Kokius karus siekia laimėti Rusija, o kokius Lietuva?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, diplomatas, Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais Eitvydas BAJARŪNAS, Lietuvos kariuomenės vado patarėjas, istorikas prof. Valdas RAKUTIS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Lietuvos krašto apsaugos kūrėjas ir pirmasis vadovas Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Karo specialistai, politologai, kadaise teisingai nuspėję Ukrainos įvykius, šemet įvardijo septynias didžiausias 2017-ųjų grėsmes pasauliui. Ir viena iš jų - Rusijos galima agresija Baltijos valstybėms. Kaip tai vertinate?

A.PAULAUSKAS: Jeigu agresija laikome Rusijos veiksmus Ukrainoje, Gruzijoje, kibernetines atakas įvairiuose pasaulio kraštuose, ši grėsmė neatsirado šiandien ar vakar. Man labiau nerimą kelia įvairių aukštų karininkų žodžiai apie galimus Rusijos agresyvius veiksmus. Neseniai pasisakė vienas britų generolas, taip pat keli aukšti amerikiečių žvalgybos pareigūnai, disponuojantys tikrai solidžia informacija, ir jie taip pat kalba apie šią grėsmę. Mano supratimu, Rusija turi parengusi įvairių scenarijų ir apie tai žinoma žvalgybos institucijoms.

Pastarojo meto Kremliaus politika siekia iškelti Rusiją į dominuojančią vietą pasaulio arenoje.

E.BAJARŪNAS: Pasaulyje vyksta esminiai, tektoniniai procesai. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje vyksiantys rinkimai mums bus ypač svarbūs. Jie ir atspindi tuos tektoninius lūžius - prieš kelerius metus, kalbant apie bet kokius rinkimus Europoje, galvota, kad politika po jų gali krypti labiau kairėn ar dešinėn, tai priklausė nuo to, kokie ateis lyderiai. O dabar mes su didele baime žiūrime, kad gali ateiti ir antieuropietiškos, ir net radikalios jėgos. Todėl tokie tektoniniai lūžiai, kaip prezidento rinkimai JAV, Britanijos išėjimas iš ES, rodo, kad pasaulyje vyksta didžiuliai procesai. Ar Lietuva gali jiems daryti įtaką? Mūsų pajėgumai, blaiviai vertinant, nėra pakankami, kad galėtume juos paveikti. Bet mums - Užsienio reikalų ministerijai, kitoms mūsų institucijoms, žvalgyboms - reikia stebėti, kas vyksta, kad mes, Lietuva, jei vizualiai įsivaizduotume tektoninį lūžį, į tą prarają nenusiristume.

Kai prieš kokius 10 metų Rytų Europa kalbėdavo apie Rusiją, atsakymas būdavo: „Gerbiamieji, jūs esate NATO, ES nariai. Kas jums gresia? Galvokite apie ateitį. Nebūkite susikoncentravę į tą Rusiją.“ Bet dabar apie šią grėsmę jau kalba kiti. Tai reiškia, kad Rusijos vaidmuo iš tiesų keičiasi. Prieš 10 metų jos interesų zona buvo buvusios SSRS, esamos NVS šalys, kurias ji matė kaip savo veiklos arealą ir kur siekė stiprinti pajėgumus. O dabar aišku, kad Rusijos tikslas yra paveikti NATO ir ES iš vidaus - per politinius rinkimus, propagandą, dezinformaciją, papirkimus, įvairius energetikos projektus, kuriais bandoma Europą susaistyti.

Tai, kas vyksta aplink, matome ir pritarčiau tezei, kad tiesioginės karinės grėsmės nėra. Šiuo metu nėra formuočių, kurios galėtų pulti Lietuvą. Bet Rusija didina savo modernią ginkluotę mūsų regione ir ne tik teoriškai kalba apie galimybę panaudoti konvencines grėsmes, bet jau ir panaudojo. Pavyzdys buvo Ukraina. Sirija yra kitas pavyzdys, kad Rusija ne tik žodžiais, bet ir tiesiogiai dalyvauja konflikte. Nors neseniai buvo skelbta, kad Rusija išveda iš ten savo pajėgas, Izraelio žvalgyba pranešė, kad ji regione palieka gan didelį konvencinės ginkluotės arsenalą. Prieš kelerius metus kalbos apie branduolinį karą tebuvo teorinės. Šis ginklas buvo paliktas kaip paskutinis arsenalas branduolinėms valstybėms spręsti savo klausimus. O dabar matome, kad Rusija jau nevengia savo politikoje panaudoti jį kaip grasinimą.

