1 nuotr.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, buvęs Seimo vadovas ir praėjusios kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: „Eurobarometro“ tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni iš mažiausiai savo įtaka valstybei tikinčių Europos Sąjungos narių. Kodėl?
P.URBŠYS: Vis garsiau įvardijame išryškėjusias problemas - emigraciją, demografiją ir socialinę sritį. Mano įsitikinimu, būtent „Eurobarometro“ duomenys rodo, kokia yra šitų problemų esmė. Paklausti, ar mano, kad jų balsas šalyje yra svarbus, teigiamai atsakė mažiau nei ketvirtadalis, t.y. 23 proc., Lietuvos respondentų. Tai vienas iš prasčiausių rodiklių Europoje. Žemiau mūsų yra tik Graikija - 17 proc. Todėl nemanau, kad valstybė, kurioje žmogus netiki savo asmeninėmis galiomis, yra jo valstybė. Kad šita valstybė tarnauja būtent jam ir kad šita valstybė sukuria socialinį teisingumą. Todėl iš tokios valstybės žmogus, jei netiki savo galiomis, ir bėga. Tai - emigracijos problema.
Tokioje valstybėje šeimos nenori gimdyti vaikų. Tai - demografijos problema. O tai, kad valdžia piktnaudžiauja ir nesukuria socialinio teisingumo santykiuose tarp valdžios ir žmonių, akivaizdžiai nuskurdino žmogų ir jis nenori tapatinti savęs su tokia valstybe.
Jeigu mes norime išspręsti problemas, kurias įvardijame kaip demografines, emigracijos ir socialinio teisingumo, pirmiausia turime galvoti, kaip sustiprinti žmonių pasitikėjimą savo galiomis.
Pvz., sovietų laikotarpiu žmogui buvo sudaryta iliuzija, kad jis turi savo galių. Ir nors buvo sakoma, kad valdžia yra liaudies darbininkų ir visų kitų darbo žmonių, bet mes žinome, kad ta galia buvo uzurpuota vienos neklystančios partijos. Dabar situacija panaši: žmonių pilietinę galią uzurpavo ne kas kitas, o partinės finansinės grupės, kitos grupuotės, kurios mano, kad jų galia yra viršesnė už žmonių galią. Ta banga, kuri nusirito per Seimo rinkimus, ir buvo žmonių pareiškimas, kad jie nori susigrąžinti savo galias. Tai mes matome Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visur žmonės akivaizdžiai protestuoja prieš jų galių uzurpavimą.
A.PAULAUSKAS: Tos visos idėjos apie emigraciją, socialinį teisingumą iškyla beveik prieš kiekvienus rinkimus. Partijų programose arba lyderių kalbose šios mintys yra kartojamos. Tada kyla klausimas, kodėl visa tai suprasdami ir žinodami mes nesugebame padaryti valstybėje tokių sprendimų, kad žmonės tikėtų savo institucijomis, savo valdžia, apskritai tikėtų savo gerove.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Armėnijoje vienas akademikas mus vedžiojo po muziejų. Kaip žinome, armėnų tauta krikščioniška, turinti seną raštą, kultūrą, daug pasiekusi mokslo srityje. Tad aš ir klausiu, kaip jūs, tokie protingi žmonės, nesugebate valdyti savo valstybės, kodėl jūs taip blogai gyvenate? Jis atsakė: mes tris šimtus metų buvome nelaisvėje, todėl beveik nebeliko žmonių, mokančių valdyti valstybę, o tie, kurie šiandien vadovauja valstybei, tikrai nėra subrendę šiam darbui.
Tada pagalvojau, gal mes buvome mažiau nelaisvėje, gal dar išlikę pradų ar kokių nors likučių racionalaus suvokimo, kaip reikia valdyti valstybę. Bet problemos tikrai yra gilios. Šiandien galiu pasakyti, kad nepasitenkinimas valdžia Lietuvoje yra sisteminis reiškinys, beveik nepriklausantis nuo to, kokios partijos yra valdžioje.
