Mr.Landsbergis. Pertvarkyti blogio imperiją (II dalis)

Pasak sąjūdietiškos mitologijos, V.Landsbergis Sąjūdžio lyderiu buvo išrinktas bemaž spontaniškai, pasiūlius Algimantui Čekuoliui. Tačiau pagal sovietinę tradiciją, tokie „spontaniški" pasiūlymai ir „laisvi" balsavimai už kandidatą būdavo iš anksto suderinti su kompetentingais organais. V.Petkevičius „Durnių laive" tvirtina, jog pasiūlymą trauktis iš Sąjūdžio neoficialių koordinatoriaus pareigų ir duoti kelią V.Landsbergiui jis išgirdęs CK, taip pat iš KGB generolo E.Eismunto, su kuriais Sąjūdžio pavedimu derindavo mitingų vietą ir laiką.

Ypač populiarus sąjūdietiškas pasakojimas, primenantis biblinę Kaino ir Abelio istoriją, kur Abelio vaidmenį buvo skirta suvaidinti Romualdui Ozolui (o kam Kaino - turbūt aiškinti nereikia: Sąjūdžio pirmininko pareigų V.Landsbergio „užmiršta" rotacija). Nenustebčiau, jeigu R.Ozolo, turėjusio pagal sutarimą po pusmečio Sąjūdžio vadovo poste pakeisti profesorių, kandidatūra nebuvo suderinta su kompetentingais organais.

* Z.VAIŠVILA: Vytautas Petkevičius - vienas tų, kurie į LPS iniciatyvinę grupę buvo išrinkti už akių. Pirmą kartą jį pamatėme 1988 m. su LKP vadovybe. Nežinau, ar tai asmeninė rašytojo iniciatyva, ar nuleista iš viršaus, bet jis akivaizdžiai ir vienintelis siekė vadovauti Sąjūdžiui. Kas ką apžaidė, spręsti dirigentui. Ir manau, Maskvoje.

Steigiamajame suvažiavime patvirtinti LPS įstatai nenumatė vadovo, nes vieną prispausti būtų lengviau nei 35-is. Tačiau LPS Seimo tarybos pirmininkas išrinktas buvo. Tai - 1988 m. lapkričio 18 d. įvykių pasekmė, kad kilo viena aštriausių LPS ir LPK santykių krizių. Iš Maskvos tik grįžusio LKP CK pirmojo sekretoriaus A.Brazausko siūlymu LTSR AT nepriėmė LTSR Konstitucijos pataisų, įtvirtinančių respublikos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, respublikos nuosavybės teises į žemę, jos gelmes ir pan.

Lietuvoje kilo pasipiktinimas, susirinkę prie mūsų būstinės žmonės laukė Sąjūdžio nuomonės - ką daryti? Siekta atšaukti posėdžiui pirmininkavusį LTSR AT pirmininką L.Šepetį, vyko rinkėjų susitikimai su deputatais, iškeltos vėliavos su gedulo juostomis.

V.Petkevičius mus išvadino durniais ir liepė klausyti tik A.Brazausko.

Netikėtai aršus prieš Sąjūdį nukreiptas 1988 m. lapkričio 24 d. Leonido Kapeliušno straipsnis „Izvestijose" panaudojo terminą „Landsbergio komanda". Šioje aštrioje situacijoje LPS Seimo taryba apsisprendė pusmečiui išrinkti LPS Seimo tarybos pirmininką. 1988 m. lapkričio 25 d. posėdyje LPS Seimo tarybos pirmininku iki 1989 m. birželio 3 d. atviru balsavimu vienbalsiai išrinkome V.Landsbergį. Po to jį turėjo pakeisti R.Ozolas, dėl šio susitarimo atsisakęs būti renkamas pirmininku. Kitų kandidatų nesiūlyta. Abu kandidatus siūlė (paeiliui): J.Minkevičius, A.Nasvytis, G.Jefremovas, V.Aliulis, Č.Kudaba, V.Bubnys, M.Laurinkus. V.Landsbergį - E.Zingeris, B.Genzelis, R.Gudaitis, R.Ozolas, V.Radžvilas, A.Medalinskas, V.Tomkus, Z.Vaišvila, A.Žebriūnas, A.Kaušpėdas. R.Ozolą - V.Landsbergis.