Žinome, kas vyksta Kaliningrado srityje. Ten dislokuojama moderni ginkluotė. Ir jau kelerius metus mūsų Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas publikuoja atvirą saugumo situacijos vertinimą, kur, manau, visi atsakymai ir pateikti. Iš jų žinome apie Rusijos grasinimą panaudoti karinę jėgą, taip pat bandymą veikti Lietuvoje per savo žvalgybą. Be to, mūsų valstybei jautrus klausimas - nacionalinės mažumos. Bandoma paveikti mus per dezinformaciją, smegenų „plovimą“ ir Lietuvoje gyvenančius mūsų pačių piliečius.

Seimo pirmininko surengtame pasitarime apie Nacionalinio saugumo strategiją buvo paminėtas žodis „korupcija“. Karinė jėga yra viena, bet, jei valstybė ėdama iš vidaus ir korupcija yra viena iš to reiškinio išraiškų, mes turime kažką daryti. Nes tai mažina mūsų ekonominį potencialą, piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir paliekama galimybė daryti išorinį poveikį per korumpuotus pareigūnus.

V.RAKUTIS: Manyčiau, mūsų saugumo situacija, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, šiuo metu yra geresnė nei prieš kelerius metus, nes dabar bent suvokiame, kad yra pavojus. Ir mūsų kaimynai tai pradėjo suprasti. Buvome labai sunkioje situacijoje prieš kelerius metus, kai dar neturėjome šauktinių kariuomenės ir niekas - ypač mūsų kaimynai, Europos šalys - nejautė, kad čia gali kažkas nutikti. O jei pavojus suvokiamas, imamasi priemonių mažinti jo poveikį. Ir dabar jau galime drąsiai kalbėti su ES valstybėmis ir iš mūsų nesityčioja, nevadina paranoikais.

Kita vertus, situacija negerėja dėl to, kad V.Putinas neranda sau lygaus žaidėjo kitoje pusėje. Dėstau karo meno istoriją, esu tyręs didžiųjų karvedžių veiklas. Jų pagrindinis pranašumas - gebėjimas išlaikyti iniciatyvą ir stebinti aplinkinius savo veiksmais. Tokie buvo ir Napoleonas Bonapartas, ir Adolfas Hitleris, ir Gustavas II Adolfas. Dabar matome, jog visus nuolat stebina Rusija, bet nesuvokiama, kad iniciatyvą reikia perimti į savo rankas ir priversti Rusiją elgtis pagal Vakarų valią. Tik vienaip ar kitaip reaguojama į V.Putino veiksmus. Todėl jis išlaiko iniciatyvą, o tai, karo meno požiūriu, yra esminė aplinkybė - jis gali daryti viską, ko mes mažiausiai tikimės, ir dėl to nuspėti, kas bus toliau. Nuspėti, ar tai bus konvencinis puolimas, ar kas kita, mums tikrai labai sudėtinga. Galima nebent pergudrauti ir aplenkti. Tad mes, Vakarų pasaulis, turime suvokti, jog reikia imtis veiksmų, neleisti Rusijai veikti pagal jos pačios nusibrėžtą liniją, o kelti klausimus, kurie būtų nepatogūs, priversti ją stoti į gynybinę poziciją.

Dabar, kai įvyko Amerikos prezidento rinkimai, mes turime visokių nuogąstavimų. Bet, jei Amerika vėl imsis lyderio vaidmens, tuomet atsiras jėgų pusiausvyra. Tada mes turime šansų išgyventi stiprindami savo saugumą, vykdydami įsipareigojimus.

