Konstitucinis Teismas dar laisvas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Bronislovas GENZELIS, Audrius BUTKEVIČIUS, Egidijus BIČKAUSKAS ir Zigmas VAIŠVILA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Du kreipimaisi į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirti Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtinti rinkimų rezultatai. Kokia to priešistorė?

B.GENZELIS: Problema labai subtili. Vienas dalykas - Konstitucinio Teismo vertinimas. Ką gi, jeigu kreipėsi, aš kokių nors priekaištų jiems neturiu. Bet mane stebina kitas dalykas. Kai kam pas mus atrodo, kad Konstitucija yra absoliučiai neveiksni, nereikalinga.

Sakykim, dėl Vyriausybės formavimo. Konstitucijoje labai aiškiai tai suformuluota. Net jeigu imsime, koks yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Anksčiau buvo išaiškinimas, kad formuoja dauguma. Dabar, kai išgirsti prezidentės postringavimus, - kam noriu, tam pavesiu. Kaip kažkas yra pasakęs, ji jaučiasi ne kaip prezidentė, o kaip absoliuti monarchė. Šiandien joks monarchas taip nekalba kaip prezidentė.

Turime rinkėjų valią, reikia tai vykdyti. Nesu teisininkas, negaliu konstatuoti, Darbo partija pažeidė ar nepažeidė teismo procesą. Puikiai prisimenu savo jaunystės, studijų laikus: kai vienas Anglijos laikraštis žmogžudį pavadino žmogžudžiu, tai laikraštis buvo griežtai nubaustas už tai, kad nėra teismo sankcijos. Nors paskui tą žmogų teismas pripažino žmogžudžiu, laikraščiui baudos niekas neatšaukė.

Tai kaip dabar galima kalbėti, kad čia nusikaltėliai ir panašiai. Nusikaltėliai - kai bus priimtas teismo verdiktas. O partija net neteisiama. Aš pirmą kartą tai girdžiu. Partijos nariai, veikėjai yra teisiami. Kai jie bus nuteisti, tuomet apie juos bus galima kalbėti. Kaip galima kalbėti apie partiją, kad partija yra nusikalstama? Jeigu bus teismo sprendimas. Bet prieš tai partija turi būti eliminuota kaip partija, panaikinta. Rinkėjų valia turi būti vykdoma. Pas mus išeina, kad rinkėjų valios galima nevykdyti. Tai kam tada reikalingi rinkimai. Pagal dabartinę sampratą, rinkėjai - sau, o aš – sau.

Prisiminkime 1992 metus. Irgi buvo panašiai kalbama, kad ne tie išrinkti. Lyg viskas ir susitvarkė. Bet koks buvo kurstymas. Buvo tokia ponia Baškauskaitė, kuri per televiziją ragino savanorius, kad marš marš į Vilnių. Kad reikia užimti Seimą ir panašiai. Ir tada mūsų teisėtvarka neišdrįso šios ponios patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad tiesiogiai kurstė sąmokslą. Pas mus tie dalykai toleruojami.

Dabar vėl - rinkimai pralaimimi, ne tie laimi, vėl išeina, kad reikia eliminuoti rinkėjų valią. Buvo būtina apie tai anksčiau kalbėti. Kiek pagaliau gali vykti teismas? Šešerius metus. Buvau primiršęs, kad, pasirodo, ponia prezidentė prieš ketverius metus konservatoriams piršo Darbo partiją. Ir pasisakė prieš vaivorykštes. Dabar viena televizija perdavė jos autentišką balsą. Ir maždaug pasako, kad aš nebeprisimenu.

Jeigu kalbama apie politinę atsakomybę, tai valstybėje politinę atsakomybę pirmiausia turi jausti politikai ir visų pirma prezidentė. Dabar matau, kad prezidentė jokios atsakomybės už savo žodžius nejaučia. Ką noriu, tą darau, aš esu absoliuti monarchė. Vadovaujasi teise, kurios Konstitucija jai nesuteikia.

