Lietuvos prezidentas - lemties ženklas

Netrukus sukaks dvidešimt metų, kai Lietuva renka savo prezidentus. Atrodytų, puikiai prisimename pradžią, tačiau nauja rinkėjų karta, ateinanti kaip likimas, pirmą balsavimą, įvykusį 1993 m. vasario 15 dieną, matyt, vertina jau kaip žilą senovę.

Prezidentai - tautos balsas

Suprantama. Nesuprantama būtų kas kita, o būtent - jeigu mes nematytume dėsningumų. Jie yra, nes prezidento rinkimų dešimtmečiai leidžia pastebėti kultūros ir mąstymo taisykles, kurios gerokai valdo žmonių pasirinkimą. Šiaip ar taip - penkeri rinkimai ir keturi išrinkti prezidentai. Visa leidžia spręsti, kad kolektyvinė valia nėra akla.

Visuomenės gyvenime vyrauja ekonominiai ir kultūriniai dėsniai, visi kiti - jų išvestiniai dėsningumai. Ūkio gyvenimas, kol jis nebuvo prarytas globalizacijos, turėjo savą lietuvišką žemės ūkio “charakterį”. Savo ruožtu istorijos ir kultūros “charakteris” teikė žemei lietuvišką, o ne kitokį antspaudą. Net TSRS imperijoje (jau pirmosios globalizacijos sąlygomis!) įvažiavę į Lietuvos TSR teritoriją svečiai ištardavo: “Čia - Lietuva”.

Nūnai atviras pasaulis koreguoja ūkio ir kultūros dėsningumus, tačiau šventus žodžius “čia - Lietuva” tariame drąsiai. Ypač per prezidento rinkimus. Kodėl ne per Seimo rinkimus? Todėl, kad Seimas - margas kaip genys, o ir apskritai jis - ne žmogus, o kolektyvas.

Pirmojo prezidento kanonas

Algirdui Brazauskui buvo lemta tapti pirmuoju visuotinai išrinktu prezidentu ypač sunkiomis sąlygomis. Laimėjęs rinkimus, jis buvo priverstas įeiti į savo namus nelyginant į priešo tvirtovę. Naujasis politinis šalies elitas priešinosi buvusiam Lietuvos komunistų lyderiui visomis išgalėmis, net panaudodamas nacionalinę TV ir Katalikų bažnyčią. Tačiau visuomenės apklausos be klaidos liudijo, kad A.Brazauskas - tipiškiausias lietuvis, vadinasi, rinkimų lyderis. Jis buvo ypač priimtinas prasidėjusio privatizavimo ir restitucijos sąlygomis, ūkio suirutės metu. Tauta matė, kad dešiniosios jėgos pasirengusios sukelti pilietinę nesantarvę, net pilietinį karą (to neišvengė Moldavija ar Gruzija). A.Brazausko inauguracijai buvo užkeltos Katedros durys, o kariuomenės rikiuotė vyriausiąjį savo vadą pasitiko švilpimu (tikras faktas).

A.Brazauskas ištvėrė visas elito ir Seimo obstrukcijas, net karinio perversmo (Kauno savanorių maištas, 1993-iųjų ruduo) grėsmę. Jis įtvirtino kanoną: prezidentas privalo likti savo poste net tada, kai elitas neleidžia jam normaliai dirbti savo darbo. Ir kad ąžuolą vis vien reikia pasodinti, nors tą padaryti trukdo visomis išgalėmis.

Antrojo prezidento mitas

1997 metų vasarą A.Brazauskas pareiškė, kad nepageidauja būti išrinktas antrą kartą. Nors jo populiarumas vėl sakė: pergalė naujuosiuose rinkimuose garantuota. Tačiau išvargintas penkerių kovos metų už Prezidentūros institucijos gelbėjimą, jis pareiškė, kad reikia “naujos kartos” politiko. Ir pasakė remiąs buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską. Šis subjektyvus žingsnis neliudijo tikrų visuomenės nuotaikų. Lietuvai vis dar reikėjo tvirtos patirties, o ne “naujos kartos” politiko. Prokuroriškai nepatrauklus A.Paulauskas per vienus metus, skirtus jo įvaizdžiui kurti, nesugebėjo pažadinti pasitikėjimo ta “nauja karta”. Pirmajame rinkimų ture naujasis politikas atliko tik vieną svarbų vaidmenį - lengvai įveikė Vytautą Landsbergį ir atėmė iš šio diktatoriaus ambicijomis sergančio politiko paskutinę viltį pretenduoti į prezidentus. Tačiau antrajame ture dešinieji iškėlė prieš buvusį prokurorą išeivijos administratorių Valdą Adamkų. Atsinešdamas Amerikos mitą, JAV pilietybę turintis lietuvis laimėjo.

Amerikos mitas - Lietuvos dvasinės būsenos gaida. Ji suskambėjo jau pirmųjų rinkimų metu, pasirodžius Stasiui Lozoraičiui. Tai ne juokas, nes pusę nelaisvės amžiaus Lietuvoje buvo gyvas mitas, kad “ateis amerikonas ir išvaduos”. Tas mitas ir tapo V.Adamkaus populiarumo šaltiniu. Šis kandidatas buvo daug parankesnis už menkai žinomą Stasį Lozoraitį, nes gamtosauginių ir kultūrinių kelionių į Lietuvą metu žiniasklaidos buvo puikiai reklamuojamas. (Beje, reklamuojamas būdavo net TSRS laikais.) Tuo būdu V.Adamkaus pergalė paliudijo visuomenės lūkesčių dėsnį: žmonėms vis dar reikėjo ne naujo, o patikimo. (Beje, “gelbėjančio amerikono-prezidento” dėsnis pasitvirtino tiek Latvijoje, tiek Estijoje.)