Išrenka populiariausią partiją, o po rinkimų jos reitingai mažėja. Politikais, kurie buvo išrinkti, apėmus euforijai, nepasitenkinimas irgi didėja. Kaip tai paaiškinti? Pirmiausia - politinių partijų silpnumu. Mūsų partijos yra menkos, jų svarba visuomenėje taip pat menka.
Be abejo, daug ką lemia socialinės tvarkos nebuvimas: nesaugumas dėl savo ateities, teisėsaugos institucijų neefektyvumas, politinė korupcija ir t.t. Tai yra susiję su neefektyviu politiniu atstovavimu. Viešasis valdymas „klimpsta“, kaskart matome tą pačią problemą, bet ateina kitos vyriausybės ir vis tiek nepajudina. Nors, kaip sakiau, identifikuoja.
Mes turime keisti socialinę ir ekonominę tvarką. Atskirtis, kuri formuojama, arba visuomenės skaldymasis į vienus ir į kitus turėtų būti bent jau minimalus. Šiandien nedrįsčiau pasakyti, kad galime panaikinti atskirtį. Visose šalyse yra skirtumų, bet jie negali būti tokie dideli.
Pirmiausia reikia pasistengti, kad žmonės patikėtų valdžios sprendimų naudingumu. Kitas dalykas - politinės laisvės ir politinis lygmuo. Žmonės turi jausti, kad jie daro įtaką valstybėje. Per rinkimus jie gali pasakyti savo žodį, išrinkti vieną ar kitą partiją ir vienaip ar kitaip daryti įtaką būsimai valdžiai, o dar labiau pajaustų darantys įtaką, jeigu galėtų tiesiogiai rinkti savo atstovus.
Kai kurie sako, kad tiesioginė demokratija čia neįmanoma. Tada išeitų, kad tie žmonės, kurie iš pradžių stojo prie mūsų valstybės vairo, natūraliai atribojo visuomenę nuo valdymo. Visada norėjau sugrąžinti teisę žmonėms priimti sprendimus, kad jie galėtų išreikšti savo nuomonę, dalyvauti tiesiogiai. Žmogus priimdamas sprendimą tampa už jį atsakingas. Tada jis negalės pasiteisinti, kad sprendimą priėmė kažkoks Petras ar Jonas. Mes priėmėme kartu, vadinasi, reikėjo galvoti. Būtina viską išjudinti, bet tai labai sudėtinga, reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.
V.BUDNIKAS: Žmogaus teisių požiūriu aš atsargiai vertinčiau visas apklausas. Matome, kad jomis manipuliuojama. Tiek per Amerikos rinkimus, tiek pas mus.
Kalbėdamas apie tai, ar žmonės pasitiki savo valstybe, pirmiausia paklausčiau: o pati valdžia ar pasitiki savimi? Ar ji pasitiki savo piliečiais? Dažnai būna, kad nepasitiki nei savo piliečiais, nei savimi.
Kodėl visi, kurie eina į valdžią, kalba apie tą patį - apie savivaldą? Bet kai tik patenka į valdžią, savivalda taip ir užmirštama. Savivaldos rinkimai, seniūnų rinkimai... Kiek laiko apie tai kalbama ir kas iš to? Niekas nejuda. Kokios bendruomenių teisės? Realios savivaldos nėra. Rinkimų sistema yra diskriminacinė. Tai seniai akcentuoja žmogaus teisių organizacijos. Nes vienoms politinėms partijoms skiriamas finansavimas, kitoms - ne, netgi pats politinių partijų finansavimas yra diskriminacinis. O ką kalbėti apie nepartinius kandidatus, kai jie, norėdami save išsikelti, patys turi rasti pinigų. Tai nelygiavertės sąlygos. Būdamas partijos sąraše partinis gali ir vienmandatėje, ir daugiamandatėje apygardoje kandidatuoti, o nepartinis pilietis negali.
