Ko tikėtis iš jaunimo valdžioje?

Lietuvos Seime galima suskaičiuoti lygiai dešimt jaunosios kartos atstovų, kurių amžius neviršija 36-erių, t.y. gimusių 1980-aisiais ir vėliau (pagal Lietuvos įstatymus į Seimą galima kandidatuoti sulaukus 25 metų). Tiesa, jaunimo yra toli gražu ne kiekvienoje frakcijoje. Daugiausiai jaunų parlamentarų - Darbo partijos frakcijoje, čia net keturi jaunosios kartos atstovai. Tris jaunus parlamentarus turi Socialdemokratų partijos frakcija, du - Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija. Dar vienas jaunuolis glaudžiasi Liberalų sąjūdžio frakcijoje.

Spalvingų asmenybių - spalvingas išsilavinimas ir darbai. Pasirodo, toli gražu ne kiekvienas jaunas parlamentaras Seime dirba tai, ką geriausiai išmano. Štai Kauno verslo kolegijoje vadybą baigęs Valdas Skarbalius (nuotrauka Nr. 1) gliaudo sunkias užduotis Teisės ir teisėtvarkos komitete, anglų filologiją baigusi neseniai į Seimą atvykusi šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen (2) bando save atrasti Aplinkos apsaugos komitete, net naujas sveikatos apsaugos ministras Juras Požela (3), priklausydamas Sveikatos reikalų komitetui, taip pat kelia klausimų, mat jo biografijoje parašyta - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, žurnalistika. Žinoma, nėra prilygstančių parlamentarui Viktorui Fiodorovui (4), šiemet vėl tapusiam neakivaizdinių studijų pirmakursiu Mykolo Romerio universitete, nors prieš tai visą kadenciją taip pat ten studijavusiam. Tikėkimės, kad specialybė susijusi su jo kasdieniu darbu Informacinės visuomenės plėtros komitete.

Be abejo, yra ir tokių, kurie jaučiasi atradę savo nišą. Pagal išsilavinimą įsitvirtinti Seime bando Liutauras Kazlavickas (5), Vitalija Vonžutaitė (6), Vytautas Gapšys (7). Deja, politikos mokslų krimtusių - mažiau. Su politika susijusiomis specialybėmis pasigirti gali mažuma - Agnė Bilotaitė (8), Domas Petrulis (9) ir Arūnas Dudėnas (10).

„Vakaro žinių“ kalbintas VDU profesorius, politologas Algis Krupavičius atkreipia dėmesį, kad jauni parlamentarai, ypač dirbantys ne pagal specialybę pasirinktuose komitetuose, turėtų pagalvoti ne tik apie veiklą politikoje, bet ir apie papildomą mokymąsi: „Profesija, kurios patirties turi politikai, ne visuomet gali būti pagrindas pasiekti gerų rezultatų, bet tai yra vienas iš sėkmingos politiko karjeros veiksnių. Beje, kartais gali būti ir naudinga, jei komitete ne visi jo nariai yra būtent šios srities specialistai, pvz., jei Teisės ir teisėtvarkos komitete dirba ne vien tik teisininkai, o Kaimo reikalų komitete yra ir vienas kitas ne žemės ūkio atstovas. Reikia ir šiek tiek įvairovės. Žinoma, kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo platesnės yra politiko galimybės ne tik vertinti, svarstyti, bet ir priimti kompetentingus sprendimus. Manau, kad politikai, ypač jauni, kuriems trūksta šiek tiek patirties, turėtų šalia savo politinės veiklos pamėginti papildomai studijuoti kokią programą ir gilintis į jiems reikalingos srities dalykus, kad jų išsilavinimas ir kompetencija augtų.“

Tačiau politologas įsitikinęs, kad dažniau jauniems politikams pakiša koją ne netinkama specialybė, o žinių apie politiką trūkumas. „Visi politikai turėtų turėti bent jau pirminį supratimą, kaip veikia Lietuvos politinė sistema, ir susivokti pagrindiniuose įstatymuose, politinės sistemos mechanikoje. Ypač tiems politikams, kurie išrenkami pirmąkart, gal net turėtų būti organizuojami trumpalaikiai įvadiniai mokymai“, - teigia A.Krupavičius.

Pasak jo, akivaizdu, kad jaunoji karta ilgainiui turės pakeisti vyresniuosius politikus, ši kaita vyks visose didžiosiose politinėse partijose, tad dabar pats laikas susirūpinti ne tik įvaizdžiu, bet ir tinkama patirtimi.