G.JAKAVONIS: Buvęs Sąjūdžio laikų „Jedinstvo“ lyderis Subotinas sakė: „Aš sulauksiu dar, kada bus teisiami sąjūdininkai“. Ir sulaukė. 1988-1989 metais, kai jūs dalyvavote mitinguose, kovėtės barikadose, mūsų prezidentė buvo Burokevičiaus partijoje. Ir dabar esate skirtingose barikadų pusėse.

A.BUTKEVIČIUS: Akivaizdu. Prezidentė tuo metu buvo priešiškoje stovykloje. Paskui, kiek mes žinome, buvęs kitas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ją labai protegavo ir išvedė į tam tikrą politinę orbitą. Neaiškių jėgų padedama, ji tapo Europos komisare.

Paskui Lietuvoje pakyla į jai naują, sakykime, politinę erdvę. Nė vienas turintis tam tikrą politinę patirtį turbūt nemano, kad tai yra savaiminis procesas. Nei aš, nei mano aplinka nežinojome jos politikoje. Neturėjome jokio supratimo, kad šis žmogus turi kokią nors Lietuvos viziją, gali pasiūlyti kokius nors konceptus, kaip Lietuvai veikti - savarankiškai ar Europos Sąjungoje. Tiesiog matėme labai energingą viešųjų ryšių kampaniją, kai šis žmogus buvo išvestas į politinę erdvę.

Ir dabar šis žmogus būdamas tenai, bent jau mano požiūriu, akivaizdžiai pažeidinėja Konstituciją. Užuot užsiėmusi tomis funkcijomis, kurios jai numatomos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, D.Grybauskaitė politikuoja. Proteguoja vienas partijas prieš kitas, nurodo, kas gali dalyvauti rinkimuose, kas gali laimėti ir kas negali. Ir toks elgesys, bent jau mano požiūriu, visų pirma turi būti svarstomas Konstitucinio Teismo. Nes tai yra iš tikrųjų jo veiklos sritis, o ne užsiėmimas, bent jau mano galva, ne Konstitucinio Teismo veiklos sritimi, t.y. vertinti rinkimų rezultatus.

Tai, ką šiandien matėme, buvo daugiau nei keista. Bet kuriose valstybėse, taip pat ir pagal Konstituciją, už rinkimų rezultatų pateikimą, pristatymą ir patvirtinimą atsakinga Vyriausioji rinkimų komisija. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas, mes turime tarptautines organizacijas, kurių narė yra Lietuva, turime jų stebėtojus. Ir turime stebėtojų verdiktą.

Bandymas paversti Konstitucinį Teismą dar aukštesniu arbitru yra daugiau nei keistas, nes Konstitucinis Teismas neturi jokios kitos medžiagos apie rinkimų eigą, be tos, kurią pateikė Vyriausioji rinkimų komisija. Konstitucinis Teismas neturi savo tyrimo. Ir niekas negali jam pateikti atlikto tyrimo medžiagos, kuri pakeistų užsienio stebėtojų ar Vyriausiosios rinkimų komisijos medžiagas.

O tai, ką čia matėme, buvo aiškus politikavimas, tik ačiū Dievui, kad šį kartą jis buvo gana nuosaikus. Leidžiantis prezidentei išsaugoti savo veidą, bet iš esmės nepakeičiantis rinkimų rezultato. Taigi, manau, gudrūs žmonės, esantys Konstituciniame Teisme, tiesiog atsargiai nulipo nuo labai pavojingos platformos, niekam nieko bloga nepasakė, ir šis klausimas iš esmės netapo šiuo momentu istorinis.

G.JAKAVONIS: Nevykusiai pajuokausiu: tarybinę armiją išvedė, o kažkaip Dalią Grybauskaitę paliko. Egidijau, esi ir teisininkas, ir signataras, tuo sunkiu Lietuvai momentu buvai ambasadoriumi Maskvoje, kai reikėjo su kaimynais derinti santykius. Ką manai apie santykius su kaimynais, šiuo atveju - su Lenkija?