Yra ir daugiau pavyzdžių. Susirinkimų laisvė, spontaniški mitingai, streikų laisvė. Praeitos kadencijos Seime teikti pasiūlymai įteisinti spontaniškus mitingus. Neįteisino, pabijojo. Bijo savo piliečių. Bijo, kai susiburia. Tiesa, jei spontaniškas įvykis būna palankus valdžiai, tada valdžia užmerkia akis, nebaudžia. Buvo toks atvejis Panevėžyje, kai moteriai, kuri protestavo dėl mašinos bagažinėje sudegintos mergaitės ir stovėjo su valstybine vėliava, gražiai prie policijos komisariato degino žvakutes, teismas skyrė baudą.
Šie faktai rodo, kad valdžia nepasitiki savo piliečiais, bijo jų ir mėgina atsiriboti įvairiomis teisinėmis priemonėmis.
V.RUBAVIČIUS: Maždaug penkiolika ir daugiau metų kalbu tuos panašius dalykus, kur mes judame ir kodėl, bandau išaiškinti, kodėl į tokią bedugnę esame nuriedėję. Mums reikia rasti jėgų pakilti arba laukti kažkokio nušvitimo. Priežastys tarsi aiškios, bet yra valdžios klausimas. Tie, kurie valdo, nenusiteikę dalytis valdžia. Tai vėlgi politinės sistemos klausimas. Paminėjome savivaldą, tai paminėkime ir teisingumo vykdymą. Teisingumo vykdymo procese visuomenė nedalyvauja. O vienas iš kertinių demokratijos principų yra tas, kad visuomenė turi dalyvauti vykdant teisingumą.
Kitas dalykas - kaip pas mus vyko politinės sistemos konsolidavimas, kai iš valdančiųjų sluoksnio atsiskyrė tas partinės nomenklatūros sluoksnis. Jis visiškai atsiskyrė nuo visuomenės ir labai greitai buvo suvokta, kad nesvarbu, kas valdo, vadinamieji kairieji ar dešinieji, svarbu, kad mes valdome ir kad mes geriau žinome, kaip valdysime.
Principas yra turėti visą valdžią. Kad nereikėtų klausytis tokių lūzerių, kurie demonstruoja, šurmuliuoja, nieko neišmano, jie vis kažko prašo, jiems vis kažko iš valstybės reikia. Daug sukurta tokių žodelių, kuriais linkstama viską paaiškinti.
Jeigu įdėmiau pažiūrėtume į savivaldos principus, kurie buvo įtvirtinti įstatymais, pamatytume, kad tarp 1992 ir 1995 metų buvo visiškai išguiti Sąjūdžio nustatyti tiesioginio visuomenės dalyvavimo savivaldoje principai. Kaip jie pasireiškė? 1992-aisiais dar galiojo savivaldos nuostata, apibrėžianti savivaldos subjektą (tai labai svarbus dalykas). Savivaldos subjektu buvo pripažįstama ir vietos bendruomenė. Tiesiogiai vietos bendruomenė ir administracija. Po kelerių metų beliko tik administracija. Kitaip tariant, žmonės, kurie ir yra ta bendruomenė, politiškai tampa nebeįgali. O visas politikos mechanizmas vis dėlto prasideda apačioje.
Čia prasideda ta atskirtis, kuri per tuos 20 metų buvo galutiniai įtvirtinta. Ir įstatymais, ir tokiais parodomaisiais ekscesiniais valstybės veiksmais piliečio atžvilgiu. Priminsiu Garliavos įvykius, kai mergaitės atėmimo operacijoje dalyvavo ypatingos paskirties būrys! Jeigu matytumėte tas nuotraukas, tai buvo gąsdinantis būrys, kuris galėtų dalyvauti kovose su rusų „žaliaisiais žmogeliukais“, bet ne su tais piliečiais, kurie laikė vėliavas ir giedojo Lietuvos himną. O dabar daugelį metų vykstanti teisminė mašina traiško tuos žmones, kurie ten dalyvavo. Neva už pasipriešinimą. Bet kas galėtų tokiam ypatingos paskirties būriui pasipriešinti? Tarp mūsų čia tokių tikrai nematau.
