K.Starkevičius ir Vytis vėl sugrįžo į ministeriją

Anot K.Starkevičiaus, labai svarbu sugrąžinti žmonių pasitikėjimą valdžios institucijomis. Todėl, galbūt ir simboliška, tačiau vienas pirmųjų darbų tapo mūsų valstybės simbolio sugrąžinimas.

„Ir ne todėl, kad esu konservatorius, - socialiniuose tinkluose patikino K.Starkevičius. - Nuo vaikystė jautriai vertinu mūsų tėvų ir senelių kurtus istorinius ženklus ir simbolius. Šį ženklą įvertino ir iš daugybės variantų išrinko visi ministerijos darbuotojai."

K.Starkevičius pabrėžė, jog valdžios institucija, tai yra, ministerija, nėra krepšinio komanda ar pavežėjimo įmonė, kurios gali kaitalioti savo įvaizdžius, logotipus. „Vytis yra Vytis ir man jis šventas", - teigė K.Starkevičius. Ir sulaukė sekėjų pritarimo, jog kiekvienas žygis prasideda nuo herbo ir vėliavos.

Kodėl bijo Vyčio?

Kaip bebūtų keista, mūsų nepriklausomoje valstybėje kasdien gali mosikuoti ar net įsivynioti į Ukrainos, Europos Sąjungos ar vaivorykštinę vėliavą. Į trispalvę įsivynioja tik medalius gavę mūsų sportininkai olimpiadose ir čempionatuose. Šiaip trispalvę dar galima panaudoti kaip šokoladuotą rankšluostį meniniame performanse ir už tai gauti premiją. O šit Vytis vis labiau tampa nenaudotinas, nematytinas. Neaktualus, nemodernus. Matyt, tinkamas tik Baltarusijai?

O Lietuvoje vieni Vytyje mato tik per liesą arklį tarp rugių, kurie Lietuvoje vis rečiau auginami. Vyčio, mūsų valstybės simbolio, taip baidomasi, tarsi jis kokiam nors Remigijui Šimašiui ar didžiam kultūrininkui liberalui įspirs. Tai per daug realistiškas, tai nepakankamai realistiškas. Tai per plokščias. Tai „dar vienas balvonas". Tad vietoje Vyčio Lukiškių aikštėje įrengiamas murzino smėlio pliažas. Aptūptas musių. Arba Vyčiu tampa bet koks arklys. Tarsi mūsų simbolis Vytis tiktų bet kokioms pasaulio arklidėms.

Kas bendro tarp Blinkevičiūtės ir Starkevičiaus?

Vyčio nuėmimas ir vėl grąžinimas į jam skirtą vietą savaime parodo, kokia gili takoskyra yra tarp liberalių ir tradicinių konservatorių. Ta takoskyra partijos nėra viešinama, bet jeigu rinkiminiame sąraše Matas Maldeikis įrašomas aukščiau nei Tėvynės Sąjungoje nuo 1994 m. esantis K.Starkevičius, nuolat laimintis savo vienmandatėje apygardoje, tai jau nebūtina kažką aiškinti.

K.Starkevičius toks pats charizmatiškas kaip Vilija Blinkevičiūtė. Kaip ir Viktoras Uspakichas jaunystėje. Patinka - ir viskas! Jie gali išvis nieko nedaryti, tik šypsotis, bet vis vien rinkėjams patiks. Nes žmonių nebijo ir kalba jų kalba. Kadaise, kai K.Starkevičius vadovavo Kauno apskričiai, Karmėlavos ir Ramučių bendruomenės protestavo prieš Kauno laisvosios ekonominės zonos statybą ir surengė priešais Kauno apskrities viršininko administracijos pastatą mitingą. Net plytą su savimi atsinešė ir karingą Karmėlavos tuometinį seniūną atsivedė.

