1 nuotr.Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius apgailėtinu išvadino raginimą atšaukti sankcijas Rusijai. Tai ne pirmas mūsų politikų išsišokimas, toli gražu nepadedantis mūsų interesams. Buvęs užsienio reikalų ministras prof. Povilas Gylys sako nesuvokiantis, kam tarnauja mūsų politikai, norintys pakenkti Lietuvai, aštrinantys santykius su visais kaimynais, kai kitos valstybės elgiasi gerokai nuosaikiau.
- Buvusio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodžio (Romano Prodi) raginimą atšaukti ES sankcijas Rusijai L.Linkevičius išvadino apgailėtinu, kai kitos šalys tuo metu tyli, nes kol kas tos sankcijos ir neatšaukiamos. Ar nepraleista dar viena proga patylėti? - „Vakaro žinios“ pasiteiravo prof. Povilo GYLIO.
- Atrodo, kad mes norime būti antrojo šaltojo karo kareivių pirmose gretose, - priešakinėje linijoje su durklais mes priekyje. Kitos šalys, kaip matome, laikosi nuosaikiai - patyli. Visa visuomenė, kuri domisi politika, žino, kad Europoje vyksta didžiulė diskusija, ypač po JAV prezidento rinkimų, nes teks daug ką pergalvoti. Tai ko mes taip veržiamės? Ar negalėtume kartais elgtis nuosaikiau, dalyvauti kolektyviniuose sprendimuose ir vadovautis nacionaliniais interesais? O bazinis nacionalinis interesas yra ne tik karinis, bet ir ekonominis saugumas.
Įtampos kėlimas daro mums žalos. Kai prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) kažką aštriau pasakydavo, tai juk kita svorio kategorija. Bet jei reikalas būtų buvęs, tai, manau, jis su Rusijos prezidentu būtų susitikęs. Kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Viena vertus, Vokietijos pozicija yra kietoka, bet kai reikia susitikti (pavyzdžiui, dėl Ukrainos), susitinka. Vis dėlto dominuoja pragmatika, o pas mus - plikbajoriškas kovingumas. Aš tam visiškai nepritariu. Kalbu tik apie taktiką. O kai kalbame apie strategiją, reikia suvokti, kad po JAV prezidento rinkimų pasikeitė situacija. Manau, reikia iš pradžių perrikiuoti mūsų nacionalines mintis, mūsų elito, jei tokį turime, mintis. Po to kalbėtis Europoje, kokie čia būtų variantai. Ir kai Europa priims sprendimą - elgtis pagal to sprendimo dvasią. O ką mes darome? Mes norime Europą nuvesti į mūšį. Nieko nebus.
- Gerai, kad nepritariame Rusijos okupaciniams veiksmams. Bet ar būtina išsišokti iš Europos valstybių būrio? Neužtenka tyliai elgtis taip, kaip sutarta ES, nes juk kitais klausimais jai uoliai paklūstame?
- Apie tai ir kalbu. Europiniai sprendimai dėl sankcijų Rusijai yra. Vieniems jie patinka, kitiems nepatinka, bet jie yra. Triukšmaujančių, ypač karingai triukšmaujančių, yra mažai. Nepaisant negatyvių žingsnių, retorika yra nuosaiki. Nežinau, ar mūsų kai kurių politikų elgesį lemia kažkokios jų psichologinės problemos, ar tai yra kažkoks užsakymas.
- Visos šalys elgiasi pragmatiškai dėl savų interesų, o kieno interesus gina mūsų politikai?
- Būtent, visos gina savus interesus. Mes irgi turime galvoti apie savo sūrius, obuolius ir t.t. Tie, kurie apie tai negalvoja, nėra tikri nacionalinių interesų gynėjai. Visada reikia galvoti apie visumą. Juk parėkavus niekam geriau nuo to nebus.
- Keistas mūsų elgesys yra ir baltarusių atžvilgiu. Mes vieninteliai rėkaujame, kad nepirksime elektros iš Astravo. Aišku, mums AE statybos aktualiausios, nes vyksta mūsų pasienyje...
- Šis faktas tikrai yra nemalonus, bet jis jau yra. Jei yra galimybė pakeisti padėtį, reikia ją keisti ne šūkavimais, nes nieko iš to nebus, o dalykiškomis derybomis. Deja, traukinys nuvažiavo, mūsų mieli konservatoriai galimybę kitados pražiopsojo. Dabar tokiais šūkavimais nieko nepasieksi - ir elektrinės niekas nenugriaus, ir santykius galutinai susigadinsime. Jei šūkautojai galvoja, kad šeimininkai juos pagirs (tik neaišku, kurioje pusėje tie šeimininkai yra), tai dar suprasčiau. Tačiau prisiminkime, kad mūsų šalies šeimininkas yra Tauta.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