Pavyzdžių, kai valstybė rodo perteklinę galią tais atvejais, kai jos nevertėtų rodyti, galime rasti ir daugiau. Ir dar kartkartėmis pademonstruoja, kad ji pasiruošusi negailestingai susitvarkyti su protestuojančiaisiais. Todėl matome, kad visuomenė iš tikrųjų yra nusisukusi ir nuo valstybės, ir į tas jėgas žvelgia gana skeptiškai.
Yra daugiau priežasčių. Emigracija išsunkia iš Lietuvos visuomenės dalį gyvybinės galios, kuri čia turėtų kurti ir valstybę, ir sąveikauti vienaip ar kitaip su valdžia. Mes esame gyvybiškai nustekenti.
Antras dalykas, mes nekūrėme savo valstybės. Kas įvyko, kai atgavome savo valstybę? Tiesiog valdžia, kuri buvo įpratusi administruoti teritorinį administracinį vienetą, nebuvo jokia valstybinė valdžia. Tai buvo administratoriai. Paprasčiausiai dalis to elito perėjo į tuos pačius administravimo rūmus ir atėjo dalis naujo elito. Jie taip pat sėkmingai administruoja. Jie netapo nei valstybininkais, nei ėmėsi kurti valstybės. Nes valstybės negalima kurti grynai ant ekonomikos pamatų. Kodėl? Todėl, kad ekonomika yra globali. Nėra visiškai nacionalinės ekonomikos.
Valstybę kuriame ant kultūros pamatų, nacionalinės savimonės ir tų dalykų, kurie yra kertiniai. Iš kurių kyla dabar taip trokštamas patriotizmas, kurio pasigendame. Pradedame kalbėti, kad kažkam reikėtų ginti valstybę, o tos valstybės mes kaip ir neturėjome. Net mokykloje kalbėti apie valstybę tarsi buvo nebepriimtina, nes mes visai kitaip įsivaizdavome savo ateitį. Taigi veiksnių, kurie atvedė mus į dabartinę būseną, yra labai daug.
Keista, „Eurobarometras“ mums primena dalykus, lyg patys jų nežinotume. Bet „Eurobarometras“ nepasako vieno dalyko - kad esmė yra politinės sistemos kaita, o kad ji vyktų, būtina, kad politinis elitas suvoktų, jog į valdžią reikia eiti nusprendus dalytis valdžia. Kitaip tariant, keisti rinkimų įstatymus ir įgyvendinti valstybės valdymo reformą, kuriant realias seniūnijas, rengiant tiesioginius seniūnų rinkimus ir t.t. Tai didžiulis politinis darbas, bet jis yra susijęs su tuo, kad reikia atsisakyti dalies valdžios.
Bet juk tie sprendimai priimami ir finansinėje srityje, jų įgyvendinimas susijęs su tam tikrais finansais. Jeigu mes kartu priimame sprendimus, vadinasi, ir finansais įgyvendinant tuos sprendimus reikėtų dalytis. Kitaip sakant, dalį asignavimų nuleisti į apačią, kad žmonės patys juos tvarkytų. „Bet kam atiduoti pinigus lūzeriams? Juk mes geriau žinome, ko reikia valstybei.“
P.URBŠYS: Nemažai prisidėta prie to, kad žmogus taip netikėtų savo galiomis. Kas yra žmogus? Kas yra valdžia? Kas yra elitas? Mes turėtume pasakyti, kad nuosekliai buvo einama prie to, kad tų galių neatsirastų. Būtų eliminuota tai, kas įteisinta Konstitucijoje, - kad valstybę įkūrė Tauta.