Rimvydas JASINAVIČIUS, Pirmosios Vyriausybės pramonės ministras:

- Ar ne dėl kompetencijos stokos politikų darbe atsiranda klaidų, netinkamų sprendimų, o vėliau ir nelogiškų įstatymų?

- Tikra tiesa. Bet kokia veikla yra neatsiejama nuo klaidų. Jei neturi nei žinių, nei patyrimo, žinoma, kad darysi daugiau klaidų. Viešajame sektoriuje opi problema, kad daugelis per daug bijo padaryti klaidų, todėl pasirenka būdą iš viso nieko nedaryti.

Politikų darbas yra turėti įtakos tam tikrų sistemų veiklai ir plėtrai, o kad tai pavyktų, būtinos trys išsilavinimo dalys: srities profesinis išmanymas, sisteminės vadybos žinios ir praktika, rezultatų vertinimas. Manau, kad itin naudingas išsilavinimas politikui - ekonomika ir finansai. Žinoma, pats aukštasis išsilavinimas dar negarantuoja visapusiško ir profesinio pasirengimo. Politikoje labai svarbu žinoti žmonių problemas, surasti problemų sprendimo būdą ir pasiekti rezultatą. Todėl manau, kad iš pradžių politikas turi dirbti gana siauroje srityje, kad ir pasitaikiusių klaidų kaina būtų nedidelė.

Juk ir kariuomenėje generolu iškart netampama, pirmiausia reikia būti eiliniu, paskui kilti karjeros laiptais kaupiant patirtį. Bet šiandien mūsų politikoje visi šie dėsniai paneigiami, todėl daromos didelės klaidos, o dėl to kenčia visa sritis, kurioje dirba klystantis politikas. Užtenka prisiminti, kiek ministrų buvo paskirta be jokios kompetencijos ir žinių, tuomet tie ministrai nieko ir nenuveikė.

- Tokiais atvejais, kai pats politikas negali priimti kompetentingų sprendimų, atsiranda puiki terpė daugintis patarėjams, konsultantams ir nepriklausomiems ekspertams.

- Bet kokioje vadovaujamoje pozicijoje be pagalbininkų neapsieisi, bet ir čia daromos esminės klaidos pasirenkant padėjėjus. Juk patarėjo pozicijoje turėtų atsirasti žmogus, kuris toje srityje turi kur kas daugiau žinių ir patyrimo nei vadovas. O dabar bet kurio vadovo patarėjai ir padėjėjai - giminės, draugai ir artimieji, dar ir jauni specialistai. Bet ką jaunas specialistas gali patarti? Turbūt tik kaip kavą atnešti. Lietuvoje daug svarbių dėsnių stebuklingai paneigiama. Pavyzdžiui, niekuomet neteko girdėti, kad koks nors buvęs ministras taptų naujai paskirto ministro padėjėju ar patarėju.

- Turbūt labiau rūpi savi interesai, nei šalies gyvenimo kokybės kėlimas?

- Matyt, yra supainiotos vertybės. Jeigu vertybė būtų veiklos rezultatai, tuomet viskas būtų daroma, kad jie būtų pasiekti. Dabar politiko rezultatų niekas nevertina. Vertina reitingus, nuomones, rinkimų rezultatus, tačiau tai ne pats geriausias veiklos vertinimas. Bet kokia veikla vertinama pagal jos kokybę. Aukščiausias vertinimas - poveikis. Politiką turėtume vertinti pagal tai, kokį poveikį Lietuvos gyvenimui ar konkrečiai sričiai jis padarė. O ar turime politikų, kurie padarė poveikį Lietuvos žmonių gyvenimui?

- Daug kas tikrai įvardytų vieną - tai Andrius Kubilius. Jis atėmė pensijas...

- Taip. Ir tai neigiamas poveikis. Pagal sisteminės vadybos pagrindus politinė veikla taip pat yra sisteminė veikla. Nes politikas visuomet veikia ne vienas ir ne tik tarp draugų, o tam tikroje sistemoje.

- Žvelgiant į pirmosios Vyriausybės ministrų biografijas matyti, kad kiekvienas iš jūsų stojo prie vairo tos ministerijos, kurios srityje turėjo išsilavinimą ir praktikos.

- Kai aš buvau ministras, turėjau keturis pavaduotojus, kurie patirties šioje srityje turėjo ne mažiau, o gal net daugiau už mane. Jie buvo savotiški savo sričių ministrai. Manau, todėl ir rezultatai buvo puikūs. Šiandien ši sėkmės formulė politikoje nebetaikoma, todėl ir rezultatai tokie.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“