja vangiai

Lietuvoje valstybės gynybos fondas ėmė veikti spalio 1 d. Prie jo gali prisidėti kiekvienas gyventojas - paaukoti vienkartinę sumą pinigų arba galima pasirinkti periodinį mokėjimą, arba įsigyti gynybos obligacijų ir tokiu būdu valstybei paskolinti pinigų.

Visos šios lėšos bus skirtos svarbios ginkluotės įsigijimui - įvairioms antidroninėms sistemoms. Kaip yra kalbėjęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, šios lėšos bus renkamos į atskirą KAM fondą ir skiriamos nacionalinės divizijos, tankų bataliono ir kontrmobilumo priemonių vystymui, papildomi mokėjimai taip pat leis „lanksčiau žiūrėti" į vokiečių brigados priėmimui skirtas lėšas.

Tačiau, panašu, kad kol kas lietuviai nelabai linkę aukoti savo šalies gynybos stiprinimui. Šiuo metu gyventojų ir verslo paaukota suma tesiekia 38 300 eurų. Tautiečiai mieliau linkę paskolinti valstybei. Gyventojai, verslas ir kitos organizacijos jau įsigijo 4,6 mln. eurų vertės Valstybės gynybos fondo obligacijų. Finansų ministerijos duomenimis, žmonės obligacijas perka kur kas aktyviau nei įmonės. Obligacijas platina bankai „Swedbank" ir „SEB", už jas valstybė mokės 2 proc. metinių palūkanų. Kaip skelbiama, visų obligacijų išpirkimas planuojamas po metų.

Skolinamės, kad paremtume Ukrainą

Nuo karo Ukrainoje pradžios bendra Lietuvos institucijų suteiktos paramos vertė Ukrainai viršija 1,5 mlrd. eurų. Ji apima biudžeto lėšomis, įskaitant dalinai iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, teikiamą karinę, humanitarinę, dvišalę ir per ES bei tarptautinius instrumentus suteiktą finansinę paramą, taip pat paramą pabėgėlių iš Ukrainos priėmimui, Ukrainos karių gydymui ir reabilitacijai Lietuvoje, Lietuvos įgyvendinamiems Ukrainos atstatymo ir atsigavimo projektams ir kt. Kaip nurodo Vyriausybė, ženklią paramos dalį taip pat sudaro pagalba daiktais, kurių vertė įskaičiuota į bendrą paramos apimtį.

Kai kuriais atvejais valstybės institucijos įsitraukė ir padėdamos organizuoti ir/ar perduoti privačia iniciatyva surinktą paramą. Taip pat greta finansinės ir materialinės pagalbos, Lietuva prisideda ir teikdama ekspertinę paramą Ukrainos institucijoms.

Pasiteiravome Vyriausybės, kokia paramos dalis yra valstybės vardu skolinti pinigai. „Vyriausybės nutarimais iš skolintų lėšų Ukrainai buvo skirta daugiau nei 330 mln. eurų 2022-2024 m. Šios lėšos nėra susietos su konkrečiomis skolinimosi priemonėmis, todėl tikslios skolinimosi kainos negalime pasakyti. Vidutinė skolinimosi kaina valstybės vardu 2022 m. buvo 2,7 proc., 2023 m. - 3,8 proc. 2024 m. sausį-rugpjūtį - 3,5 proc.", - nurodė Vyriausybės kanceliarija.

Interviu su pirmuoju Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUM:

- 2022 m. Lietuvoje per tris dienas buvo suaukoti 5 mln. eurų „bayraktarui" (Turkijoje gaminamas vidutinio nuotolio daugkartinio panaudojimo dronas - red.past.) Ukrainai. Per „Radarom" akciją pernai surinkta 14 mln. eurų, šiemet - 8 mln. eurų. Kodėl lietuviai taip aktyviai aukoja karui kitoje valstybėje, bet ne savo saugumui? - „Vakaro žinios" paklausė pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro Audriaus BUTKEVIČIAUS.

- Visokio plauko pinigų rankiotojai jau gerokai „nugręžė" žmones. Buvo paaiškėję nemažai negražių faktų apie pinigų rankiotojus. Dar neseniai skambėjo istorija, kai vienas pinigų rankiotojas norėjo nusipirkti kitą pinigus renkančią kompaniją, kuri, paaiškėjo, kad neteisėtai vertėsi bankine veikla. Todėl dabar pati ši tema jau atrodo nelabai gražiai.

Žmonės dažnai nebeskiria, ar paramą organizuoja valstybės institucija, ar dar vienas pinigų rinkėjas. Be to, atsiranda tam tikras nuovargis.

Dar vienas nemalonus niuansas susijęs su tuo, kad į įvairius fondus anksčiau buvo aukojami pinigai, o lėšų kontrolė nebuvo pakankama. Paaiškėjo, jog ataskaitos, pateikiamos visuomenei, labai paviršutiniškos. Aiškėja, kad žmonės, renkantys pinigus, išsimoka sau didžiules sumas ir tai yra labai didelė dalis surinktų lėšų. Kalbu ne apie kokius 5 proc., o kai kur net iki 40 proc.

Pavyzdžiui, jeigu buvo suaukoti keli milijonai, aš norėčiau žinoti, kokia dalis buvo fizinių, o kokia - įmonių aukos. Visa tai kuria negatyvų šleifą ir abejonę, ar tai nėra tik pinigų plovimo mechanizmas. Kol tai nebus visiškai aišku, tol nesuprasime, kodėl žmonės taip apatiškai žiūri į savo šalies gynybos paramą.