Prisiminkime 1995-uosius, tada Rinkimų įstatyme buvo išbraukta sąvoka „visuomeninės organizacijos“. Įsivaizduokite, koks paradoksas. Būtent permainas mūsų valstybėje inicijavo ne kas kitas, o - pagal sovietinius įstatymus - Sąjūdis, kuris tuo metu buvo visuomeninė organizacija ir galėjo dalyvauti rinkimuose. Tie, kurie atėjo su Sąjūdžio banga, eliminavo bet kokį teisinį pagrindą atsirasti kokiai nors visuomeninei organizacijai, kuri suabejotų jų galiomis. Ir dabar, jeigu tu esi nepartinis, užduoda klausimą, kas tu toks. Partinė sistema patiria krizę ir patiria dėl to, kad žmonės nemano, kad partijos atstovauja jų interesams. Todėl ir atsiranda pusiau partiniai, pusiau nepartiniai dalyviai.
Mes turėtume konstatuoti faktą, kad per tą laiką susiformavo vadinamoji valdžiažmogių karta. Matome akivaizdų pavyzdį, kai į teisingumo ministrus gali kandidatuoti asmuo, kuris susimetęs į krūvą su kitais valdžiažmogiais, už grašius įsigijo paprasto piliečio sklypą (įtikinęs, kad jis yra bevertis), netrukus jį pavertė komerciniu ir bandė uždirbti iš to milijonus.
Turime konstatuoti faktą, kad blogis mūsų valstybėje yra įteisintas. Neteisybė yra įteisinta. Ir kai žmogus neranda tiesos, tada ir nusivilia valstybe, kuri jam nesiasocijuoja su teisingumu. Bet mes, politikai, jeigu kalbame apie valstybę, valstybės stabilumą, turime aiškiai suvokti, kiek yra svarbus socialinis kapitalas. Apie kurį mažiausiai kalbame. Mes kalbame apie materialinį kapitalą, ekonomiką, BVP, bet apie socialinį kapitalą, kuris būtent kuria pasitikėjimą valstybe, savo valdžia, - ne. O juk tai žmogų motyvuoja gyventi šioje valstybėje. Motyvuoja mokėti mokesčius, neužsiimti kontrabanda, nedalyvauti korupcijoje ir būti nepakančiam blogiui.
Bet jeigu žmogus nusivilia, tiesiogiai pažeidžiama tampa ir pati valdžia. Nes, vienaip ar kitaip, ji tampa nestabili. Esminės problemos negali būti išspręstos be žmonių pagalbos. Įsivaizduokite, mums iškilusi akivaizdi karinė grėsmė, vyksta mokymai, bet norint tikrai pasipriešinti į tai reikia įtraukti visuomenę.
A.PAULAUSKAS: Klausydamasis vėl grįžau į praeitį. Juk Sąjūdis savo veiklą pradėjo netgi ignoruodamas tuomečius įstatymus, tvarkas. Jis rengė piketus, kovojo prieš privilegijas, persekiojo visokius pažeidėjus. Tuo metu dirbau prokuratūroje, ir jeigu mes būtume kėlę baudžiamąsias bylas, būtume bandę persekioti, atvirai sakant, neaišku, kuo būtų pasibaigę visi tie veiksmai.
Prisimenu, Gedimino prospekte, tada dar Lenino prospektu vadinosi, visuomenė sustabdė transportą. Koks buvo triukšmas! Bet mes matėme, kad Tauta tokiu būdu išreiškia savo pasipiktinimą, savo poziciją, ir vertinome tai kaip teisėtą Tautos veiksmą, nekėlėme nei baudžiamųjų bylų, nei persekiojome.
