Lietuva parlamentarizmo krizėje. Ar lemta iš jos išbristi?

G.JAKAVONIS: Stebint, kas pastaruoju metu vyksta Seime, ima atrodyti, jog matome aiškius parlamentarizmo krizės, o gal net ir išsigimimo požymius. Bet kokia opozicinė iniciatyva suniekinama ir atmetama kaip politikavimas, o bet kokia valdančiųjų kritika traktuojama kaip valstybės griovimas ir vandens pylimas ant putinizmo malūno. Kas, kurie asmenys ir kuri interesų grupė dabar turi teisę užsiimti politika, kad tai nebūtų vadinama politikavimu? Kam šiandien atitenka valdžios ir jos sprendimų kritikos monopolis?

A.ŠIRINSKIENĖ: Jei bandytume peržvelgti valdančiųjų kuriamą naratyvą, pamatytume, kad visi, kas juos kritikuoja - grėsmė nacionaliniam saugumui. Tai iš esmės reiškia kritikų apšaukimą valstybės išdavikais. Tada pamatytume, kad valdžios sprendimų kritikos monopolio neturi niekas. Kritikuoti valdžią iš esmės draudžiama.

O jei taip įvyksta, kritikai susilaukia greito ir negailestingo atpildo. Kad ir advokatas, profesorius Ignas Vėgėlė. Užteko pakritikuoti vieną valdančiųjų priimtą įstatymą, kuriam, beje, krūvą pastabų turėjo ir Specialiųjų tyrimų taryba, ir iš karto vien dėl tos išsakytos kritikos teisingumo ministrė visuomenėje gerbiamam advokatui iškėlė drausmės bylą. Kartu ne tik jam, bet ir kitiems teisininkams, potencialiems kritikams duodama suprasti, kad valdžios kritika baigsis negerai.

Sunku ir patikėti, bet per dvejus metus pasiekėme tokią situaciją, kai esantys valdžioje pradėjo valstybėje kurti baimės ir nepasitikėjimo atmosferą, kuomet kitokia nuomonė slopinama nepriklausomai nuo to, apie ką ji: apie skiepus, apie požiūrį į homoseksualių asmenų teises ar apie elementaraus skaidrumo stoką. Telieka tik pasidžiaugti, kad turime drąsių žmonių, savo srities profesionalų, kurie, nepaisydami persekiojimo grėsmės ir bandymo apjuodinti, tą nuomonių įvairovės slopinimą pramuša ir sugeba drąsiai išsakyti kritiką, tuo skatindami pokyčius.

Turime pavyzdį, kai prof. I.Vėgėlė neišsigando drausmės bylų ir netrukus savo kritika, pirmasis iškeldamas akivaizdžias Seimo priimto reguliavimo klaidas, pasiekė Mokėjimų įstatymo veto. Tik priminsiu, kad šiuo įstatymu bankams buvo suteikta teisė rinkti daugybę ypatingų asmens duomenų, net žmogaus genetinius duomenis. Matėme, kaip docento, daktaro Rimo Jankūno vadovaujamas Sveikatos teisės institutas, pandemijos laikotarpiu kvietęs išlaikyti pagarbą žmogaus teisėms, medicinos etikai, nebijojo išsakyti kritikos, nors buvo bandoma visaip pakirsti jo reputaciją.

Esu visiškai tikra, kad šio instituto veikla prisidėjo prie daugelio ribojimų ir prievartos mechanizmų greitesnio atšaukimo. Iš esmės, tokie žmonės, būdami „anapus" politikos lauko, savo buvimu ir darbu žmogaus teisėms valstybėje padaro daugiau, nei šiuo metu sugeba padaryti susiskaldžiusi ir rietenomis bei vienas kito kompromitavimu užsiėmusi Seimo opozicija, kuri yra tame politikos lauke ir pagal savo politinę paskirtį turėtų atlikti pagrindinio kritikuotojo vaidmenį, nes tai opozicijos prievolė siekiant išsaugoti parlamentinę demokratiją.