Mūsų, Baltijos regiono, padėtis iš tikrųjų nėra tokia jau prasta. Tik reikia į gynybą žiūrėti rimtai, nedaryti didelių klaidų ir neatsipalaiduoti. Visuomenės ir valstybės bendradarbiavimas mus daro stiprius. O stiprių paprastai be reikalo niekas nejudina arba, jei pajudina, jau laiko žaidėju, o ne užima kaip teritoriją. Turime išlaikyti tokį žaidėjo statusą, gal net būti regioniniu lyderiu. Sprendimai nėra iš anksto suplanuoti, kaip daug kas mano. Kiekvienas žingsnelis daro įtaką atsakomajam veiksmui. Tad mes irgi esame figūra ant šachmatų lentos. Ir kiek stipriai būsime ta figūra, tiek yra šansų iš šio žaidimo išeiti iškelta galva.

G.JAKAVONIS: Tad nori ar nenori, mylim ar nemylim, bet V.Putinas yra šiandien pasaulyje lyderis, kuris visus pagal savo žaidimo taisykles priverčia žaisti?

A.BUTKEVIČIUS: Bet kuriuo momentu V.Putinas išlaiko strateginę iniciatyvą. Be to, atkreipkime dėmesį, jis veikia tokiu ypatingu momentu, kai keičiasi prezidentai JAV bei Vokietijoje ir kitur artėja rinkimai, ir visi - tiek europiniai, tiek amerikiniai - lyderiai yra priversti žaisti pagal rinkimų meto taisykles. Jie nelabai gali atsiskleisti. Pažiūrėsime, kaip bus, kai Donaldas Trampas užims savo pozicijas. Bent aš, seniausiai perskaitęs visas jo biznio pamokslų knygeles, nesu toks pesimistas dėl jo iniciatyvų.

Kita vertus, reikia suvokti, kad V.Putinas - žaidėjas. Ir jei specialiosios tarnybos turi kažkuo domėtis, tai pirmiausia tuo sprendimų priėmimo mechanizmu, kurį jis taiko. Prie jo veikia grupė vadinamųjų seno kinų žaidimo „go“ mėgėjų, kurie padeda jam matyti visą lauką, visas galimas iniciatyvas. Kadangi naudojasi daugybės konsultantų pagalba, jo sprendimai būna labai apskaičiuoti ir leidžia įvertinti jo, kaip žaidėjo, intelektą. Tarkime, į B.Obamos įsakymą išsiųsti Rusijos diplomatus V.Putinas atsakė ne primityviu tokiu pat atsaku, o parodė: „Vyruti, tavo sprendimai nieko nereiškia.“ Ir daugelio valstybių diplomatinės visuomenės šį atsakymą vertina kaip rimtą smūgį, kurį V.Putinas sugebėjo suduoti nueinančiai B.Obamos administracijai. Tad aš sutinku, jog jis - lyderis. Bet tai toli gražu ne vienintelis žaidėjas, gebantis priimti sprendimus.

Svarbu pasakyti, kad iš esmės nėra grėsmių tiesiogiai Lietuvai. Tai labiau grėsmės, nukreiptos į Lietuvos ryšius. Pažiūrėkime, ką gi iš tiesų atakuoja šiandieninė Rusija. Ne Lietuvą kaip teritoriją ar kaip politinę santvarką. Per spaudimą mums atakuojamas mūsų ryšys su NATO, bandoma diskredituoti NATO idėją, jog bet kada, kai iškils grėsmė vienai valstybei, visos narės ją gins. Tad V.Putinas, ieškodamas subtilių grėsmės raiškos formų, bando pasakyti visiems, kad niekas nėra apdraustas. Neva mes galime rasti tokių problemėlių jums, į kurias nesugebėsite atsakyti deramai pagal NATO 5-ąjį straipsnį. Visiems NATO nariams sėjama abejonė dėl jų saugumo.