E.BIČKAUSKAS: Čia galima kalbėti apie visą kompleksą. O paskutinis žingsnis, kaip čia surasti gražų žodį, diplomatija to nepavadinsi. Taip negalima, taip nedaroma, atvirai pasakius, tai ne tik įžeidimas, numojimas ranka į būsimus santykius, tai per daug rizikingas ir negalimas, neleidžiamas veiksmas.

Kaip besakytume, mūsų prezidentė yra teisėtai išrinkta prezidentė. Kitas dalykas, aš ne vieną kartą uždaviau elementarų klausimą - nežinau, kokias knygas skaito mano prezidentė, kokius turi herojus. Nežinau, ar ji vaikšto į teatrą ir kokie spektakliai jai patinka. Nežinau, nematau jos kaip žmogaus. Nežinau, kas ji yra iš tikrųjų. Kai kurie veiksmai stebina.

Pereikime prie šių dienų. Nieko keisto, kad kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl Rinkimų įstatymo pažeidimo. Tai ne pirmas kreipimasis. Tik ne visi ir atsimena. Buvo tokių kreipimųsi, buvo išvadų be jokio ažiotažo.

Dabar turime visai kitą situaciją. Pagalvokime, dėl ko ta kita situacija susidarė. Susidarė dėl to, kad dirbtinai, deja, ir mūsų prezidentės pastangomis, buvo sukurta tokia situacija, kad mes patys, be tarptautinių stebėtojų, suabejojome savo rinkimų teisėtumu. Patys vos nesusitapatinome su kokia nors Afrikos valstybe ar ta pačia Baltarusija, kad pas mus iš esmės taip pareikšta. Kitaip tokių pareiškimų, kurie buvo iki šio momento, negalime įvertinti.

Savaime aišku, atsirado visai nereikalinga įtampa. Iš karto galiu pasakyti, nebalsavau nei už Darbo partiją, nei už socdemus, nei už „Tvarkos ir teisingumo“ partiją. Pats esu liberalas, turėjau ką pasirinkti. Tačiau tai, ką pasirinko mūsų tauta, yra šventas dalykas ir niekur nuo šito nedingsi.

Nukrypsiu nuo konstitucinės doktrinos. Nematau baisios tragedijos, jeigu „bomžas“ gavo 10 litų ir nuėjo balsuoti už tai, ko jo paprašė. Toks ten ir balsas. Galų gale tai atitinka to paties „bomžo“ charakterį. Ir jie turi turėti savo partiją, kuri pirko.

Buvo balsų pirkimų ir bus. Čia lygiai taip pat, jeigu mes kalbėtume apie nusikalstamumą. Tik Tarybų Sąjungoje buvo galima svaičioti, kad komunistinėje visuomenėje nebus nusikalstamumo. Kol visuomenė buvo, tol ir bus. Kol buvo rinkimai, tol bus ir balsų pirkimas. Paklauskite tų, kurie studijavo romėnų istoriją ar teisę, Romos valstybėje ištisi komitetai supirkdavo ir perpirkdavo dešimtimis, šimtais balsų. Nesakau, kad tai yra gerai. Bet tai yra ir bus.

Grįžkime prie šios dienos Konstitucinio Teismo, kuris padarė tokią išvadą. Sakyčiau, išbalansavo, išsirutuliojo. Ir iš esmės teisingai. Bet ir vėl yra nedidelis „tačiau“. Aišku, dar reikia studijuoti tą pačią išvadą. Išvada, susidedanti iš esminių momentų, ta kalėjimo istorija dėl 3500 balsų, ar kiek ten yra, pirkimo. Tai labai negeras atvejis. Tačiau jis nėra visiškai ištirtas.

Iš tikrųjų ne Konstitucinis Teismas padarys galutinę išvadą, kas ten buvo ir kaip ten buvo. Ar galite būti 100 proc. garantuoti, kad konkurentai specialiai šito nepadarė? Nėra tyrimų. O vienoks ar kitoks sprendimas jau yra priimamas. Juo labiau šiuo ažiotažiniu momentu.

Dėl to, kad prezidentė siekė ir tebesiekia didesnių tikslų - eliminuoti Darbo partiją. Akivaizdžiai jinai nėra lygi visiems ir vienodai žiūrinti į visus.