E.KLUMBYS: Pirmiausia turime pripažinti faktą, kad tikros opozicijos valdantiesiems, - t.y. dabar turintiems prezidentinę, įstatymus leidžiamąją bei vykdomąją valdžią - mūsų valstybėje nėra. Nėra, nes visi Lietuvos nacionalinės politikos subjektai atstovauja tai pačiai didžiulei politinei platformai, kurios flagmanas JAV,- vakarietiškai liberaliajai demokratijai.

Antra - turime konstatuoti faktą, kad tiems mūsų kosmopolitiniams politiniams subjektams - prezidentui ir Seimui - valdžią suteikė Tauta, tiksliau jos aktyvioji dalis, t.y. 50-60 proc. dalyvavusių rinkimuose. Trečia, turime pripažinti, kad absoliuti Tautos aktyviųjų dauguma yra vakarietiškos liberalios demokratijos mylėtojai ir nenori, kad Seime būtų reali opozicija.

Paskutinė rimta opozicija buvo 1992-1996 m. Seime, kurio rinkimuose triuškinamą pergalę pasiekė LDDP-istai, o jiems aršiai oponavo jungtinės konservatorių, krikdemų, politkalinių, demokratų ir tautininkų pajėgos. Tuomet priešprieša buvo ryški, netgi spalvinga. Bet tą sąlygojo absoliučiai nesuderinamos vertybės, kurias įprasmino nesutaikomi blokų lyderiai A.Brazauskas ir V.Landsbergis.

Paskutinė socialdemokratų pergalė buvo 2000 m. rinkimuose į Seimą, kuriuose daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje surinko A.Brazausko socialdemokratinė koalicija. Po to prasidėjo socialdemokratų, ir tuo pačiu realios opozicijos, politinė degradacija - per 20 metų be pergalių nei Seimo, nei prezidento rinkimuose.

Degradacijos ryškiausiais taškais tapo Keturioliktosios vyriausybės premjero socialdemokrato G.Kirkilo aljansas su opozicinės konservatorių partijos lyderiu A.Kubiliumi projekte „2K" bei A.Brazausko favoritės, TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dėstytojos D.Grybauskaitės perbėgimas į V.Landsbergio glėbį. Eiliniam socdemų rinkėjui susisuko galva, jų reitingai drastiškai krito, tad visų sprendimų priėmėjais liko konservatoriai su įvairaus plauko liberalais - „trijų mergelių koalicija".

G.JAKAVONIS: 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva tapo nepriklausoma demokratine valstybe. O kada Lietuvoje buvo atsisakyta atstovaujamosios demokratijos? Kada įvyko parlamentarizmo išsigimimo lūžis? Kada politinė visuomenė tai pražiopsojo? Kas yra tie realios ir destruktyvios galios veikėjai? Koks čia prezidento, teismų, žiniasklaidos vaidmuo? Kokias jūs matote gilumines priežastis? Ar dar galima šią problemą išspręsti?

A.ŠIRINSKIENĖ: Tas parlamentarizmo lūžis vyko ir vyksta palaipsniui, dėl to neįmanoma pasakyti konkrečios datos. Bandymų buvo daug. Prisiminkime kad ir V.Landsbergio siekį Konstitucijoje įtvirtinti stiprų prezidentą, kuris turėtų netgi galias valdyti teisėsaugą. Tuo metu V.Landsbergis dar tikėjosi būti išrinktas prezidentu.

Dabar matome žiniasklaidos veikimą, kai oponuojantys valdžiai per LRT „tyrimus" verčiami baubais. Kadencijos pradžioje matėme valdančiųjų norus atimti pagrindinius opozicijos postus, ten paskiriant valdančiuosius ar su pozicija kolaboruojančius opozicijos narius, taip realiai silpninant opozicijos parlamentinės kontrolės galimybes. Tai keletas pavyzdžių, bet jie rodo, kaip vienas po kito, klibinant esminius parlamentarizmo postulatus, žmonės pratinami prie nuolatinio kėsinimosi į demokratiją, kol kėsinimuisi, kaip tokiam, tapus gyvenimo norma, pagaliau pasipriešinimo nesulaukia net patys grubiausi parlamentinės demokratijos principų pažeidimai.

