M.Puidokas tikisi apjungti visus Lietuvos krikščionis ir jų vertybes gerbiančius

„Tai yra istoriškai sena partija, kurios nariais buvo prezidentas Aleksandras Stulginskis, ministras Mykolas Krupavičius, o atkurtoje Lietuvoje - monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kti, - paaiškino M.Puidokas. - Kiek žinau, su pavadinimu dar buvo tokia situacija, kad dalis krikščionių demokratų nutarė jungtis su konservatoriais, o tie, kurie nesutiko ir liko neprisijungę, jiems teko dar šiek tiek koreguoti tą pavadinimą. Dar buvo ir kitos krikščioniškos partijos. A.Svarinsko (1925-2014) vadovaujama Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija ir Kazio Bobelio (1923-2013) Lietuvos krikščionių demokratų partija", - atsakė M.Puidokas.

- Bet šios dvi krikščioniškos partijos XXI a. pradžioje neturėjo tarp rinkėjų didelio pasisekimo. Gal dabartinį krikščioniškumą sustiprino agresyvėjantys LGBTQ reikalavimai?

- Neseniai buvo padarytos apklausos, kiek žmonių palaiko prigimtinę šeimą, jos vertybes, tai yra tas tradicines krikščioniškąsias vertybes. Paaiškėjo, kad tiek kaimuose, tiek miestuose tas vertybes palaiko labai daug žmonių.

Kadangi tradicines vertybes neigianti pusė yra labai vieninga, primesdama savo politinėse programose moralinę degradaciją, tai ir mūsų pusė turėtų būti daug vieningesnė, apjungti žmones. Tai ir bandome daryti. Inicijavome ir Krikščioniškąjį Sąjūdį (KS). Kad žmonės, kurie gal nenorės jungtis prie partijos, galės tiesiog prisijungti prie KS ir užsiimti pilietine visuomenine veikla.

- Kokia partija esate. Kairė, dešinė, centro ir t.t.?

- Lietuvoje yra didelė problema, kad mes neturime tikrų konservatorių, jei žiūrime iš vertybinės pusės. Ir neturime tikrų socialdemokratų, jei žiūrime iš ekonominės pusės. Akivaizdu, kad mūsų partijos vertybinė skalė yra tikrai konservatyvi ir pagrįsta tradicinių vertybių išsaugojimu ir jų gynimu mokyklose. Neleidžiant daryti mokyklose tai, ką daro ministras Gintautas Jakštas su Laisvės partija ir kitais pagalbininkais. O kalbant apie mūsų partijos ekonominę programą, tai, be abejonės, bus programa, apimanti labai plačius dalykus.

- Kuo būna plačiau, tuo nekonkrečiau...

- Pirmiausiai stengsimės kuo labiau įveiklinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Negalima XXI a. išskirti dešinės ar kairės politinės jėgos ekonominių programų, nes skirtumai faktiškai yra išnykę. Reikia kalbėti, ko konkrečiu laikotarpiu konkrečiai valstybei reikia.

- O ko mums reikia? Visos partijos žada prikurti daug darbo vietų, mažinti biurokratizmą, tačiau darbo vietas kuria verslas, o partijos kuria darbo vietas tik savo padėjėjams...

- Darysime taip, kad žmonės būtų įgalinti kurti, dirbti, užsidirbti pinigų ir oriai gyventi. Deja, valstybė dabar vietoje to, kad padėtų žmonėms gyventi, kad sukurtų tam sąlygas, sukuria daugybę apribojimų, popierizmo ir t.t. Padaro viską, kad žmonėms būtų kuo sunkiau. Valstybė atlieka priešingą vaidmenį nei turėtų. Didina nelygybę, žmonių nusivylimą valstybės valdžia, jos institucijomis ir kartu skaldo visuomenę. O aš manau, kad sprendimai turi būti tokie, kurie sutelkia žmones aiškiai veiklai.

- Kad ir dabar sutelkia. Pasipiktinimo protestams prie Seimo!