Be to, atakuojama ES. Taip pat ir per mus. Kadaise mes sugebėjome sudraskyti TSRS, pasinaudodami taip pat nacionaliniais judėjimais. Iš esmės nacionalinis klausimas buvo pagrindinis veiksnys, privertęs subyrėti „blogio imperiją“. Lygiai tą patį dabar daro V.Putinas stimuliuodamas Mariną Le Pen, „Tikruosius suomius“, „Alternatyvą Vokietijai“ ir kt. organizacijas. Jei kas nors mano, kad tai visai nauji dalykai, galiu pasakyti, tereikia pastudijuoti Šaltojo karo istoriją ir pasidomėti, ką darė tuometinė TSRS, kokius režimus stimuliavo Lotynų Amerikoje, kokie revoliuciniai judėjimai - „Raudonosios brigados“ ir pan. - buvo remiami Europoje, ir staiga suvoksime, kad nieko nauja nevyksta. O suvaldyti šį veikimą yra visai neblogų receptų. Reikia tik vieno dalyko - politinės valios, su kurios stoka dabar ir susiduriame. Kadaise Nyčė (Friedrich Nietzsche) rašė apie „valią valdžiai“ ir ją iškėlė į strateginį lygmenį. Tik esant šiam dėmeniui įmanomi pokyčiai. V.Putinas kaip rimtas priešininkas pagimdys sau lygų. Tiesiog reikia neprarasti galimybių, ir Europoje mes tokį lyderį turėsime. Iššūkis mestas, ir rezultatas bus.

G.JAKAVONIS: Nacionalinio saugumo strategijoje buvo aiškiai įvardyti ir socialiniai, ir ekonominiai dalykai, bet mes turime dar ir didžiulę emigraciją, praradome vos ne milijoną žmonių. Ar iš tikrųjų čia kaltos tos Rusijos grėsmės? Juk tai mūsų pačių bėda, kad nesusitvarkome. Dabartiniame istorijos vadovėlyje Vytautas Didysis paminėtas vieną kartą, o Brežnevas - tris. Nuo mažų dienų nėra tinkamo patriotinio auklėjimo. Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje?

A.PAULAUSKAS: Manau, per pastaruosius metus labai daug kas Lietuvoje pasikeitė. Gal buvo laikas, kai į saugumą buvo mažai kreipiama dėmesio, bet dabar dalyvaudamas Šaulių sąjungos ir kituose renginiuose matau, kad jaunimas tapo labai pilietiškas, patriotiškas ir itin skiriasi nuo buvusio prieš 10-11 metų. Ir į šauktinių kariuomenę jie ateina savanoriškai. Jau kelinti metai užtenka pareiškusiųjų norą tarnauti. Tai irgi rodo didelį žmonių norą stiprinti savo šalies saugumą.

Turime pirmiausia savo saugumą matyti sąjungoje su NATO šalimis. Būtent čia yra visa mūsų stiprybė. Ir jei palaikysime valios ugdymą savo visuomenėje, jei matysime norą investuoti į savo saugumą, tai bus labai didelis žingsnis. Reikia neleisti suabejoti šūkiu „visi už vieną, vienas už visus“, negalima leisti išmušti tą svarbiausią vertybinį pagrindą.

E.BAJARŪNAS: Aš nebandyčiau dirbtinai supriešinti, kaip tai kartais daro ir Lietuvos ekspertai žiniasklaidoje, kad yra konvencinis ir nekonvencinis karas. Moderniame pasaulyje susiduriame su įvairių strategijų ir taktikų samplaika. V.Putinas ir kita pusė, jeigu reikės, naudos visas pajėgas. Todėl mums reikia galvoti apie visą priemonių kompleksą. Pirmiausia apie karinį atsaką ir apie sutarimą didinti karinį biudžetą iki 2 proc. Naujas krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis jau kalba apie galimybę ir toliau eiti. Svarbi ir mūsų tolesnė integracija į NATO, veikimas su ES, kuri pradeda geriau mus suprasti, ir tai, kad ES ir NATO kuria strategijas kovoti su visu kompleksu, kurį vadiname hibridinėmis grėsmėmis. Tai rodo, kad jau abi šios institucijos supranta, kad vyksta karinės grėsmės samplaika su ekonominiu spaudimu ir t.t.