Kaip tokiu atveju elgtųsi Gabriukas, Tomukas ir Matukas? Kviestų policiją? Slapstytųsi? Krizentų feisbuke? Išeitų pro langą neapmokamų atostogų? O K.Starkevičius išėjo pasikalbėti, padėkojo už plytą ir kaip vertingą dovaną nusinešė į savo kabinetą. Matyt, panašiai elgtųsi ir V.Blinkevičiūtė. Neštų plytą kaip skanų sūrį. O apie Matą konservatorių rinkėjai žino tik tiek, jog jis gerklingosios Aušros sūnus.

O gal tiktų Tomukas su Matuku?

K.Starkevičius buvo žemės ūkio ministras ir 2008-2012 metais. Ir, skirtingai nei gamtosaugininkas Kęstutis Navickas, puikiai sutarė su žemdirbiais. Nes pats būdamas ne sofos, bet tikru ūkininku, gerai išmano žemdirbių problemas.

O dabar įsivaizduokime, jog premjerė Ingrida Šimonytė lengvai išprotėja ir žemės ūkio ministru pasiūlo M.Maldeikį, Žygimantą Pavilionį, Vytautą Kernagį ar Arūną Valinską jaunesnįjį. Išskirtinai tinkamus tik sostinės vartosenai. Dar geriau - ne K.Starkevičių, bet Tomą Vytautą Raskevičių. Kad sugadintų vasaros atostogas. Koketuojantį prieš žemdirbius su vaivorykštine vėduokle ir kviečiantį vyrukus pasivaišinti pica. Įdomu, per kiek laiko trūktų ūkininkų kantrybė ir bent vienas iš kandidatų būtų priluptas?

Kaimuose konservatoriai turi nedaug savo šalininkų. Čia karaliauja kairiosios partijos. Ko gero, iš visų garsesnių konservatorių čia tinka tik K.Starkevičius. Nuiminėjo žemdirbių įtampą dirbdamas Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, o dabar nuiminės įtampą, paliktą K.Navicko. Tačiau ar spės po tokios stichinės, vos ne ketverių metų audros atstatyti visus stulpus? Juolab kai ir pats - ūkininkas. Taip pat turi nuimti derlių ir atlikti kitus rudens darbus.

Per mažai laiko

Žemdirbiams nebūtina pataikauti. Jie patys puikiai atskiria, su kuo kalba. Su mechanizatoriumi ar su balerina. Iš neišmanėlių kaimo žmonės šaiposi, siūlo atskirti rugį nuo kviečio, o išmanančius gerbia. Tik gaila, kad K.Starkevičiui per mažai liko laiko, kad nuverstų kalnus. Tiesa, žada, jog jau dabar būtina naikinti perteklinius reikalavimus augalų apsaugai, išnaudotų trąšų žurnalų pildymams bei sankcijų ir baudų pertekliniams taikymams.

Mat visi Lietuvos tikrintojai turi bendrą savybę. Jie, pradedant bilietų kontrolieriais, nori kuo daugiau sučiupti „zuikių", kad kuo daugiau surinktų baudų. Rūpi ne žmogui, galbūt ką tik atvykusiam į svetimą miestą, atėjusiam į nežinomą įstaigą, padėti nusipirkti bilietą, užpildyti dokumentą ir t.t., bet kuo garsiau aprėkti ir nubausti. O K.Starkevičiui atrodo, jog paraiškų vertintojų darbas turi būti vertinamas ne pagal baudų skaičių, bet pagal suteiktų konsultacijų kokybę. O ūkių patikra turi būti vykdoma tik iš anksto ūkininką įspėjus ir jam dalyvaujant.

Tačiau ar neatsitiks taip, jog ūkininkai, prisidengę nuolatiniais darbymečiais, niekada neturės laiko tikrintojus priimti. Arba ims masiškai skųstis, kad konsultacijos jiems suteikiamos tik nekokybiškos. Tada tikrintojams teks dirbti įjungus garso bei vaizdo įrašymo priemones, diktuoti diktantus. Tačiau ir geri mokytojai juk ne visus išmoko.