Kur visi tie mūsų žmonės, kurie stovėjo Baltijos kelyje? Kaip atsitiko, kad vis traukėsi, traukėsi, susitraukė ir pradėjo bijoti valdžios? Kada įvyko tas lūžis, paskatinęs elgtis pasyviai, nedalyvauti valstybės ir politiniame gyvenime? Žiūrėti į valdžią kaip į ne savo, o į primestą, nepasitikėti ja? Neturiu dabar aiškaus atsakymo, bet... Aš nematau ir visuomenės didelio noro perimti pilietinę kontrolę, kad ji galėtų kontroliuoti valdžią. Kito atsakymo neturiu. Ko bijo valdžia? Visuomenės kontrolės. Jeigu šiandien išeitų į gatves 20 tūkstančių žmonių ir pareikštų, kad yra „prieš“, Seimas sprendimus pakeistų tą pačią dieną.
V.RUBAVIČIUS: Bijo jėgos, ne šiaip kontrolės. Jėgos.
A.PAULAUSKAS: Tarkime. Aš atsimenu, kaip buvo braukiamos pensijos, mažinamos pašalpos. Tada kvietėme žmones ateiti į mitingą, išreikšti savo poziciją. Ir ką? Atėjo gal pusantro tūkstančio. Laikėme, kad daug. Bet man atrodė, kad tų pensininkų, kurių pensijas brauks, mažiausiai turėjo ateiti 10 tūkstančių.
G.JAKAVONIS: O protesto žygis dėl „Mažeikių naftos“ atidavimo kompanijai „Williams“...
A.PAULAUSKAS: Visi piktinosi, kodėl parduoda gamyklą. O kai kvietėme ateiti ir pareikšti poziciją, atėjo gal tūkstantis. Noriu suprasti, kodėl žmonės nenori parodyti savo jėgos. Ir valdžiai parodyti, kad mes netylėsime, mes darysime. Kai žmonės nenori už save pakovoti, tada ir atsiranda požiūris, kad reikia stiprios rankos.
2009 metų sausio 16-ąją vyko tūkstantinė protesto akcija - stichinė žmonių išraiškos priemonė prieš taupymą, ekonominę politiką, krizę. Nes prarado darbą, pajamas. Ir kokia buvo valdžios, policijos reakcija? Šaudymas ir baudžiamųjų bylų kėlimas. Paskui penkerius metus vyko procesas, net salės buvo nuomojamos. Atvirai sakant, tai man kėlė ironišką juoką, susirūpinimą.
V.RUBAVIČIUS: Bet tiems žmonėms tai nejuokinga.
A.PAULAUSKAS: Taip. Procesas vyko penkerius metus! Pvz., panašus atvejis buvo Londone, ten irgi padaužė vitrinas. Buvo pritaikyta administracinė atsakomybė ir po dviejų savaičių viskas buvo baigta. O pas mus baudžiamoji atsakomybė, teismai ir t.t.
Mes neturime demokratinio mechanizmo, kad į visuomenės protestus valstybė reaguotų tinkamai, adekvačiai. Reikėtų gilesnės studijos, kodėl žmonės taip pasikeitė. Pisiminkime: sustojo fabrikai, atlyginimų nėra, blogos gyvenimo sąlygos, profsąjungų, kurios gintų, nėra. Galbūt tai ir suformavo žmones tokius, kokie jie dabar yra. Susitraukę kaip Šagrenės oda. Todėl šiandien žmonės, nors bandoma juos išlaisvinti politinių deklaracijų fone siūlant galių, tos valdžios neima.
V.RUBAVIČIUS: Taip greitai nevyksta. 25 metus į vieną pusę, o dabar norima per pusmetį.
V.BUDNIKAS: Aš beveik nematau skirtumų tarp socializmo ir kapitalizmo valdymo modelio. Demokratijos pavadinimas iš esmės devalvuotas, iškreiptas, jo prasmė visai kitokia. Mūsų Konstitucijoje politinėms partijoms nėra suteikta jokio išskirtinio politinio vaidmens. Politinių partijų įstatyme politinės partijos pačios įvardija, kad jos įgyvendina savo interesus, atstovauja žmonėms rinkimuose ir t.t. Tai reiškia, kad politinės partijos yra perėmusios visą šitą mechanizmą, apie kurį kalbame, tuo mechanizmu disponuoja ir nenori išleisti jo iš rankų. Taip buvo ir esant vadinamajam socializmui, kai vadovavo Komunistų partija. Dabar yra kitos politinės partijos.