Mes tik dabar hibridinių grėsmių terminą ėmėme vartoti kalbėdami apie įvykius Ukrainoje. Bet ir 1940 metais Lietuvoje buvo įgyvendintas hibridinės atakos scenarijus. Tankai įvažiavo, vadinasi, konvencinė grėsmė buvo, bet jie veikė kartu su politiniu papirkimu, dezinformacija ir specialiųjų pajėgų panaudojimu. Todėl dabar mums reikia mąstyti ne tik apie karinį atsaką, bet ir apie ekonomines grėsmes, energetinį saugumą. Kai klausiame, kaip tą atsaką koordinuoti, pirmas pavyzdys - Suomija (tai nurodė ir daugelis NATO bei ES ekspertų). Suomiai liko ištikimi savo totalinės gynybos koncepcijai. Aišku, tai skamba archajiškai, kaip šaltojo karo reliktas, bet valstybė turi stiprinti visus savo pajėgumus - ir energetinį, ir kibernetinį atsparumą, ir visuomenę įtraukti į saugumo užtikrinimą. Atsako į hibridines grėsmes be visuomenės užtikrinti neįmanoma. Jeigu priešas pasirodys pasienyje ar šalies viduje, kas jį pirmiausia pamatys? Šauliai, policininkai, seniūnas ar sąmoningų Lietuvos piliečių grupė, kuri paklaus: „Kas čia vyksta mūsų kaime, mūsų miestelyje?“ Todėl visuomenės įtraukimas, nuolatinis mokymas labai svarbus. Ir jau pradedama suprasti, kad grėsmių yra ne tik išorėje, bet ir viduje.

Premjeras Saulius Skvernelis jau pranešė apie Krizių valdymo centro prie Krašto apsaugos ministerijos steigimą. Manau, tai labai sėkminga koncepcija, nes šis centras turėtų koordinuoti visų mūsų institucijų veiksmus. Taip mes parodysime kitai šaliai, jog turime atsparumo, turime supratimą, ko reikia, kad galėtume gintis.

V.RAKUTIS: Mes turėtume tinkamai įvertinti, kur esame, kas mūsų kaimynai, kaip mums elgtis. O tam tikrais atvejais - ir ką dar reikėtų išrasti. Valstybę reikia kurti. Ir kurti pagal tą situaciją, kurioje mes esame, ne tik kopijuojant kitus. Čia labai svarbu suprasti, kad pasaulio centras yra ten, kur tu stovi, o ne kažkur kitur. Tada pradedi vertinti situaciją atmerktomis akimis.

Man daug padėjo suprasti nesenas vizitas pas kariuomenės vadus Izraelyje. Kas labiausiai krito į akis? Merginos, kurioms po 18-20 metų, ir jos dvejus metus tarnauja kariuomenėje, apsirengusios lauko uniforma, kuri nei graži, nei patraukli. Bet iš tos šalies niekas neemigruoja, jie neturi tokios problemos. Pasirodo, visuotinė karinė tarnyba visai eliminuoja emigraciją, o žmogus toje šalyje net neįsivaizduoja, kaip jis gali nevykdyti savo prievolės. Jam staiga paskambina, ir jis turi atlėkti. Tai kaip jis gali kur nors išvažiuoti? Ten visai kitoks mąstymas. Nebūtinai visi turi atlikti būtent karinę tarnybą, bet tam tikru gyvenimo laikotarpiu žmogus kažkiek privalo patarnauti valstybei. Nesvarbu, kokia forma. Galbūt sanitaru padirbti. Ir jis su valstybe užmezga labai stiprų ryšį, kuris jį po to ir laiko toje šalyje. Kai tų žmonių paklausiau, kaip jų mokyklose vyksta patriotinis ugdymas, manęs pasiteiravo, kas tai yra. Sakau, bet jūs gi Izraelyje... Man atsakė - vaikai gi televizorių žiūri kasdieną, o jų tėvai kartą per savaitę ar mėnesį eina atlikti rezervisto pareigos. Nuolatinė grėsmė, tūkstančiai raketų - visa tai padaro natūralius dalykus. Taip Izraelyje sukurta sistema remiantis ta situacija, kuri šioje valstybėje susiklostė. Lygiai taip pat mes turime sukurti savo sistemą ir nesakyti, kad tai administraciškai ne mūsų ministerijai dera daryti ar kažkas atskirai gal tai tegu daro. Nieko atskirai nėra. Viskas yra vienis. Ir tas vienis turi veikti.