G.JAKAVONIS: Pasibaigus rinkimams, vertindami prezidentės reakciją, signatarai Rolandas Paulauskas, Aloyzas Sakalas įvardijo tris priežastis. Pirma, pačios prezidentės personalija. Antra, vis dėlto tai buvo valstybiniai ar asmeniniai motyvai? Dar „Snoro“ banko istorija. Ir naujos atominės elektrinės statybos, dėl kurių naujai išrinkta didžioji dauguma pasakė, kad mes skaičiuosime, neaišku, ar statysime.

E.BIČKAUSKAS: Viso šio ažiotažo fone mes tarsi pamiršome referendumą, kuris ne mažiau svarbus. Nuėjo turbūt į dešimtą planą.

Z.VAIŠVILA: Nenuėjo. Stengėsi kai kas. Iki lapkričio 19-osios liko nedaug dienų Seimui savo pareigą atlikti - įgyvendinti referendumo rezultatus.

Dar 2009-ųjų gegužę uždaviau viešą klausimą Konservatorių partijai ir Vytautui Landsbergiui, kodėl toks prezidento kandidatūros pasirinkimas. Atsakymo, aišku, nebuvo.

V.Landsbergis, kuris tapo nepriklausomybės simboliu, pats griauna pamatus. Griauna Konservatorių partiją, niekina tautą ir pačią nepriklausomybės idėją.

Kokią ribą mes dabar pasiekėme? Yra tautos sprendimas. Žmonėms viskas aišku. Jį reikia įgyvendinti. Jeigu ne, tai ne. Tačiau valdžia (tai pradėjo prezidentė) pasakė, kad tai nesvarbu. Čia mes esame esminėje takoskyroje. Konstitucinis Teismas šiek tiek stabilizavo situaciją.

Vakar gavau Roko Žilinsko pasirašytą, gal ir jo paties Atominės energetikos komisijos vardu sukurtą, atsakymą. Teisės departamento išvados - kalbama apie tai, kad Seimas neturi žalio supratimo, jie neturi sutarčių, kurias ši „chebrytė“ pasirašė, ir nežino, kokios bus pasekmės Lietuvai.

Tai palaukite - jūs, Seimas, balsavote, priiminėjote įstatymus neturėdami informacijos? Vyriausybė ir prezidentė kažką pridarė tautai ir dabar Seimas bijo vykdyti valią, nes nežino, kokios bus pasekmės?

Jeigu esate drąsūs, teisūs, prezidente D.Grybauskaite, Seimo pirmininke I.Degutiene, A.Kubiliau, V.Landsbergi, sakykite, kokios čia valstybinės paslaptys, kurios eina prieš tautos valią. Dėkite ant stalo ir sakykite: nebegalime, pardavėme Lietuvą ar dar ką padarėme, nebegalime trauktis iš šito projekto.

Jau mes prieiname prie moralės klausimo, tai ne tik tautos valios nevykdymas. Jau antrą kartą uždaviau klausimą V.Landsbergiui. Dabar tikiuosi didesnio viešumo, kodėl toks pasirinkimas – D.Grybauskaitė.

Matau B.Genzelį. 1989-ųjų gruodžio 19-20 dienos, mes - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Seimo nariai. Tuomet man buvo pats sunkiausias klausimas, ar gerai, kad Lietuvos komunistų partija atsiskiria nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Neturėjau sau atsakymo. Pirmą kartą sutrikau, kai Algimantas Čekuolis atbėgęs Sąjūdžio vardu kvietė žmones į tuometinę Gedimino (dabar - Katedros) aikštę, prašė paremti. Nekilo ranka, net nežinojau, ką daryti.

Ir dabar, Viešpatie, žiūriu į paslėptus prezidentės D.Grybauskaitės biografijos faktus. Jūs visi iš 200 tūkst. parašėte pareiškimus išstoti iš TSKP ir apie 50 tūkst. parašėte įstoti į LKP. Ir dabar, istoriškai žiūrint, didžiulė takoskyra.

