Laukiant mažųjų partijų susivienijimo - kaltinimai sergant „radžvilizmo" liga

Neperkopia 5 proc. kartelės, kad patektų į Seimą. O ir savivaldybių rinkimuose gauna minimaliai vietų. Tad rinkėjų balsai tik veltui išbarstomi. Tačiau kas trukdo šioms neparlamentinėms partijoms apsijungti? Juolab kad Europoje vis stiprėja, kai kur net rinkimus laimi dešiniosios tautiškosios jėgos.

Pernai vykusiuose savivaldybių rinkimuose filosofo Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas surinko 1,12 proc. balsų ir gavo 3 mandatus Vilniaus miesto savivaldybėje.

Rimanto Jono Dagio Krikščionių sąjunga (0,52 proc.) visose šalies savivaldybėse gavo 8 vietas.

Partija „Jaunoji Lietuva" (0,13 proc.) - nė vienos vietos, o Petro Gražulio vadovaujama Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai) (TTS) surinko 0,92 proc. balsų ir tenkinosi septyniomis vietomis. Pastarosios partijos kandidatas į merus Telšių rajone dalyvavo antrame rinkimų ture, tačiau pralaimėjo.

Tiesa, rinkimuose į Europos Parlamentą nugalėjo TTS atstovas P.Gražulis. O Nacionalinis susivienijimas, Krikščionių sąjunga, Mindaugo Puidoko vadovaujama Taikos koalicija (Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija bei Žemaičių partija) atitinkamai gavo 3,72 proc., 1,35 proc. ir 3,44 proc. balsų. Rinkėjų balsai ir vėl išbarstyti. Tad kokios priežastys trukdo tautines bei prigimtinės šeimos vertybes išpažįstančioms partijoms apsijungti?

Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas Vytautas SINICA patikino: vienijimosi klausimas kartojasi.

„Visoje Europoje be vienijimosi visa tai (nacionalistinių pažiūrų partijų stiprėjimas, - aut. past.) vyksta, - sakė V.Sinica. - Kažkas užsiima, užauga ir padaro. Nei „Italijos broliai" su kuo nors susivienijo, nei kitur kas nors susivienijo. Tikėtis, jog susivienijusios mažosios partijos peržengs 5 proc. barjerą ir taip pateks į Seimą, yra niekuo nepagrįsta viltis. Aš nežinau, dar nė karto nesutikau žmogaus, kuris darytų kažką daugiau, išskyrus, kad turėtų norą ir svajonę bei nepagrįstas mintis, kad susijungiant galėtų peržengti 5 procentus. Arba tiksliau - kad susijungus pliusuotųsi procentai.

Žmonės svajoja. Tai gražu, bet tokia svajonė savaime niekuo nepagrįsta. Aš matau kitą būdą ir tai ne kartą esu sakęs - tos mažosios partijos, kurios naudoja tautišką, patriotišką, krikščionišką retoriką, tiesiog nedirba. Laukia, kad gal kas nors atsiras, išgelbės vienais ar kitais metais. Į Igną Vėgėlę šiais metais viltis dėjo, kitais metais - į kitus... O kada rinkimai praeina - ir vėl nedirba! O kai rinkimai ateina - vėl laukia, kad kažkas išgelbės. Toks veikimas man atrodo neperspektyvus, neprasmingas ir, tiesą sakant, griauna, kaip čia pasakius, darbo etiką politinėje organizacijoje. Todėl nežinau, kokia nauda iš to jungimosi, nors, aišku, reikėtų kalbėti konkrečiai apie konkrečią partiją.

Man ir pačiam būtų įdomu sužinoti, ką Krikščionių sąjunga veikė šiuos metus. Jeigu konkrečiau, tai šiai dienai, kiek aš žinau, Krikščionių sąjungoje veikliausia dalis yra žmonės, kurie prieš keletą metų buvo išėję iš Nacionalinio susivienijimo. Tad kokia logika išeiti iš organizacijos ir po to viešai aiškinti, kad reikia su ja susijungti? Jeigu norėjo Nacionaliniame susivienijime būti, tai ir galėjo jame būti.

Aš manau, kad tos kalbos yra viešųjų ryšių žaidimai ir nieko daugiau. Esmė ta, kad dauguma tų mažųjų partijų, apie kurias kalbame, yra visiškai priešingos savo retorika. Ypač geopolitiniais klausimais. Tie patys konservatoriais nusivylę rinkėjai į kai kurias mažąsias partijas kaip į raudoną skudurą žiūri. Paprastas pavyzdys - Mindaugo Puidoko koalicija, kuri sako, jog reikia taikingai gyventi su Rusija. Tai ironiška, nes M.Puidokas vadovauja partijai, kuri yra buvusi monsinjoro Alfonso Svarinsko (kunigo, politinio kalinio, disidento, - aut. past.) partija. O konservatorių buvę rinkėjai yra tie, kurie turbūt labiausiai įsitikinę, kad draugystė su Rusija niekada neįmanoma. Todėl neįmanoma, kad vienos partijos, pavyzdžiui, konservatorių, buvę rinkėjai kažkokiomis aplinkybėmis pereis balsuoti už M.Puidoko partiją.