Jei kalbėtume konkrečiau, ką turime padaryti, pirmiausia privalu suprasti, kad švietimas yra visa ko pagrindas. Jei švietimo sistema atsiriboja nuo valstybės gynybos, nieko nebus. Mūsų pilietinio ugdymo vadovėliuose kariuomenei skirti keli puslapiai visame didžiuliame programos aprašyme. Tai ir yra didžiausia problema. Turime suprasti, kad ne kariuomenė atsako už krašto gynybą, kaip dažnai manoma, o visa valstybė atsakinga už savo gynybą. O kariuomenė yra ta institucija, kuri turi parengti sąlygas ją vykdyti. Nesakau, kad turėtume militarizuoti Lietuvą, bet reikia pakeisti požiūrį į savo valstybę. Turime ją kurti pagal mūsų sąlygas. Ir ne administruoti Lietuvą, o pradėti ją valdyti.

Toje pačioje krašto apsaugos sistemoje yra aibė biurokratinių apribojimų. Ten nėra baisesnio dalyko kaip gruodžio ir sausio riba, kai būtinai reikia „įsisavinti“ pinigus. Regis, susitaupė tų pinigų, tad galima juos išleisti kitais metais. Bet išeina, kaip buvo su tais „auksiniais šaukštais“, - reikėjo „įsisavinti“, skubėjo. Visur pertvaras, kurios trukdo mums būti efektyviems, reikia griauti. Tarkime, Izraelyje ar JAV valstybės gynybos srityje neegzistuoja ilgų procedūrų, o visa ES sėdi prie jų. Kol mes ramiai gyvenome, galėjome taip elgtis, bet dabar situacija jau kitokia. Reikia efektyvių sprendimų.

G.JAKAVONIS: Galvoju, jei aš būčiau V.Putinas, kuriam velniui man ta Lietuva būtų reikalinga? Gamybos jokios nėra, esame aptarnaujanti valstybė, žmonės iš čia bėga...

A.BUTKEVIČIUS: Atsižvelgiant į tam tikrą kariškių paranoją Rusijoje tikėtina, kad jie žiūri į mus kaip į placdarmą, iš kurio NATO galės patogiai judėti atakuodama juos. Tenykščių kariškių mąstymui būdinga aibė anachronizmų. Jie net nesuvokia, kad šiandieninei ginkluotei stipriai pasikeitus Pirmojo pasaulinio karo laikų koncepcijos paseno. Bet turbūt nieko nėra pasaulyje labiau užrūdijusio nei kariškio mąstysena.

Turbūt kolegos yra pastebėję, kad ir V.Putino administracija, ir jis pats yra labai dideli tam tikrų simbolinių datų ir simbolinių žingsnių mėgėjai. Prisiminkime 2008-ųjų rugpjūčio 8 dienos ataką Osetijoje (08 08 08). Tokių datų per įvykius Ukrainoje net nevardinsiu. Bet gal kas nežino, jog Ukrainos konfliktas buvo pradėtas lygiai per 250 metų jubiliejų, kai Jekaterina įsteigė Novorosijos guberniją? Kadangi Rusijoje nuolat skleidžiama mintis, jog anglosaksai ir europiečiai prieš šimtą metų susprogdino Rusijos imperiją, dabar 2017-ųjų data ir prisirišimas prie jos magijos leidžia manyti, kad šie metai mums visiems nebus lengvi. Iššūkių bus. „Jūs susprogdinote mūsų imperiją, užtat mes dabar sudaužysime jūsų ES.“

Mes, visi sėdintieji prie šio stalo, esame suvaldę hibridines grėsmes 1990 metais. Ir jos buvo mums kur kas didesnės nei tos, kurių turime dabar. Mes jas suvaldėme dorodamiesi su realia agresija, turėdami čia ir tas pačias nevaldomas pajėgas, kurios atseit nepriklauso niekam. Turiu omeny OMON. Ir kur kas blogesnę padėtį visuomenėje. Ir kur kas prastesnę tautinių mažumų padėtį. Tad verkti, kad mes turime didelę emigraciją, penktąją koloną ir pan., ne tik nederėtų, - dabar padėtis daug geresnė nei 1990-aisiais ir nežinau, kiek tūkstančių kartų geresnė, nei buvo vyrukams 1918 metais.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“