Kad ir laisvo Seimo nario mandato principas. Tai, ką matome vykstant su Mykolu Majausku, kaip jam buvo atvirai grasinama ir postų, ir partijos nario bilieto netekimu vien dėl to, kad drįso balsuoti kitaip, nei nusprendė konservatorių elitas, rodo, jog parlamentarizmas pas mus sunkiai serga. Deja, bet nematau jokio parlamentinių partijų gebėjimo išspręsti parlamentarizmo problemas. Jau nekalbu apie ketinimus. Ir jų nėra.

Opozicija pernelyg fragmentuota ir neateinanti net į pačių inicijuotas interpeliacijas, valdantieji - pernelyg suinteresuoti demokratijos suvaržymais. Prezidentas, kuris galėtų būti pokyčius skatinantis centras, neturi parlamentinės partijos, taigi, tuo pačiu ir galimybės vykdyti pokyčius tuomet, kai jo ir pozicijos interesai susikerta.

Tad, manau, kad kaip ir 1989 bei 1990 metais, dabar yra laikas veikti pilietinei visuomenei. Laikas, kai turėtų atsirasti nauji lyderiai. Ir kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdu, kad be šio visuomenės elemento jokio problemos sprendimo, išėjimo iš aklavietės nebus.

A.KRUPAVIČIUS: Atstovaujamoji demokratija Lietuvoje vis dar jauna ir kai kurios jos normos bei principai, deja, neveikia. Jei reikėtų rasti, kaip antikos Archimedui, lazdą su kuria pakeltume pasaulį, tai vienas esminių neveikiančių demokratijos principų yra valdžios atskaitomybė. Jis reiškia, kad rinkti ir nerinkti pareigūnai privalo būti prieinami, atsakingi, paaiškinti savo sprendimus ir veiksmus piliečiams.

Valdžios atskaitomybė demokratijose yra įgyvendinama per įvairius politinius, teisinius ir administracinius mechanizmus. Laisvi ir sąžiningi reguliarūs rinkimai yra vienas iš jų. Bet šališkos rinkimų taisyklės iškreipia rinkėjų pasirinkimus ir demokratiją. Proporcinė rinkimų dalis Seimo rinkimuose padėjo susikurti uždaroms partokratijoms, kurios labiau tarnauja atskiroms interesų grupėms nei piliečiams. Vienmandatėse apygardose dažnai kandidatų pinigų kiekis rinkimų kampanijai yra esminis sėkmės elementas.

Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... Seimo narių atšaukimo procedūrų, kurios didintų atsakomybę, taip pat nėra. Teisinės atskaitomybės mechanizmai neveiksnūs, teisingumas yra tiesiog „už kiek" ir „po kiek". O administracinės atskaitomybės institutai, tokie kaip įvairūs kontrolieriai, nepriklausomas auditas ir panašiai, yra patys sau ar dar kažkam, bet ne piliečiams.

Koks bendras rezultatas? Veikia net nebe demokratija su trūkumais, kaip politologinė naujakalbė galėtų sakyti, bet belieka, kalbant medicininiais terminais, tik demokratijos metastazės. Ar galima tą demokratijos vėžį išgydyti? Viltis miršta paskutinė.

G.MERKYS: Istoriniu evoliuciniu požiūriu Lietuvos demokratija ir parlamentarizmas primena neišnešiotą kūdikį. Spėjo išrašyti gimimo liudijimą, vardą parinkti, bandė vargšelis kabintis už gyvenimo, deja, teko grįžti atgal pas angeliukus...

A.Smetonos laikais, berods nuo 1926 m. perversmo iki 1936 m. Konstitucijos priėmimo, šalyje parlamento net nebuvo. Anoji valstybė buvo tautiška, neprastai vystėsi, deja pilietinės visuomenės ten nebuvo ir negalėjo būti. Sovietmetį visokios „aukščiausiosios" ir „darbo žmonių deputatų" tarybos buvo gryna butaforija.

Dabarties Lietuvoje parlamentarizmo kokybė piką, panašu, pasiekė Seimo pirmininko Č.Juršėno laikais. Su išlygomis palankiau nebent dar galėtume Seimo pirmininkę I.Degutienę prisiminti. Būtent tuo metu tas neišnešiotas kūdikis dar teikė šiokią tokią viltį, rodė gyvybės požymius.

