Kuris svarbiausias valstybės dokumentas?

Nuo šiol sulaikę kvapą stebėsime Vasario 16-osios Akto kelią į Lietuvą. Istorikų vertinimu, susigrąžinti šį dokumentą svarbu jau vien dėl to, kad galėtume pasidaryti tinkamas Nepriklausomybės Akto faksimiles ir jas demonstruoti pasauliui.

Tiražuojamas - juodraštis

Iki šiol buvome pripratę prie kitokių savojo Akto atvaizdų. Iki skausmo pažįstami mašinraščio lapas su signatarų parašais, pirmas valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“ puslapis, taip pat maketas su nutarimo tekstu, Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos portretais bei grupine Lietuvos Tarybos nuotrauka. Istorikas Algirdas Jakubčionis mano, kad dabar oficialiai turėtume naudoti būtent tą dokumentą, kuris surastas Berlyne. Jis yra vienas iš egzempliorių, kuriuo buvo kreiptasi į šalis, su kuriomis Lietuva buvo susijusi, oficialus pareiškimas Vokietijai, kad skelbiama nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Šis dokumentas surašytas dviem kalbomis - per pusę perlenkto lapo kairėje lietuviškas tekstas, dešinėje vokiškas. Istorikas teigia galintis spėti, kad Rusijos imperijai skirtas dokumentas atrodė taip pat, tik šalia lietuviško teksto - jo vertimas į rusų kalbą, tačiau kokio nors liudijimo ar aprašo, kaip atrodė šis Akto egzempliorius, nėra.

„O mašinėle spausdintas Aktas buvo vadinamas juodraštiniu, bent jau iki šiol. Jis turėtas signataro Petro Klimo. Kai buvo rašoma Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, padaryta faksimilė ir į ją įdėta. Būtent nuo A.Šapokos ir prasidėjo šio dokumento tiražavimas“, - atskleidė A.Jakubčionis.

Jis cituoja signatarų prisiminimus, pagal kuriuos 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašyti keli Nepriklausomybės Akto egzemplioriai. Vienas - ant geresnio, gliancinio, kaip anuomet sakyta, popieriaus ir tas, kuris dabar kopijuojamas iš A.Šapokos „Lietuvos istorijos“. Pirmasis, signatarų liudijimais, įteiktas Jonui Basanavičiui saugoti, bet jis pradingo.

Faksimilinis egzempliorius iki 1940 m. buvo saugomas Prezidentūros kanceliarijos archyve Kaune. Yra kelios jo dingimo versijos. Pagal vieną, šio dokumento saugumu pasirūpino pati Prezidentūra, pagal kitą - Lietuvą užėmę sovietai visus archyvus suvežė į Pažaislio vienuolyną ir ten jį peržiūrinėjo. Anot A.Jakubčionio, kai kurias Užsienio reikalų ministerijos bylas archyvarai fragmentiškai susigrąžino 1956 m.

Signatarų lūpomis

Lietuvos Tarybos narių, pasirašiusių Vasario 16-osios Aktą, liudijimus savo knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“ pateikia istorikas Raimundas Klimavičius: „Stulginskis savo straipsnyje yra nurodęs, kad 1918 metų vasario 16-osios nutarimo tekstas buvo iš anksto išspausdintas rašomąja mašinėle dviem egzemplioriais. P.Klimo laiške, rašytame A.Šapokai 1940 metais, nurodoma: egzistavo Akto originalas ir nuorašas.“

P.Klimo atsiminimuose rašoma, kad vienas egzempliorius atiduotas saugoti J.Basanavičiui, kitas - „ant blogo popieriaus“ - pasiliko Tarybos bylose. Būtent šis yra visuomenei žinomas ir reprodukuojamas.

Istorikas neabejoja, kad kadangi tekstai turėjo būti identiški, pasirašyti visų Tarybos narių, teisiniu požiūriu abu egzemplioriai yra lygiaverčiai. Todėl jis mano, kad yra Vasario 16-osios Akto originalas ir dublikatas, o ne, anot P.Klimo, originalas ir dublikatas.

Tradicija tegul lieka

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas daug laiko yra praleidęs tame pat Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve - 1989 m. ieškojo jame Ribentropo-Molotovo pakto pėdsakų, taigi, galima sakyti, buvo visai netoli Vasario 16-osios Akto originalo.

„Valstybės dokumentas turėtų būti tas, kuris atspausdintas rašomąja mašinėle ir su parašais. Tas, kurio faksimilė iki šiol ir buvo naudojama. Neturime geros jo kopijos, neturime ir originalo, bet juk būtent jis buvo skirtas Lietuvai ir Lietuvos Tautai. O šitas, atrastasis, skirtas vokiečiams“, - motyvus, kodėl reikėtų pasilikti prie oficialaus faksimilinio varianto, dėsto V.Kavaliauskas.

Jo manymu, valstybei labiau dera save reprezentuoti ne ranka, o mašinėle rašytu Aktu, nes tai, kad ir kaip ten būtų, demonstruoja didesnę pažangą. O teisiškai, istoriškai abu egzemplioriai yra lygiaverčiai.

V.Kavaliauskas abejoja, ar Vokietija atiduos Lietuvai profesoriaus Liudo Mažylio Berlyno archyve aptiktą originalų Vasario 16-osios Aktą. Esą tai neįmanoma pagal archyvų įstatymus.

„Jei galėtume, nupirktume galbūt už valdišką milijoną Kvedlinburgo analus, kur Lietuva pirmą kartą paminėta. Smagu būtų turėti tokį dokumentą, bet, ko gero, saugiau, kai jis kitos šalies archyve. Manau, kad jei Aktas liks Vokietijoje, tai esmės nekeičia“, - teigia V.Kavaliauskas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"