- Šiemet Seimas priėmė Valstybės gynybos fondo įstatymą, taip pat numatė padidinti pelno mokesčio tarifą 1 proc. punktu, pakelti akcizus alkoholiui, tabakui bei saugumo ir CO2 dedamąsias visam kurui. Tai reiškia, kad žmonės ir taip jau nemažai prisidės prie gynybos, padidėjus mokesčiams ir kainoms.

- Be abejo, taip. Visa tai atneša tam tikrą psichologinį nuovargį, o gal net ir negatyvą.

Žmones gąsdina pati karo tema. O prašymas prisidėti prie ginklavimosi, nuolat primena, kad esi pavojuje. Tai dirgina. Kai valstybė pradeda iš žmonių rankioti pinigus gynybos reikmėms, visi supranta, kad reikia bėgti. O bėgti negali, nes Graikijoje viskas jau išpirkta.

- Kita vertus, gyventojai ir verslas mieliau perka gynybos obligacijas. Remti nenori, bet nori uždirbti?

- Valdžia, kuri šiandien vis dar tupi ant laktų, daugeliu atveju jau yra bankrutavusi moraliai. Be to, žmonės labai gerai supranta, kad nei 5 mln. nei 10 mln. eurų saugumo ir gynybos skylių neužkiš. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vien Lietuvos ginkluotės poreikio patenkinimui reikalinga 15 mlrd. eurų investicija. Iš tiesų ta suma turėtų būti žymiai didesnė, jeigu galvotume ir apie valstybės infrastruktūrinius pokyčius, tokius kaip karo meto keliai, Suvalkų koridoriaus specialiosios gynybos organizavimas ir pan. Tai rodo, kad suma, kurią Lietuvoje reikėtų investuoti, užtikrinant gynybą iki to laiko, kol mums galės padėti mūsų NATO partneriai, garantuoju, viršija 20 mlrd. eurų. Žmonės supranta tokius dalykus.

Kitas dalykas, valstybei tai nėra tragiška suma, bet brangu gyventojui ir tokios sumos iš Lietuvos žmonių tikrai nesurinksi. Visuomenė nepajėgi paremti tokiomis sumomis, tačiau būtų pajėgi valstybė, jeigu joje būtų efektyviai vykdoma politika.

Lietuvos gynyba nėra vienų mūsų reikalas. Esame Europos Sąjungos pasienio valstybė, todėl esant krizei, mes priimsime visą ES skirtą smūgį. Todėl mums yra reikalingi ES fondai gynybai organizuoti. Juos gauti yra mūsų politikų atsakomybė. Tai yra efektyvios Lietuvos politikos klausimas.

- Lietuvos valstybė Ukrainai jau skyrė 1,5 mlrd. eurų karinės, finansinės ir humanitarinės paramos. Iš tos sumos 330 mln. eurų - valstybės vardu paskolintos lėšos. Ar logiška remti kitą šalį, kai negali, kai esi priverstas pats skolintis?

- Šiomis lėšomis, kurias Lietuva jau skyrė Ukraina, šito karo nelaimėsi. Juo labiau kad yra daugybė tyrimų, rodančių, kokia dalis skiriamų lėšų yra tiesiog išvagiamos. Be to, Lietuva, atidavusi šiuos pinigus, nesirūpino savo gynyba. Tai yra tam tikras dvigubas žaidimas.

Kovos, vykstančios Ukrainoje ir ukrainiečių gebėjimas priešintis, žinoma, didina mūsų saugumą ir atitolina mūsų galimą saugumo krizę. Tačiau jau dabar kalbama, kad Rusija iš šio karo išeis stipresnė nei buvo prieš karą. O tai reiškia, kad mūsų viltis, jog mes išlošime laiko iki galimos krizės pas mus, neturi būti nusverianti sveiką protą.

Vokiečių specialistai jau paskaičiavo, kad galima saugumo krizė Europoje gali būti 2029 m. Mes esame šios būsimos krizės dalis. Kai dabar valdžioje esantys protai bandė išdalinti Lietuvos artilerijos sandėlius ukrainiečiams, mažai kas drįso kritikuoti, bet toje kritikoje yra daug racijos.

Taip, ukrainiečiams reikia padėti, tačiau ne skolintų pinigų sąskaita, o efektyvios Lietuvos advokacinės Ukrainai politikos ES ir pasaulyje būdu. Nuolatiniai užsienio politikos skandalai, kuriuos vykdo šiandieninė Lietuvos valdžia, nuolat laužydama Europos politinę rikiuotę, Lietuvos, galimybes mažina. Tos galimybės būtų kur kas didesnės nei tie pasiskolinti 330 milijonų.

- Karas - brangus reikalas. Mūsų gyventojams net ir keli milijonai - daug. Bet ar jie gali nulemti karo baigti?

- Dėl to nuolat ir kritikavau visą tą pinigų rankiojimą. Nes tokiais absurdiškais veiksmais mes diskredituojame visuomenės pagalbą gynybai. Indėlio požiūriu tai yra niekinis dalykas, bet propagandiniu požiūriu, konkrečiam rankiotojui tai labai naudinga. Kai tokia nuolatine veikla rankiotojai pažeidžia visuomenės pasitikėjimą, jie padaro daug daugiau blogo, nei gero.