Pasipiktinusiems dėl mūsų demokratijos „pasiekimų" neigimo atsakysiu analogija: normalus žmogus neturėtų savo gyvenimo lyginti su nevykėlio ar luošio gyvenimu. Tad ir Lietuvos su Baltarusija ar Padniestre nelyginsime. Pasilyginkime su Danija. Didžioji Laisvių Chartija - Magna Carta - buvo priimta Anglijoje - dar 1215 m. Danija buvo per arti, kad tai jos nepaliestų. Nuo renesanso laikų ten stabili konstitucinė monarchija.

Žmonės šimtmečiais be istorinių pertraukų rinko parlamentą, vietos tarybą, merą. Pastaroji pareigybė nuostabiai skamba vokiškai - Oberbürgermeister - vyriausiasis piliečių meistras. Danija nebuvo įvelta į Pirmąjį pasaulinį karą, per Antrąjį pasaulinį karą ten buvo „aksominė okupacija". Pretekstas, dėl kurio kyla juodas istorinis pavydas kiekvienam lietuvių inteligentui: danai solidariai, kaimyniškai išslapstė bemaž visus šalies žydus, susitarę slapčiomis perkėlė laiveliais į Švediją...

Nutylėta „Diunkerko operacijos", kuomet iš okupuojamos Prancūzijos susitelkus pavyko masiškai evakuoti britų pajėgas, atmaina. Iš kur esesininkui žinoti, kuris judėjus, o kuris ne, jei niekas neskundžia, pirštu neparodo. Štai, koks gali ir privalo būti tautos ir pilietinės moralės standartas.

Kad turėtume pilnakrauję demokratiją ir parlamentarizmą, Lietuvoje stokojama objektyvių istorinių ir sociokultūrinių prielaidų. Stokojama žmogiškųjų išteklių kokybės. Geriausi lietuviai paaukojo gyvybes antibolševikinėje rezistencijoje, sprogdinosi bunkeriuose, kamavosi Sibire, buvo priversti emigruoti. Tad geriausių seniai neliko. Iš tų apygerių, kas po sovietų okupacijos kažkaip išliko, dauguma vėl emigravo. Jie dabar patręš savimi Vakarų genofondą...

Lietuviai šeimų biznelį neprastai gali paplėtoti, sodybą restauruoti, dar puikiai geba pirmoje kartoje adaptuotis užsienyje. Deja, vertybiškai sutelktam, makro lygmens kolegialiam kūrybiniam veiksmui, pvz., normalios politinės partijos įkūrimui, lietuviai yra neįgalūs iš principo. „Dainuojanti revoliucija" ir Sąjūdis - nuokrypis nuo istorinės-mentalinės trajektorijos, savotiškas pasionarinis akibrokštas pagal L.Gumiliovą.

Nesitikėkit, kad keiksiu dabartinę Lietuvos valdžią, joje esančius KGB agentus ir joje klestinčius okupantų anūkus ir anūkes. Aš pasiryžęs iškeikti pačią Tautą. Iš tiesų, V. Dekanozovą mums kadaise iš Maskvos nuleido. Bet V.Adamkų, R.Paksą, A.Valinską, R.Karbauskį, G.Nausėdą, V.Čmilytę - Nielsen, G.Landsbergį, A.Armonaitę, o kažkada Kaune ir V.Šustauską, išsirinkome patys. Tauta, piliečiai yra verti tokios valdžios, kokią leidžia sau ant galvos turėti.

Visa, kas įvardinta - mūsų valstybės politinio subjektiškumo nykimo vietinės priežastys. Globalios priežastys dar stipresnės. Lietuva - kriauklelis ant lėktuvnešio dugno. Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir JAV tėvų įkūrėjų sukurtas bei įtvirtintas modernios demokratijos modelis šiuo metu baigiamas išmontuoti globaliu mastu.

Galingieji jau „išmontavo" nacionalines valstybes JAV, Vokietijoje, Europoje. Jungtinė Karalystė, Lenkija dar kažkiek bando spardytis. Savaip, iškrypėliškai, spardosi proputiniška Vengrija. Beje, visokios pandemijos - tikros ar dirbtinės - yra pretekstas bei įrankis totalinei žmonių kontrolei.

