Kovo 11-osios Autonomija
Galime būti tikri, kad Lietuva, minėdama Kovo 11-ąją, kaskart pagalvoja apie Vasario 16-ąją. Ir taria sau: „O vis dėlto Vasario 16-oji neprilygstama“. Nes toji data - kelio į valstybės Suverenitetą pradžia. Kovo 11-oji - deja, kelio žemyn, į Autonomiją pradžia. Žinoma, gyvi signatarai galvoja ir lygina, ir teigia, kad Kovo 11-oji - jų viršūnė. Tačiau ne jų gyvenimu gyvena Lietuva. Lietuva, kuri juos privertė balsuoti tą Kovo 11-ąją. Įdomu, kas iš jų būtų likę, jeigu nebūtų balsavę? Bet šį klausimą paliksime nuošalyje.
Deja, kad ir kiek švęstume Kovo 11-ąją, kad ir kiek prisimintume Sąjūdžio ryžtą, vis menkesnė atrodo ši diena. Nes vis akivaizdžiau, kad iš laukto ir godoto Suvereniteto vien Autonomija belieka. Autonomija neaiškios Europos teritorijoje.
Vasario 16-osios žmones į sibirus gyvuliniais vagonais vežė, Kovo 11-osios žmonės laineriais į europas pati lekia; Vasario 16-osios žmonės į alkaną Tėvynę pėsčiomis pareiti galėjo, Kovo 11-osios žmonių nė su ragaišiu namo neparviliosi; Vasario 16-osios žmonės antros pilietybės nė nesusapnuodavo, tik Lietuvos geidė, Kovo 11-osios žmonės antrąją pilietybę tesapnuoja ir su naujų tėvynių pasais po pasaulį šlaistosi. Pagaliau Vasario 16-osios Tauta Tėvynei pareigą jautė, Kovo 11-osios teisių reikalauja.
Linksniuotę galima tęsti ir tęsti. Kokti ji, nors teisinga.
Reikalas paprastas: po Kovo 11-osios mes sparčiai ritamės į Autonomiją. Ir šalies depopuliacijos (nužmoginimo) pelkę. Visos kalbos apie esą stiprėjantį „Lietuvos saugumą ir Suverenitetą“ ir pasityčiojimas iš Lietuvos Suvereniteto. O iš tikrųjų - ir saugumo.
Kas likę iš Suvereniteto, kurio labui Lietuvos Konstitucija surašyta? Kas liko iš 2-ojo straipsnio, kuris skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Gal akys meluoja ir tai neužrašyta? Juk dabartinių Kovo 11-osios politikų galvose Tauta savęs nekuria ir Suverenitetas Tautai nepriklauso. O kaipgi! Tauta priklauso politinei tautai. Tauta dabar - tik Briuselio valioje. Kas ji tokia būtų, jeigu savos Konstitucijos 2-ąjį straipsnį šventu laikytų? Separatiste, kaip sako Lietuvos užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrai ir net keli premjerai!
Nes „politinė tauta“ žino, ko reikia Tautai. Ji geriau žino, kas yra Tauta. Visos pro-euro-partijos viename vežime darda. Ir visos skelbia, kad referendumas, kad ir koks jis būtų, bus „niekinis“. Net dėl žemės. Nes politinė tauta taip sako. Ir taškas.
Kas taip kitados sakė? Regis, mes prisimename: Lietuvos okupantai.
Politinė tauta aukščiau už Tautą
Tiesa, sako: už okupantus nebalsuojama. Tik ar tikrai? Prisiminkime kitką: mes balsuojame už partijas. Kurios po rinkimų sugeba virsti koalicijomis, rinkėjų galvose net nesusiliečiančiomis. Kurios ima tarnauti kitų valstybių ir jų konglomeratų įstatymams.
Vienintelis būdas nuolat grįžti prie Lietuvos - balsuoti referendume. Pavyzdžiui, referendume dėl žemės. Jeigu tai neleidžiama daryti arba tyčiojamasi (paskiriant pačią nepalankiausią datą), vadinasi, Lietuva okupuota. Vadinasi, Konstitucija paminta ir neveikia. Ir neverkime.