Po pusmečio LPS Seimo tarybos posėdyje netikėtai V.Landsbergis pasiūlė patikrinti „Atgimimo" savaitraščio finansinę veiklą. „Atgimimo" iniciatoriaus ir redaktoriaus R.Ozolo emocingą reakciją nesunku buvo nuspėti. Komisija, kurios nariu buvau ir aš, pažeidimų nerado.

LPS Seimo tarybos pirmininko pakeitimas taip ir neįvyko...

Iki šiol neišsisklaidęs slogutis dėl klastingo, iš pasalų organizuoto Justino Marcinkevičiaus puolimo. Neįmanoma pervertinti šio Lietuvos dainiaus nuopelnų Tautos Atgimimui, neatsitiktinai poetui savo kalba buvo patikėta atidaryti Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Todėl nieko keista, jog ore pleveno mintis - tai būtų tobulas Lietuvos prezidentas. Nors iki realių planų nebuvo prieita, o ir pats poetas vargu ar būtų sutikęs, tačiau jo autoritetas ir Tautos meilė erzino ne vieną politikos pigmėjų.

Savo dienoraštiniame 1991 m. esė „Taburetė virš galvos", rastame aplankale „Tik po mirties", Just. Marcinkevičius apie tą nugarsėjusią televizijos laidą, jį apkaltinusią, neva apysaką „Pušis, kuri juokėsi" sukūręs saugumo užsakymu, įrašė: „Po kelių metų vienas iš trijų laidos dalyvių mano bičiuliui B.G. prisipažino, kad ją, tą laidą, inspiravęs V.L. Štai kaip! Tiesą sakant, aš jau seniai taip galvojau. Pasidarė dar liūdniau".

* Z.VAIŠVILA: 1991 m. birželio 6 d. Lietuvos televizijos „Krantų" laidoje dalyvavo žymaus komunistinio veikėjo Antano Venclovos sūnus Tomas Venclova ir ilgamečio LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus augintinis Aleksandras Štromas, be argumentų pareiškęs, kad J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi" parašyta KGB užsakymu. Tai neturėtų stebinti, nes tuo metu daug kas puoselėjo viltis, kad J.Marcinkevičius sutiks būti siūlomas į prezidentus. Bet ir V.Landsbergis puoselėjo viltis tapti dideles galias turinčiu Lietuvos prezidentu.

Bet V.Landsbergis įstengė atsikratyti dar galingesnės konkurentės - visos persitvarkiusios Lietuvos komunistų partijos, iki Kovo 11-osios buvusios neoficialios sąjungininkės. Kadangi Sovietų sąjunga buvo unitarinė valstybė, visose sąjunginėse respublikose, nors ir skirtingų kultūrų ir istorijos, „perestroika" vyko pagal tą patį kurpalių - visų sovietinių respublikų nepriklausomybę paskelbusių valstybių pirmaisiais vadovais tapo tenykščių kompartijų sekretoriai.

Net įkandin Lietuvos sekusių Latvijos ir Estijos Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai, vėliau pagal konstitucijas išrinkti prezidentais Anatolis Gorbunovas ir Arnoldas Riuitelis, buvę komunistų partijos CK sekretoriai, užėmę kitus aukščiausius sovietų valdžios postus.

V.Landsbergis - vienintelė išimtis. Tik Lietuvoje, šachmatų terminais kalbant, pėstininkui pavyko prasibrauti į karalienes.