Kaip danguje, taip ir ant žemės. Kaip leftistiniuose Vakaruose, taip ir Lietuvoje. Per nupirktas medijas vis stipriau pjudomi kitaip manantys. Viskas panašėja į „išsigimėlių trockistų" pjudymą Stalino Rusijoje, tik tiek, kad dar į kankinimų rūsį neveda ir nešaudo. Nors, buvęs valstybės vienas iš vadovų - toks Arūnas - kvietė šaudyti „po du į dieną" ir pradėti kilnią procedūrą siūlė nuo vienos iš tautinių mažumų partijos lyderio - europarlamentaro Valdemaro...

O štai eilinei mokytojai Genovaitei, pusiau karnavalinio renginio metu neapdairiai ištarusiai kelias egzaltuotas metaforas, iš karto psichiatrinė ekspertizė, baudžiamasis persekiojimas, metimas iš darbo ir nuteisimas iki teismo...

E.KLUMBYS: Būsiu turbūt nepopuliarus, bet pasakysiu, kad yra neteisinga teigti, jog Lietuvoje atsisakyta atstovaujamosios demokratijos. Tą ryškiai parodė paskutiniai, 2019 m. savivaldos rinkimai, kai daugelyje savivaldybių rinkimuose dalyvavo rinkimų komitetai ir daugelis pasirodė sėkmingai. Atvirai pasakysiu, kad mane iki šiol labai stebina, jog šių rinkimų rezultatų gilesnės analizės rezultatų viešai nepateikė nei pagrindinių partijų elitų atstovai, nei gausiai Lietuvoje prisidauginę politologai.

O jų analizė suteikia galimybę siūlyti kelius kaip pagerinti Tautos atstovimą ir Seime, ir savivaldybių tarybose. Taigi, 47 savivaldybėse (78,3 proc. visų savivaldybių) dalyvavo rinkimų komitetai, ir net 45 savivaldybėse (95,7 proc. visų savivaldybių, kur komitetai dalyvavo rinkimuose) komitetų atstovai tapo savivaldybių tarybų nariais. Jau praėjo gana ilgas laikas ir tose savivaldybėse gyvenimas nesugriuvo, didelių politinių audrų nebuvo, ir ne vienas meras-komitetininkas yra pavyzdys partiniams merams kaip tvarkytis savo savivaldybėje.

Ši situacija rodo, jog turi keistis rinkimų į Seimą tvarka, kad Tautos atstovai geriau atspindėtų vyraujančias nuotaikas visuomenėje. Esu įsitikinęs, kad pirmiausia reikia pakeisti rinkimų į Seimą daugiamandatėje apygardoje tvarką - vietoje rinkimų vienoje daugiamandatėje apygardoje juos rengti 5-7 daugiamandatėse apygardose, taip kaip daroma penkiose daugiamandatėse apygardose Latvijoje. Antras būtinas žingsnis - Seimo rinkimuose leisti dalyvauti rinkimų komitetams bei regioninėms partijoms, kurios galėtų dalyvauti rinkimuose vienoje ar keliose iš daugiamandačių apygardų.

G.JAKAVONIS: Normalioje demokratijoje politikos subjektai yra parlamentarai, partijų nariai, rinkėjai, politikos apžvalgininkai, nepriklausoma žiniasklaida. Kas Lietuvoje gali būti tie subjektai, jei politinis subjektiškumas atimtas net iš opozicijos. O gal pati opozicija jo ir atsisakė? Jei opozicijos atstovai yra niekas, tad gal perleiskime iniciatyvą tai daryti paprastiems šalies piliečiams, pvz., Zitai iš Mažeikių ar Jonui iš Varėnos?

A.ŠIRINSKIENĖ: Man būnant opozicijoje labai liūdna ir skaudu pripažinti, kad opozicija Seime pati labai daug ką atidavė. Ir kalbu ne tik apie negebėjimą išsirinkti opozicijos lyderį, negebėjimą nekonkuruojant tarpusavyje susitelkti į bendrą tikslą ar nuolatines tarpusavio rietenas. Prisiminkime ir nuolatinį atskirų opozicionierių norą, dėl, drįstu spėti, vienokio ar kitokio suinteresuotumo, „padirbėti" valdantiesiems, lemiamais momentais dovanojant savo balsus.

