1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Išsigandusi Seimo nario Igno Vėgėlės iniciatyvos sumažinti referendumams inicijuoti būtinų parašų kartelę nuo 300 tūkst. iki 150 tūkst.
R.Juknevičienė čia įžvelgė „dūmų uždangą Kremliaus tikslams pridengti". Tačiau Šveicarijoje, kasmet rengiančioje mažiausiai du referendumus, per didelio šios valstybės patalpų uždūmijimo nėra. Alpėse kažkodėl neužtrokšta ir be dujokaukių. O ir Kremliaus tikslas neprislenka.
I.Vėgėlė viešai pareiškė pradedantis rinkti parašus dėl Konstitucijos 9-o straipsnio 3-ios dalies pataisos ir 147-o straipsnio, kuriuose įtvirtintas 300 tūkst. parašų reikalavimas. I.Vėgėlė argumentuoja, jog, sumažinus šį skaičių per pusę, referendumui skelbti užteks 6-7 proc. visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų.
Pernai Seimo rinkimų pirmajame ture balsavo 52,20 proc. piliečių, turinčių balsavimo teisę. Tai sudarė 1 244 617 gyventojų. Tad 150 tūkst. parašų, kurių taip baiminasi R.Juknevičienė, vis vien nereiškia, jog daugiau nei milijonas gyventojų balsuos būtent taip, kaip pageidavo parašų rinkėjai. Netgi tuo mažai tikėtinu atveju, jog visus parašus sudėjo Rusijos „agentai".
R.Juknevičienė gąsdina, jog „rengti referendumus ir kelti sumaištį dėl jiems reikalingų temų - didžiausia Kremliaus svajonė". Jei taip, tai kurių galų Lietuva tą sumaišties galimybę iškilmingai įsirašė į savo Konstituciją? Kad patenkintų didžiausią Kremliaus svajonę? Negi visa tuometinė Aukščiausioji Taryba, kurioje posėdžiavo ir dabartinė išsigandusi politikė, buvo šimtaprocentinė „vatnikė"?
Šveicarija galvoja kitaip
Europarlamentaras Dainius Žalimas pritaria, jog parašų kartelės sumažinimas yra „nuvalkiota idėja, nauda nulinė, pelėsis".
O tuo metu Šveicarija kažkodėl nevengia pelėsio, įskaitant ir pelėsinį sūrį. Tenkindama ne Kremliaus, bet savo piliečių svajones, pernai netgi organizavo Bazelio gyventojų referendumą, ar sutinka skirti mokesčių mokėtojų pinigus būsimai „Eurovizijai" priimti. O mes net negalime surengti referendumo, ar sutinkame iškart atsiimti iš 2-os pakopos pensijų fondų savo pinigus, ar išvis tokiame pensijų kaupime dalyvauti. Nes kai kam tokie fondai atrodo ne saugi pinigų kaupykla, bet veikiau amžiaus afera, ar bent masinis piliečių mulkinimas, valdžioms pritariant.
Ar ne apgailėtina? Šveicarai gali pasisakyti dėl „Eurovizijos" finansavimo, o mes negalime pasisakyti net dėl savo senatvės santaupų. Nors dalis buvo į tuos fondus grūste įgrūsti.
Oponentai atrėš, jog Šveicarija nuo Vladimiro Putino Rusijos tolokai. Mes esame arčiau. Tačiau Sirija, Libija taip pat nuo Rusijos tolokai, tačiau buvo ar yra ilgalaikėje Rusijos įtakoje. Galbūt pagrindinė priežastis - ne atstumai, bet pasitikėjimas savo piliečiais. Šveicarijos politikams, matyt, nešautų į galvą, kad koks nors kantonas nuspręstų nunešti save kaip šveicarišką sūrį ant delno Prancūzijai, Vokietijai, Italijai ar tai pačiai Rusijai.
O kodėl nepasitikima lietuviais? Iš kur tokia baimė?
Anksčiau mūsų nebijojo
1991 m. vasario 9-ąją, jau po Sausio įvykių, Lietuvoje organizuotas pirmasis referendumas, tuo metu vadintas apklausa dėl Lietuvos nepriklausomybės. Reikėjo atsakyti į klausimą „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?" Balsavimo teisę turėjo 2 652 738 piliečiai. Balsavime dalyvavo 2 247 810 piliečių. Iš jų 2 028 339 balsavusieji Lietuvos nepriklausomybei pritarė.