2009-ųjų gegužę man pateko šiek tiek medžiagos jau iš praretintos prezidentės tuometinės darbo bylos Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Ir ką aš matau? Vienas kitas įsakymas, po to, kai jūs atsiskyrėte, jos nebuvo tarp jūsų. Maždaug po savaitės yra įsakymas 30 proc. padidinti darbo užmokestį už tai, kad, pasirodo, jos pareigos jau kitos. Aukštosios partinės mokyklos mokslinė sekretorė, neeilinė docentė. Ir išbūna iki galo. Žinote, kas finansavo šitą mokyklą?

Pasiekėme stadiją, kai iš valstybės tyčiojamasi atvirai. Algirdas Paleckis dabar paskirtas... Europos žmogaus teisių stebėtoju Lietuvoje. Jie patys man atsiuntė tą informaciją.

B.GENZELIS: Kas skyrė?

Z.VAIŠVILA: Europos struktūros. Negana to, kad paskyrė, bet pirmą kartą šiemet Valstybės saugumo departamentas pateikė ataskaitą, kurioje įvardijo šios partijos veiklą kaip pavojų Lietuvai.
Turiu dar vieną naujieną. Prieš keletą savaičių teismai panaikino prokurorų atsisakymus tirti šios partijos veiklą prieš valstybę. Tikiuosi, kad prokurorai nevilkina ir pradėjo ikiteisminį tyrimą.

A.BUTKEVIČIUS: Galiu pasakyti, kad visada bet kurioje valstybėje yra nepatenkintos partijos. Bet kuriuose rinkimuose yra papirkinėjimai. Netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose, demokratijos bastione, taip pat galima rasti rinkimų pažeidimų, bet jie jokiu būdu nėra traktuojami kaip pavojus visam demokratiniam procesui.

G.JAKAVONIS: Barakas Obama nepirko balsų?

A.BUTKEVIČIUS: Manau, kad pirko, tiktai stambiai. Čia visai kitaip žaidimas organizuotas.

E.BIČKAUSKAS: Tie milijardai, kuriuos jie surinko, kažkur pasidėjo.

A.BUTKEVIČIUS: Iš tikrųjų Vyriausioji rinkimų komisija turi įvertinti, kiek apskritai tas procesas buvo iškreiptas tokių neteisėtų veiksmų. Ir kiek jis išliko savo įprastinėse vagose. Vyriausiajai rinkimų komisijai šiame reikale padeda užsienio stebėtojai, kurie dažniausiai būna gerai instruktuoti, kvalifikuoti asmenys ir jų išvada yra labai svarbus elementas vertinant, ar rinkimai ir naujai atėjęs Parlamentas, naujai suformuota Vyriausybė yra priimtini tarptautinei bendruomenei. Ar partneriai, kitos šalys gali pasikliauti, kad ši Vyriausybė atspindi tautos valią. Todėl priimti stebėtojų, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai davė labai aiškų pagrindą neabejoti demokratiniais procesais Lietuvoje.

Kas keisčiausia? Kad asmuo, kuris užtepė šią dėmę ant Lietuvos, kad čia gali būti kažkas nedemokratiško, yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, t.y. Lietuvos Respublikos prezidentė. Ir dabar, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad čia nieko panašaus nėra, kad kalbama daugiausia apie 3 tūkst. balsų, turėtų kilti labai rimtas klausimas. Ar čia nepadaryta labai rimta žala Lietuvos valstybei kaip patikimai partnerei ir panašiai? Tai vienas aspektas.

Kalbant apie mūsų kolegę B.Valionytę ar kitas smulkias partijas, tai vertinčiau kaip nevisavertiškumo kompleksą, kaip eilinį čirškėjimą.

Ganėtinai patikimas rodiklis yra apklausos, kurios turi 4-5 proc. paklaidas. Ir jeigu kvalifikuotai atliktos, jos rodo, kaip balsavo žmonės. Taigi iš mūsų lietuviškų atvejų čia sutapimai buvo labai aiškiu procentu. Todėl kalbėti, kad vyko kokie nors iškraipymai, ar balsavimas, ar rinkimai neteisėti, pagrindo nebuvo niekam.