Ta visuma negebėjimų, nenorų, „bendradarbiavimų" yra iš esmės paralyžiavusi Seimo opoziciją. Ir sunku spėti, ar tas paralyžius ateityje sumažės. Kaip ne kaip turime ketverius artėjančius rinkimus, kurie norą vienytis dar labiau mažina, nes visos opozicinės partijos kovoja dėl vieno ir to paties rinkėjo. Kaip tarpusavyje išsidraskiusioms opozicinėms partijoms sektųsi po visų tų rietenų formuoti bendrą koaliciją - jau net bijau spėlioti. Tad gal tas „Jonas iš Varėnos" ir yra išeitis, ypač prisimenant ką kalbėjau apie naujų lyderių atsiradimo būtinybę.

E.KLUMBYS: Dar kartą pasikartosiu, kad atstovaujamoji demokratija Lietuvoje egzistuoja - tiesa, savivaldybių lygmenyje geriau, Seimo - kur kas prasčiau. Kad ir kas būtų valdžioje - Seime ar Vyriausybėje, - o kas opozicijos apkasuose, jų elgsena iš esmės identiška. Paėmus valdžią, susodinami savi žmonės jėgos struktūrose, teisėsaugoje, stambiausiose valstybinėse įmonėse, po to, prijunkinant prie biudžetinių spenių, prisijaukinamos įtakingiausios masinės informacijos priemonės.

Vėliau seka antras etapas - dedamos visos pastangos, kad opozicinės ar naujos politinės jėgos turėtų kuo menkesnį atstovavimą naujame Seime. Jų gretose stengiamasi surasti kuo daugiau Tautos priešų ar Maskvos-Minsko agentų. Trečias etapas - pavaldžioms struktūroms duodami pavedimai visais įmanomais būdais slopinti aktyviosios visuomenės dalies, nepritariančios valdančiųjų politikai, veiklą - neduodami leidimai mitingams, protesto akcijoms, aktyviausius šių akcijų dalyvius tampo po teismus, skiria baudas.

Ką reiktų minimaliai padaryti, kad bent kiek pasikeistų situacija tiek Seime, tiek visuomenėje? Mano nuomone, pirmiausia būtina pakeisti politinių partijų įstatymą, sumažinant būtinų partijos steigėjų, o vėliau ir narių skaičių iki 300-500 vietoj dabartinių 2000. Noriu priminti, kad antidemokratijos įsikūnijimu laikomoje Rusijoje partijos įkūrimui ir veiklai pakanka 500 žmonių, t.y. 4 kartus mažiau nei Lietuvoje, kai Rusijoje yra 54,4 karto daugiau gyventojų.

Antras žingsnis - jau mano minėtas rinkimų į Seimą daugiamandatėje apygardoje principo pakeitimas. Akivaizdu, kad nei Seimas, nei Vyriausybė nebus šių įstatymų pakeitimo iniciatoriais - jiems tokie pakeitimai visiškai nereikalingi. Vienintelė viltis - prezidentas, turintis teisę inicijuoti įstatymą, ypač jei prezidentas nepartinis ir suprantantis pokyčių visuomenės politinėje dalyje svarbą. G.Nausėda - nepartinis, bet ar jis supranta būtinumą pakeisti politinės veiklos taisykles - pamatysim.

A.KRUPAVIČIUS: Ar tiesioginė demokratija, kitais žodžiais, didesnis piliečių įtraukimas, kasdienio gyvenimo problemų sugrąžinimas į politiką padėtų tą įklimpusį vežimą išjudinti? Veikiausiai taip. Bet tam reikia, kad politinę visuomenę turėtume. Deja. Vietoje jos tik nublukusios iškabos belikusios.

Amerikiečių politologas M. Edelmanas yra pastebėjęs, kad masių abejingumas daugeliui klausimų yra galingas politinių veikėjų ginklas, o masių apatija viešiesiems reikalams yra visuotinis reiškinys. Beje, čia itin tinkamas žurnalisto ir apžvalgininko Vido Rachlevičiaus taiklus pastebėjimas apie lietuvišką demokratiją: teoriškai - arklys, praktiškai - neatsikelia.