Kada mūsų partija peržengs 5 proc. barjerą? Partijos neauga šuoliais ar, kaip dabar mėgstama apibrėžti, bangomis. Tiesiog nuosekliai dirbi ir arba užaugi, arba neužaugi."

Komentuoja Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas DAGYS:

Pirmiausiai noriu pastebėti, kad terminas „mažosios partijos" nelabai tinka, nes tokiai partijai kaip Tautos ir teisingumo partija atstovaujantis Petras Gražulis rinkimuose į Europos Parlamentą gavo tiek pat balsų, kaip daug didesnė Ramūno Karbauskio „valstiečių" partija.

Gal geriau būtų kalbėti apie neseiminių partijų apsijungimą, nes mus sudėjus į krūvą jau būtų 7 proc. balsų. Manau, kad apsijungę galėtume perlipti ir 10 proc. ar daugiau.

O apsijungimo procesas vyksta. Deriname galimos koalicijos sudarymą. Kreipėmės į visas politines partijas, kurios yra opozicijoje ir turi aiškų požiūrį į krikščionišką šeimą, taip pat požiūrį į Ukrainą bei kitais klausimais, kurie galėtų mus apvienyti.

Procesas vyksta, dialogai vyksta ir kitą savaitę gal jau bus aiškiau. Tačiau Nacionalinis susivienijimas su niekuo nevykdo pokalbių, mano žiniomis. Aišku, tikslios informacijos neturiu, apart to, kad buvo bandymai tartis su R.Karbauskiu ir I.Vėgėle. O mes ir Tautos ir teisingumo sąjunga iš jų atsakymo kol kas negavome.

Su M.Puidoko Krikščioniškosios demokratijos partija nesiderame, nes jie savo iniciatyva kažką vykdo. Bet iš mūsų pusės su M.Puidoku jokių procesų nevyksta. O „jaunalietuviai" yra mūsų adresatas ir mes su jais kalbamės dėl galimo bendradarbiavimo.

Tautos ir teisingumo sąjungos (centristai, tautininkai) pirmininko pavaduotojas Naglis PUTEIKIS:

Mes ketiname apsijungti. Priėmėme susitarimą su Krikščionių sąjunga ir politine partija „Profesinių sąjungų centras", na, ir dabar tęsiame derybas su visomis kitomis opozicinėmis partijomis. Manau, kad pavyks susitarti, išskyrus Nacionalinį susivienijimą, kurio tikrasis pavadinimas yra „Nacionalinis nesivienijimas". Jis niekada su niekuo nesijungs, nes jų lyderiai mano, kad yra aukštesnės rasės negu kiti ir visą laiką pastoviai rašo milžiniškus straipsnius apie politinius oponentus visaip juos keikdami.

Jų misija - jokiais būdais nesijungti su niekuo, laikyti save dievais, kitus laikyti vergais ir skaldyti opozicinį frontą. Bet šita taktika žlugo. Rinkėjai pamatė, kas jie per paukščiai ir už juos nebalsuos, jie barjero į Seimą neperžengs. Kol vyksta derybos, negaliu pasakyti, kurios partijos jau atsiliepė į kvietimą apsijungti.

Būtų galima jungtis ir su Krikščioniškosios demokratijos partija, tačiau ji yra ultimatumą iškėlusi, kad lyderiu būtinai turi būti M.Puidokas, o tai yra nepriimtina. Jie susirgo nacionalinio nesivienijimo liga - jie laiko save aukštesnės nacijos, reikalauja ultimatumu, kad susitarime būtų žodis „taika", kad Puidokas būtų lyderis ir būtų jiems atsakyta per 48 valandas. Žodžiu, „radžvilizmu" serga, bet mes esame jų atžvilgiu nusiteikę geranoriškai ir galvojame, kad jie mus išgirs. „Radžvilizmo" liga - kai būtinai nori būti lyderiu. Tai - vaikystės ligos. Persirgs ir praeis. Kaip raudonukė ar kiaulytė. Tie, kurie ta liga perserga, lieka politikoje, o kurie ne - lieka nacionalinio nesivienijimo pusėje. Bet aš esu daugiau nei įsitikinęs, kad iki Seimo rinkimų mums pavyks apjungti jėgas.