* Z.VAIŠVILA: Išimtis - ne V.Landsbergis, bet Lietuva, kuri veikiant išvien Sąjūdžiui ir juo patikėjusiais Lietuvos žmonėmis, pakoregavo šį tarybinį eksperimentą.

Tai, kad LPS iškelti ir žmonių išrinkti XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatai šios paskutiniosios Tarybų Lietuvos aukščiausios valdžios organo pirmininku pasiūlė V.Landsbergį, buvo rinkimų programų vykdymo kelio pasirinkimas - LKP siūlytas „žingsnis po žingsnio" į nepriklausomybę kelias (jei LTSR AT pirmininku išrenkamas A.Brazauskas) ar Sąjūdžio kelias - nepriklausomybės atkūrimas.

Sąjūdžio deputatai apsisprendė siūlyti V.Landsbergį (K.Motieka ir R. Ozolas atsisakė, kad neskaldyti Sąjūdžio balsų). Tačiau V.Landsbergis nesilaikė savo žodžio, kad išrinktas LTSR AT pirmininku, R.Ozolą pasiūlys rinkti jo pavaduotoju, pasinaudojo visuotine euforija dėl Nepriklausomybės atkūrimo, kurios fone Sąjūdžiui versti V.Landsbergį būtų buvę savižudiška ir Lietuvai.

1990 m. Lietuva vienintelė iš 15 TSRS respublikų teisiškai atkūrė nepriklausomybę.

Kokia galinga ranka turėjo pastūmėti šį pėstininką, kad jis pergalėjo nomenklatūros favoritą? Net naivuoliui sunku patikėti sapalais, atseit tokia buvusi Tautos valia: visuomenės apklausos ir paskesni rinkimai parodė, jog populiarumu A.M.Brazauskas V.Landsbergį lenkė mažiausiai tris kartus.

Negalėdama susitaikyti su pralaimėjimu, nomenklatūra už A.M.Brazauską pradėjo rinkti parašus, vėliau net siūlė paleisti Aukščiausiąją Tarybą, V.Landsbergio pergalė prieš A.M.Brazauską buvo pavadinta „istorine klaida" (už tokio pavadinimo straipsnį „Respublikoje" Arvydas Juozaitis dar ilgai ir nuobodžiai buvo lupamas). Klaida ne klaida, tačiau tikrai istorinė, nulėmusi valstybės raidą, jos politinę kultūrą, daranti jai poveikį ligi šiolei.

Tai buvo atkurtos valstybės tarytum įgimtas , nesulipdomas įtrūkis, prasidėjęs Aukščiausioje Taryboje ir iš jos persimetęs į visuomenę, ją supriešinęs ir suskaldęs. „Užvis labiausiai politiniam procesui kenkia buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromas",- dar 1993 m. įspėjo žymus JAV lietuvių sovietologas, politikos mokslų profesorius Vytautas Vardys savo paskutinėje paskaitoje „Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai".

Politologas pabrėžė: nors postsovietinė Lietuva demokratinę tradiciją perėmė iš Vakarų, tačiau ją praktikuoja Rusijos pavyzdžiu- be kompromiso ir pakantumo tradicijos, politinę diferencijaciją lemia ne ideologijos ir programos, o skirstymas į „mes" ir „jie" . „Mes" - tikrieji patriotai , „jie" - mūsų ir Lietuvos nedraugai (nors dar vakar buvę Sąjūdžio bendražygiai), geriausiu atveju - įtartini veikėjai, nežinia kada galintys parduoti Lietuvą. Brazauskininkai, grumdamiesi su landsbergininkais, negalėjo išpirkti prigimtinės nuodėmės - komunistinės praeities, jos nenuplovė nei pakeistas pavadinimas į Lietuvos demokratinę darbo partiją, nei susijungimas su socialdemokratais.