Ir pagrindinis klausimas - kodėl tai buvo daroma? Tokiu lygiu Lietuvoje iškraipymai rinkimų metu vyko ir praeituose, ir užpraeituose rinkimuose. Bet tuomet tas klausimas nebuvo keliamas. Nebuvo mesta tokia dėmė Lietuvos kaip demokratinės valstybės reputacijai.

Klausimas, į kurį reikia atsakyti, - kodėl dabar? Ir tai, apie ką kalba kolegos, yra amžiaus projektas. Tai yra rezonansiniai klausimai, tokie kaip „Snoro“ byloje, panašūs dalykai.

Ir galbūt yra trečias projektas, apie kurį mes nežinome. Europinis projektas, kai reikia, kad Lietuvai vadovautų asmenys, kurie yra stambaus tarptautinio žaidimo dalyviai. O ne kokie nors iki šiol neprisileisti prie lošimo žmonės - mano bendrapavardis ar Rolandas Paksas, ar Viktoras Uspaskichas.

Neatmesčiau galimybės, kad einama į labai rimtą Europos Sąjungos kaip unitarinės valstybės kūrimo procesą. Einama Europos Sąjungos integravimo kryptimi ir Lietuvoje buvo reikalinga labai pavaldi Vyriausybė. Ir buvusi Europos Sąjungos komisarė iš paskutiniųjų stengiasi tokią Vyriausybę Lietuvai įpiršti. Ir dabar, kai reikalas sugriuvo net Konstitucinio Teismo lygiu, reikės imtis kokių nors kitokių priemonių.

B.GENZELIS: Tauta išrenka, tauta turi apsispręsti, bet reikia gerbti kitų piliečių nuomonę.

Prisimenu lyg ir su mumis nieko bendra neturintį dokumentą - vadinamąją Stalino Konstituciją, kuri buvo priimta 1936 metais. Tai buvo viena iš demokratiškiausių konstitucijų. Vakaruose į Tarybų Sąjungą buvo žvelgiama kaip į demokratinę šalį. Bet buvo įstatymai už antitarybinę veiklą. Konstitucijoje skelbiama susirinkimo laisvė, bet jeigu bandysi organizuoti susirinkimą, tau bus pritaikytas įstatymas už antitarybinę veiklą. Vakaruose šito visai nesuvokė. Jie matė tekstą.

Prezidentė tam tikra prasme atsakinga už teisėtvarką. Kas darosi? Jeigu prisiminsime vidaus reikalų ministro ir premjero konfliktą. Juk vidaus reikalų ministras privalo paklusti premjerui. Jeigu nepaklūsta, kiekvienoje šalyje jis bus vertinamas kaip maištininkas. Ką prezidentė palaiko? Ne premjerą, bet maištaujantį vidaus reikalų ministrą. Vadinasi, keliamas chaosas. Aš matau tą dėsnį. Nuo šitos vadinamosios pedofilijos bylos visą laiką prezidentė palaiko destruktyvias jėgas Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Skaldyk ir valdyk. Kuo blogiau, tuo geriau.

B.GENZELIS: Palaiko maištininkus, kuriuos reikia sodinti už grotų. Kiekvienoje šalyje toks vidaus reikalų ministras atsidurtų už grotų.

Z.VAIŠVILA: O gal jis valios vykdytojas. Kiek aš matau, tai ne tas, kuris maištą keltų.

G.JAKAVONIS: Konstitucinis Teismas paskelbė verdiktą. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas buvo tas, kuris trenkė kumščiu, lyg ir atkūrė teisingumą.

E.BIČKAUSKAS: Paliestas gana svarbus aspektas. Negalėjau garantuoti, koks bus sprendimas. Daug metų esu teisme. Reikalas tas, kad priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą mūsų Konstitucinis Teismas pagal savo sugebėjimus, - o tai sakau su susižavėjimu, - būtų sugebėjęs argumentuoti ir vieną sprendimą, ir kitą. Ką noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad sprendimas buvo politinis. Ir, mano požiūriu, Konstitucinis Teismas visgi sugebėjo įvertinti situaciją.