Trečiasis prezidentas - tuščias skrydis

Trečiuosius rinkimus laimėjo Rolandas Paksas. Tai buvo antras ir dabar jau sėkmingas “naujos kartos” atstovo pasirodymas. Per penkerius metus daug ko išmokta: pasinaudota milžiniškais piniginiais ištekliais, agresyvia reklama ir neįprastais agitacijos būdais. Ypatingą vaidmenį atliko ir lakūno profesija bei charakteris, leidžiantis R.Paksui pakilti nuo žemės tuo metu, kai joje reikia daryti tvarką. R.Pakso skrydžio pradžia - 1999 metų spalis, kai jis pasipriešino tam, kad “Mažeikių nafta” būtų dovanojama amerikiečiams. Padarė jis tai ypatingu būdu: eidamas premjero pareigas, atsisakė pasirašyti gėdingą ir žalingą Lietuvai paktą. Tačiau nepadarė svarbiausio: neatsistatydino. Atsistatydinęs jis būtų sukėlęs Vyriausybės krizę ir sustabdęs Seimo balsavimą “Viljamso” naudai. Tuo tarpu likdamas bejėgiškai sėdėti premjero kėdėje, jis leido sutartį su “Viljamsu” pasirašyti statytiniui. O pats... tapo “herojumi”. Su tuo mitu jis ir nuskrido į ateitį, keisdamasis kaip chameleonas ir 2003 laimėdamas rinkimus. Laimėjo net ne “herojus”, o Lietuvoje nematytos rinkimų technologijos: R.Paksas visiems žadėjo viską, ypač tai, ko negalėjo duoti. Ir tai buvo sėkmingas blefavimas.

Taip mes pirmą kartą patyrėme naujos epochos rinkimų grėsmes. Technologijas. Ir jų trumpą amžių. Kadangi R.Paksas nenešė Lietuvai jokios idėjos, jokio kanono, o buvo tik savo paties įvaizdis, aktorius, jo mitas greitai subliūško. Užpultas žiniasklaidos, jis palūžo, ir 2004 metų balandį įvyko sėkminga prezidento apkalta. Žinoma, ji nepapuošė Lietuvos, bet ta procedūra buvo dėsninga ir reikalinga technologijų atsvara. Brangiai kainavo tas pusiausvyros atgavimas. Deja, be karnavalo patirties lietuviškas mentalitetas neapsiėjo, ir tai - naujos epochos dėsningumas.

Ketvirtoji prezidentė - Europos viltis

Amerikos mitas klaidžiojo Lietuvoje apie pusę šimto metų, o kiek klaidžiojo Europos mitas? Dar nuo prieškario laikų. Todėl 2004 m. Lietuvai tapus visateise ES nare, daugelis tą mitą pavertė tikrove ir emigravo, palikdami Tėvynę likimo valiai. Tačiau likusiųjų buvo dauguma ir jiems teko kurti Europą Lietuvoje. Įvairūs struktūriniai fondai, išmokos žemdirbiams ir kt. - tai buvo tik dalis naujos Europos įtakos. Todėl vos pasitaikė proga, ir 2009 m. gegužę prezidente išrenkama Dalia Grybauskaitė, Europos “finansų ministrė”. Jau vien tas faktas, kad lietuvė nuo 2004 metų tvarkė giganto pinigus, mums buvo tarsi lietuviškos kokybės ženklas, garbė. Geresnės kandidatūros prasidėjusiai pinigų epochai nė negalėjo būti. Milžiniškas populiarumas kandidatei buvo garantuotas. Ne tik simpatijos buvo D.Grybauskaitės pusėje, bet ir gilus įsitikinimas: to reikia. Nes reikia mokėti tvarkyti pinigus, toks atėjo laikas.

D.Grybauskaitė - labiausiai sėkmės lydima iš visų keturių naujosios Lietuvos vadovų. Jos reitingai - neįkandami jokiam politikui. Vadinasi, jos asmeniu kalba tautos reikmės. Stinga tik vieno: per dvejus metus prezidentė nepasitelkė humanitarinių tautos išteklių. Pavyzdžiui, Lietuvos išlikimo strategijai gyvybingai svarbu neaukoti švietimo sistemos beveidžio liberalizmo paslaugoms. O ji leidžia aukoti švietimą.

Penktasis prezidentas? Blanki idėja

Nauji prezidento rinkimai vargu ar atneš ką naujo. Nes horizonte nematyti naujos idėjos, kuri reikštų dėsnį, mitą, kanoną. Nebent tautą ištiktų grėsmingas pavojus - mus užlietų imigracija iš trečiojo pasaulio. Tada ateitų ir naujas žmogus, kuris bandytų gelbėti kultūrinį Lietuvos genofondą. O kol to nėra, lems tik rinkimų technologijos ir artistiški naujų veikėjų gebėjimai. Beje, yra dar vienas keistas dėsningumas: sėkmingai valdę Lietuvos prezidentai ateidavo į postą “iš šalies”: A.Brazauskas - iš komunizmo sistemos, V.Adamkus - iš JAV, D.Grybauskaitė - iš Europos. Savas žmogus turi būti susitepęs kito pasaulio “nuodėme”.