Partijos praeities juoduliai užgožė ir didžiausią A.M.Brazausko vadovaujamų komunistų nuopelną Lietuvai - jų atsiskyrimą 1989 m. pabaigoje nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos. Paradoksalu, tačiau šio žingsnio politinę ir teisinę svarbą net iki dabar avansu yra įvertinęs vienintelis profesorius Mykolas Romeris, kuris dar 1944 m. savo veikale „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai" įžvalgiai numatė: „Vienintelis sovietuose gyvas ir realus konstitucinis valdžios laikytojas yra kompartija su jos vadais.(...) jeigu „respublikos" gali laisvai išeiti iš Sąjungos ir t.t., tai iš tikrųjų yra ne respublikų, bet kompartijos faktinėje ir teisinėje galioje; panorėjus kompartija galėtų tai padaryti arba nepadaryti arba padaryti taip, kaip tatai jai vienai tinka".

* Z.VAIŠVILA: Naivu manyti, kad Sąjūdis ir LPK galėjo pasitikėti vieni kitais ir veikti drauge.

LKP atsiskyrimas nuo TSKP vertintinas ir kaip politinė neišvengiamybė prieš artėjančius 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT, ir kaip svarbus veiksmas skaldant TSKP monolitą, lengvinant Lietuvos išsilaisvinimą. Antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime naujieną apie LKP atsiskyrimą paskelbė M.Gorbačiovas, deputatams iš Lietuvos pasiūlęs pietų pertraukos metu pasilikti Kremliuje ir uždaroje belangėje patalpoje bandęs su mumis „pasitarti" dėl to, kas įvyko. M.Gorbačiovą iš pusiausvyros išvedė V.Tomkus, paklausęs, ką pats M.Gorbačiovas galvoja apie LKP atsiskyrimą. Tuo „pasitarimas" ir baigėsi - supykęs M.Gorbačiovas pratrūko rusiškais keiksmais ir apsisukęs paliko mus vienus toje belangėje. Atsikvėpėme tik išleisti iš jos.

Landsbergininkų nepasitikėjimas brazauskininkais apkartino jau pirmosios Kazimiros Prunskienės Vyriausybės santykius su Aukščiausiąja Taryba, kurios valdančioji dauguma įtarinėjo premjerę ir jos Ministrų kabinetą per didele meile Maskvai; panašūs įtarimai lydėjo ir visus kitus kairiųjų Ministrų kabinetus, bemaž atvirai juos vadinant maskolberniais. Nors jų reputacijai pakenkė „prichvatizacija", korupcijos skandalai, tačiau nuostabą kelia vienas dėsningumas: kelyje į nepriklausomybės ir valstybingumo įtvirtinimą, ryškiausias gaires paliko kairiųjų Vyriausybės.

Pradedant pirmąja Vyriausybe, kuri atlaikė ne tik ekonominę, bet pralaužė ir politinę Maskvos blokadą (K.Prunskienės 1990 m. įstabus žygis per Kanados, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos sostines, tapęs pirmąja dar pasaulyje nepripažintos valstybės diplomatine pergale), okupacinės kariuomenės išvedimas, Būtingės terminalo statybos pradžia, lito ir euro įvedimas, narystė NATO ir ES.

Dešiniųjų Vyriausybių kraitis - „Mažeikių naftos" privatizavimas, „Independence" afera, Ignalinos AE uždarymas. Ir Vilniaus pašonėje išdygęs Astravo branduolinis monstras (A.Kubiliaus Vyriausybės politikos nuopelnas).

Kodėl nei latviams, nei estams nešovė į galvą paikystė taisyti atbuline data istorijos: atseit nepriklausomybę atkūrė ne Aukščiausioji Taryba, o latvių Aukščiausioji Taryba- Saeima arba estų Aukščiausioji Taryba- Riigikogu (Valstybės susirinkimas), kaip ir lietuvių išradimas Aukščiausioji Taryba- Atkuriamasis Seimas?

Pabaigą skaitykite ketvirtadienio „Vakaro žinių" numeryje.

Pradžią skaitykite ČIA.