Įvertinti, kokią žalą padarytų visai Lietuvos valstybei, visam tolesniam demokratijos vyksmui, politiniam vyksmui ir t.t. Todėl, nuoširdžiai pasakius, gerbiu jų šios dienos sprendimą.

B.GENZELIS: Aš irgi gerbiu.

Z.VAIŠVILA: Rimta kliūtis kuriant chaosą, kuris pastarosiomis savaitėmis kilo kaip akivaizdi grėsmė Lietuvai. Tuo požiūriu apie Konstitucinį Teismą. Dar prieš tai, iki spalio 26-osios, buvo išaiškinimas. Kalbant apie jį, iš vienos pusės yra pasakyti labai geri dalykai, kad Vyriausioji rinkimų komisija turi aktyviai kištis į procesą, jeigu mato rinkimų pažeidimus. Deja, Seimo rinkimų įstatymas neleidžia jiems to daryti, tai įstatymas keistinas.

Kaip mes priėjome prie tokios, kaip įvardija politologai, valdomos demokratijos? Noriu pasakyti, kad pagal visų - Seimo, prezidento, savivaldybių - rinkimų įstatymus vieno mėnesio rinkimų kampanija yra daugiau negu formalumas. Jeigu yra realus noras, kad dirbtų reali kampanija, tai ji turi būti dviejų, jeigu ne trijų mėnesių. VRK turi turėti trupučiuką daugiau laiko susigaudyti, susižiūrėti. Suspaustame laike daugiau chaoso.

A.BUTKEVIČIUS: Nors Egidijus ir rado labai gražų žodį teismo sprendimui įvertinti - „išsirutuliojo“, aš, būdamas kur kas tiesmukesnis žmogus, sakyčiau „išsisuko“. Manau, kad čia yra ne tik teigiamas aspektas, ką dabar mes matome, atseit neleido atakuoti visuomenės, neleido sukelti chaoso.

Problema ta, kad Konstitucinis Teismas ėmėsi to, ko neturėjo imtis iš viso. Kad Konstitucinis Teismas mūsų valstybėje jau nebe pirmą kartą leidžiasi įveliamas į aiškią politinę diskusiją. Konstitucinis Teismas taip pat politikuoja. Ir ten sėdintys patyrę vyrai turėjo rasti drąsos pasakyti „ne“. T.y. klausimas, kuris pagal Konstituciją sprendžiamas Vyriausiosios rinkimų komisijos, kurios darbo rezultatai kartu su tarptautiniais stebėtojais yra pristatomi tiek nacijai, tiek tarptautinei visuomenei. Konstitucinis Teismas, įsiveldamas į šį reikalą, amortizuodamas politikų tarpusavio santykius, visada palieka galimybę išnaudoti šią instituciją dar kokiam nors veikimui prieš vieną ar kitą politiką.

Konstitucijos dvasios paieška - taigi vien šitokios mestos frazės apie ką kalba. Kad mes netikime Konstituciniu Teismu. Mes suvokiame, kad vienas žmogus, bandydamas pasidaryti karjerą, kovodamas už savo kėdę ar savo kompleksus, padaro šį Konstitucinį Teismą instrumentu, leidžiančiu įvykdyti neteisingumą, leidžiančiu realizuoti kažkurios grupuotės politinį žaidimą. Ir dabar tai įvyko. Jisai jau vertintinas to buvusio precedento šviesoje.

Yra 3-iasis Konstitucijos straipsnis, 2-oji jo dalis rašyta mano. Ten sakoma, kad tauta ir pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos Nepriklausomybę, laisvę, Konstituciją ir teritorinį vientisumą. Tai, ką jūs pasakėte, profesoriau, mes turime užfiksuota Konstitucijoje. Ir žmonės, jeigu jie teisingai informuojami, jie turi teisę neleisti su jais dorotis priemonėmis, kokiomis yra dorojamasi dabar. T.y. žmonės turi teisę priešintis.