Tada politikai visuotinės gyventojų apklausos nebijojo. Nors Aukščiausioje Taryboje dirbo ir gydytoja iš Pasvalio Rasa Urbonaitė-Rastauskienė. Tik dar netapusi Juknevičiene. Ir kiti tuometiniai politikai - sąjūdiečiai, komunistai ar šiaip energingi tautiečiai - referendumo dar nesibaidė. Nesigąsdino, jog apklausa naudinga Kremliui, vietiniams jedinstveninkams, „agentams". Nes „vatnikų", „maršistų", „pelėsių", „kremlinų", „naudingų idiotų" terminai dar nebuvo įtraukti į lietuviškos politologijos žodyną.
Tačiau būtent tada, 1990- 1991-aisiais metais, kai trūko degalų, prekių ir ėmė byrėti planinė ekonomika, o pasaulis dar neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, buvo daug didesnė rizika rengti piliečių apklausas. Kai tu ką tik išėjęs iš namo, vardu SSRS, ir nutolęs nuo jo tik kelis žingsnius, labai lengva tave pasivyti ir įtraukti į namą atgal. Bet kodėl politikai, įskaitant ir tuos, kurie buvo politikais ir 1990-aisiais, taip bijo piliečių apklausų praslinkus beveik 35-iems metams?
Kodėl bijo dabar?
Retorinis klausimas - ką reikėjo per beveik 35 metus pridirbti, kad taip paniškai bijotum savo tautiečių. Taip nepasitikėtum Lietuvos valstybės piliečiais. Įsivaizduojant, jog vos bus sumažinta referendumo kartelė, „pelėsiai", „vatnikai", „maršistai" nubalsuos už prisijungimą prie Vladimiro Putino, Aliaksandro Lukašenkos. O gal net spjovę į sudėtingą logistiką, komunikaciją, bandys prisijungti prie Kinijos.
Nuveikta daug. Ir teigiamo, ir neigiamo. Turime procentiškai daug milijonierių, didžiuosius miestus, apstatytus stiklainiais bei arenomis. Tačiau turime ir didžiulę socialinę atskirtį tarp sėkmingiausių piliečių ir daugumos piliečių. Ir tai ne Kremliaus, bet „Eurostat" duomenys.
Turime milžinišką biurokratiją, daug neįgalių, išgąsdintų valdininkų, kurie bijo išsišokti, imtis asmeninės parašo iniciatyvos, todėl varinėja interesantus pusmečiais. Turime korupciją ir aibę žmonių, kurie nepakeliamų mokesčių išgrūsti darbuotis šešėlyje. Ten kirpti, siūti, meistrauti ir t.t. O paskui staiga užsigeisk, kad tokie piliečiai būtų labai lojalūs! Tačiau jie, kaip bebūtų keista, vis dar bent pusė eina balsuoti.
Baisoka būti R.Juknevičiene. Ypač laisvalaikiais sėdint Tiltagaliuose ir fantazuojant. Tikrai baisoka, kai įsivaizduoji, jog 150 tūkst. Lietuvos gyventojų yra „vatnikai" bei „agentai". Pasitaikius progai, strimgalviais lėksiantys prisiduoti Rusijai. Todėl jiems pristabdyti būtina 150 tūkst. teigiamų piliečių atsvara. Kad suveiktų kaip katastrofos stabdis.
Tačiau kam taip bijoti? Žmonės Lietuvoje net peticijose pasirašo vangiai. Bet pasirašydami būna teisingi. Pavyzdžiui, peticiją už marihuanos dekriminalizavimą pasirašė tik 2 piliečiai, o už tai, kad Klaipėdoje dirbti būtų paliktas pranciškonas brolis Benediktas, pasirašė 1627 klaipėdiškiai. Tai reiškia, kad mums vis vien labiau rūpi kilnesni dvasiniai dalykai nei R.Juknevičienės haliucinacija, jog aplinkui - tik „vatnikai".