„Saulė Lietuvos“ nenukrenta ant naujųjų-vietinių okupantų galvos? Nukrito, tačiau šarvai ant tų galvų tvirti. Nebe lietuviški. Kuo daugiau Lietuva integruojama į anapus Lietuvos esančius centrus, tuo įmantresnio metalo tie šarvai. Lietuva įtraukiama į Autonomijos liūną.
Bet, broliai ir sesės, būkime teisingi: šio nusikaltimo dalyviai esame ir mes patys. Politikams suteikėme politinės tautos statusą. O jie pasiskelbė Tauta. Ir pasakė: geriau žino, ko Lietuvai iš tikrųjų reikia. Visų okupacijų valdžios geriau žinojo, tai ir ši geriau žino.
Pagaliau istorija kaip ant delno: 2003 metų gegužę mes visi pasiekėme rekordą: 91 procentas rinkėjų pasakė „už“ Europos Sąjungą... be jokių išlygų! Lietuvėlė padalkas pasikaišė ir stačia galva pro aukštakrosnės kaminą - tiesiai. Nesiginčydama.
Balsavome kaip baudžiauninkai, kaip ponas liepė. Galėjome bent kiek pasiginčyti, padvejoti? Juk galėjome, ir vis būtume šio to daugiau išpešę. O tie pusė balsų vis vien buvo garantuota. Ne! Mes - kunigaikščiai-baudžiauninkai. Urmu. Vaikėzai-euroderybininkai viską patvarkė, ponai leido.
Net latvių su estais savigarbos procentas buvo didesnis - jie nebalsavo kaip avių banda. O mes - banda.
Tiesa, iki 1999 metų dar spardėmės, tik „dešiniojo elito“ tauta Vakarams sielas buvo pardavusi. Kvailai, žiauriai ir be gėdos. „Mažeikių nafta“ perėjūnams - štai ką padovanojo ir dar primokėjo. Tai buvo pirmas rekordas. Seimą įgąsdino, „rusų Ivano“ tarnais išvadino ir kartu su prezidentu privertė valstybę savos įmonės, aukso kiaušinius nešančios, atsisakyti. Tai buvo tikrų tikriausias Lietuvos išdavimas. Mūsų naujo kelio pradžia į Autonomiją. Pirmasis Suvereniteto atsisakymo žygis. Viešai ir žiaurus.
Paskui jau galima buvo žengti drąsiau. 2003 metais balsuoti kartu su palaužta Tauta.
Lietuva pažeminta 23 kartus
Dabar tuščia kalbėti, kad vieni balsavo, kiti kryžių ant Suvereniteto dėjo. Tais 2003 m. Tik elitas žinojo, už ką balsuoja. Kas tuose 5000 Europos Sutarties puslapių surašyta? Nė politinė tauta neskaitė. Ir kam skaityti, vis nesuprasi, o „balsuoti reikia“. Patys įdavėme politinei tautai ginklus į rankas: darykite, vyručiai, su mumis, ką norite. Ir vyručiai padarė. Tiesa, mandagiai virvę visiems po kaklu parišo. Sau, tiesa, užsitikrinę pabėgimą į Briuselį.
Dabar Lietuvos Konstitucija turi tiek pataisų, kad net gėda. Seimas taisė referendumą. Taigi: 23 kartus Europos Sąjunga minima. Tai 2003 metų balsavimo 91 proc. vaisius. Politinei tautai dabar bepigu, ji 1992 metais referendumu priimtą Konstituciją su malonumu spardė. Europos Sąjungos nuostatomis apkaišė kaip parduodamą užsienin nuotaką. Įgaliojimai kokie? Tautos! Ir ko ta Tauta dar nori? Kad 2-asis straipsnis išliktų, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“? Na, dar neišbrauksime, procesui netrukdo.
Tik štai klausimėlis: kodėl Latvija ir Estija, taip pat savas konstitucijas pritaikydama naujoms sąlygoms, visai kitaip elgėsi? Kodėl latviai ES vardą įdėjo tik 6 kartus, o estai - nė vieno karto? Todėl, kad tos tautos neleido saviems elitams taip padaryti. Nes ten balsavo kitaip ir ne 9 proc. garbės kodeksą įkainojo.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“