- Čia sutelkia blogi valdžios sprendimai. Kitas dalykas - esame maža valstybė, negalime būti konkurencingi visuose verslo sektoriuose, turime pasirinkti sektorius, kuriuose esame stipriausi ir galime konkuruoti. Maisto produktų, turizmo, informacinių technologijų ir pan., kur Lietuva ir dabar turi stiprias pozicijas. Tai būtų kryptingas veikimas. Kaip Airijoje ar kai kuriose Skandinavijos, Azijos valstybėse.

- Ar nebus taip, kad jūsų partija orientuosis į tą patį elektoratą, dėl kurio kovos ir „socdemai", ir „valstiečiai", ir Sauliaus Skvernelio partija, ir „Nacionalinis susivienijimas", ir „darbiečiai" bei Lietuvos regionų partija? Kaip visi tame lauke sutilpsite ir išliksite?

- Aš galvoju, kad yra daug skirtumų, jeigu lygintume mus su kitomis politinėmis jėgomis. Socialdemokratai tiek su nekilnojamojo turto mokesčiu, tiek su kitais dalykais parodė, kad faktiškai nėra skirtumo, ar rinkimus Lietuvoje laimės konservatoriai, ar socialdemokratai, nes jų partija Seime suteikia tam tikrą skaičių balsų konservatoriams ir taip padeda jiems priimti sprendimus. Žmonės daugiau nei 33 metus yra apgaudinėjami, nes partijos nesilaiko savo programinių nuostatų.

O kalbant apie „Nacionalinį susivienijimą", jie yra labai griežtų tautiškų pažiūrų politinė jėga. O mūsų požiūriu, pagrindinis dalykas yra apjungti visus mūsų piliečius, neskaldant jų į lietuvius, tautines mažumas. Aš manau, kad valstybė tik tada stipri, kai visi žmonės išklausomi, nediskriminuojami ir integruojami. O kalbant apie krikščioniškąsias vertybes, tai Lietuvoje nėra be mūsų kitos partijos, kuriai šitie dalykai būtų labai svarbūs ir kuri juos aktyviai gintų.

Matome, kaip tie, kurie neva susiję su krikščioniškąja demokratija ir konservatizmu, balsuoja už LGBT projektus. Todėl mes būtume stipri jėga, kuri gintų visas tradicines vertybes, palaikomas krikščioniškųjų bendruomenių. Ne tik katalikiškų, bet ir evangelikų, liuteronų, stačiatikių ir t.t. Reikia ne skaldytis, bet vienytis, nes krikščionių vertybinis stuburas, kai kalbama apie šeimą, yra ganėtinai panašus visose konfesijose. O šie žmonės Lietuvoje neturi šiai dienai už ką balsuoti.

- Partijos mėgsta pasipuošti garsenybėmis, influenceriais ir t.t. Koks jūsų partijos žvaigždynas, jei neminėsime Jėzaus Kristaus ir apaštalų?

- Partija ilgą laiką aktyvios veiklos nevystė, laukė impulso atsinaujinti, Dalis valdybos ir pavaduotojų atėjo kartu su manimi. Mano pavaduotoja yra buvusi partijos pirmininkė Gitana Nevulienė, kuri padėjo išsaugoti partiją per pastaruosius metus. Kiti pavaduotojai - Gediminas Marcinkevičius, Robertas Stanionis ir Nijolė Čiučiulkienė.

- Paskutinis klausimas: kodėl pasitraukėte iš „valstiečių", o vėliau - iš „darbiečių"?

- 2014-2015 m. atėjau į politiką kaip nepartinis, o prie „valstiečių" prisijungiau daug vėliau, po Seimo rinkimų. Tai buvo neįkainuojama patirtis, pamačiau, kaip partijos veikia iš vidaus ir kokios problemos, kai vienas lyderis priima visus sprendimus ir kai politinė jėga priklauso nuo lyderio sėkmės ar nesėkmės. Taip buvo ir „valstiečių", ir Darbo partijos atvejais. O Darbo partijos atveju dar pamačiau, kas būna, kai vienoje frakcijoje susirenka tiesiog visiškai skirtingų pažiūrų ir vertybių žmonės. Tada vieningai dirbti beveik neįmanoma.