Konservatorių retorikoje - neapykanta žmonėms

- Profesorius Vytautas Landsbergis senais laikais žurnalistus už klausimus, ar jis turi vilą Šveicarijoje, išvadino šunauja. Prieš kelerius metus į Sausio 13-osios minėjimą Seime atvykę žmonės pamatė atitvarus. Tuomet pasirodžius kai kuriems valdžios atstovams ant scenos, švilpė, tad tas pats V.Landsbergis susirinkusius išvadino ne žmonėmis, fašistais ir „Jedinstvo". Kas norima pasakyti tokiais epitetais? - „Vakaro žinios" paklausė filosofo, publicisto Vytauto RUBAVIČIAUS.

- Politikai neišlaiko įtampos ir taip parodo, kad jie yra atsiriboję nuo tos visuomenės, kuriai šiaip jau turi atstovauti. Tuomet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, išsprūsta tas visuomenės vertinimas. Tokie žodžiai rodo, kokia didelė yra atskirtis tarp politinio sluoksnio atstovų ir žmonių. V.Landsbergis ir kiti politikai bei dabartiniai valdantieji pasižymi arogancija.

Šie epitetai rodo, kad valdžia neapkenčia visuomenės, kurią valdo. Kai kurie pasakymai atsiranda todėl, kad pajuntama grėsmė. Atitvarai tada tam ir buvo - kad protestuojantys nepriartėtų per arti prie valdžios atstovų. Bijoma netikėtų demokratijos proveržių.

- Profesorius tiesiog negali susilaikyti, kai yra kritikuojamas?

- Valdžia niekada nemėgsta kritikos. Ypač Lietuvos valdžia, kur nėra gilių savivaldos tradicijų. Mūsų valdžia jaučiasi visagalė ir savo visagališkumą stengiasi visaip rodyti. Kokia tuomet gali būti kritika visagaliams? Nesuvokiama, kaip čia tas elektoratas netinkamu laiku imsis kažką kritikuoti. Valdžiai tai yra nesuvokiama.

- Neseniai, iškilus Gabrieliaus Landsbergio šeimos vilos istorijai, profesoriaus sūnus, Gabrieliaus tėtis Vytautas V.Lansdsbergis, keliančiuosius klausimus apie vilą išvadino kaimu pačia nykiausia prasme. Ką tuo buvo norima pasakyti? Kad mes - prasčiokai?

- Tiesiog niekingi žmonės, kurie lenda prie tos vilos vartų. Apgailėtini žmonės tie, kurie Lietuvoje tuo domisi. Tai norima pasakyti. Nors vilos istorija susijusi su Šarūnu Stepukoniu ir kitais labai įdomiais dalykais. Tad panieka kyla ir iš baimės bei siekio atgrasyti žmones nuo lindimo į šią istoriją. Kad nekištų nosies ir žurnalistai prie turto kaupimo istorijų. O dideli turtai dažnai sukaupiami nelabai gražiais būdais.

Pasirodo, kad tiek klausimai apie vilą Šveicarijoje, tiek apie vilą Graikijoje, iššaukia panašias reakcijas.

- Panaši retorika būdinga ne tik Landsbergiams, bet ir kitiems konservatoriams. Iki šiol internete vaikšto vienas premjerės Ingridos Šimonytės komentaras, kur ji sako, kad „383 procentai teisybės: 10 žmonių iš 8 yra bukapročiai ir debilai, ir nesupras šio iškilaus rašinio esmės." Kiek turi būti politiko viduje neapykantos, kad jis nesusilaiko net komentarą rašydamas, juk čia - ne leptelėjimas tiesioginiame eteryje?

- Žmogus rašo, norėdamas taip pasakyti. Dienoraštyje gali ką nori rašyti, bet kai rašai viešai... Tai dar kartą patvirtina, kad į mus žiūrima kaip į bukapročius, kurie leidžiasi taip valdomi. Žmonės leidžiasi valdomi tokių žmonių, bet vis tiek matome apklausose, kiek žmonių vis tiek norėtų matyti I.Šimonyte premjere.

- Kita vertus, nereikia ir įžeidinėjimų. Premjerės pasakymas, kad jeigu valdžia nepatinka, po ketverių metų išsirinkite kitus, taip pat parodo požiūrį į žmones?

- Tikrai nebūtina keiktis ar kažkaip vadinti žmonių, kad būtų aiškus požiūris į juos - aš galiu sakyti, ką noriu, o jūs net nesikiškite ir eikite į pašalius. Esate reikalingi tik kaip elektoratas rinkimų metu. Kitu metu jokio balso jūs neturite. Tai yra valdžios nuostata, kuri įvairiai demonstruojama, ne tik vadinant klausiančius šunauja. Politikai valdo jau visiškai nekreipdami dėmesio į visuomenės interesus ar valią.

- Pernai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, finansų ministrės Gintarės Skaistės vyras Audrius Skaistys streikuojančius mokytojus išvadino komuniagomis. Tokia komunikacija - konservatorių bruožas?

- Daugiausiai arogancijos ir paniekos elektoratui yra šioje partijoje. Ir Lietuvoje vis tiek yra žmonių, kurie nepaisant jokių krizių ar vėjų, vis tiek balsuos už konservatorius. Kai turi tokį žmonių sluoksnį, gali juos auklėti ir niekinti.

Sunku pasakyti, kodėl žmonės vis tiek eina balsuoti už tokius žmones. Čia kažkas panašaus į politinį sadomazochizmą. Žmonėms būdinga tai. Kai kažką labai myli, o tas mylimasis elgiasi nepadoriai, tai vis tiek priimama kaip malonumas su skausmu. Matyt, dalis elektorato išgyvena tokią būseną, o dalis net negirdi tų pasisakymų arba praleidžia pro ausis. Esą, visi juk taip kalba.

- Taip jie kalba viešai. Ką jie apie Lietuvos žmones kalba, kai mes negirdime?

- Gali būti, kad apie Lietuvos žmones jie net nekalba, kai niekas negirdi. Kam gaišti laiką, kalbant apie elektoratą.

Pavyzdžiui, I.Šimonytės frazė apie kitos valdžios išsirinkimą po ketverių metų mane šokiravo. Parodoma didžiulė valdančiųjų arogancija ir požiūris į žmones. Politikai rodo nuostatą, kad su žmonėmis nesikalbėjo, nekalba ir net neketina kalbėti. Eikite iš akių ir netrukdykite. Ko norėti, kai šalį valdo net ne politikos žvaigždės, o buhalteriai.