O nevyriausybinės organizacijos nustumtos. Yra Lietuvos nevyriausybinių organizacijų taryba ir regionų tarybos. Pagal įstatymą ten pusė narių yra valdžios institucijų atstovai, kita pusė - nevyriausybinių organizacijų atstovai. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybos, nes ji didžiausia, įstatus tvirtina Vyriausybė. Sąrašą, atkreipkite dėmesį, - taip pat Vyriausybė. Regionų tarybas tvirtina savivaldybių tarybos. Absoliučiai jokio savarankiškumo.
Žinoma, labai daug keistų dalykų galime pasakyti ir apie nevyriausybines organizacijas. Štai turime Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Mes žinome jo ideologiją ir kaip ta ideologija didinama socialinė atskirtis mūsų visuomenėje. Sakome profesoriams: įsteikite alternatyvų rinkos institutą.
Yra analogiškas Žmogaus teisių stebėjimo institutas, kurį įsteigė du privatūs asmenys. Tai ne valstybės institucijos. Ir tokios įstaigos teikia rekomendacijas, gauna už tai didžiulius pinigus, juos kažkas finansuoja, tuo suinteresuotas. Aišku, finansuoja lobistinės grupės. Ir jie sako, kad pas mus Lietuvoje tas blogai, tas iškreipta. Visas teisių turinys supainiojamas. O seimūnai priima įstatymus vadovaudamiesi šių institutų išvadomis.
Mes dirbame savanorystės pagrindais ir negauname jokių lėšų. Jeigu pažiūrėtume į Žmogaus teisių asociacijos sąskaitą, joje nerastume jokių lėšų nei iš valstybės, nei iš kokių nors fondų. Tai mes ir siūlome: įsteikime kitą alternatyvų Žmogaus teisių ekspertizės institutą, o tada žiūrėkime, kokia bus pusiausvyra. Ir čia privatininkai, ir čia privatininkai, tačiau tokiais savanorystės pagrindais ir teikime savo ekspertinius vertinimus įstatymų leidėjui, tarkime, rengiant įstatymus.
V.RUBAVIČIUS: Daugelį dalykų mes galime paaiškinti vienu principu. Valdžiai vis dėlto reikia parodyti, kad ji yra demokratinė, kad Lietuvoje vyksta demokratiniai procesai. Todėl visos iniciatyvos, kurios tarsi kiltų iš apačios, turi būti valdžios patvirtinamos ir valdžiai reikalingos. Reikalingos tam fasadiniam pavidalui kurti. Ne turiniui, kaip čia buvo minėta. Demokratijos turinio mes neturime. Nes pagrindinių demokratijos principų mes nesiruošiame įgyvendinti. Mes juos užmiršome su Sąjūdžiu, kaip irgi buvo minėta.
Jeigu nori gauti kaip visuomenininkas iš valdžios pinigų, turi tam tikru būdu atlikti tas funkcijas, kurios valdžiai yra reikalingos. Teikti kažkokių gerinimo pasiūlymų ir t.t., kurie taip pat sėkmingai nugrims, bet vaizdas bus. Bet tik neiti į gatves. Yra daugybė tų organizacijų, kurios tarsi veikia, ir visiems iš šono žiūrintiems, pvz., europiečiams, atrodo, kad yra tų organizacijų. Tačiau kai man teko nagrinėti, kaip buvo kuriama Lietuvos strategija, buvo aiškiai matyti, kad tai imitacinis dalykas. Iš kur atsirado kai kurie visuomenininkai, kurie sukūrė tokią išvalstybinimo ir ištautinimo strategiją? Matyt, valdžiai tokia ir buvo reikalinga. Ji atitiko tam tikrus interesus ir tarsi rodė, kad čia viskas vyksta.
Daugiau apie tai skaitykite čia
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"
