1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - penki Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKDP) narių parinkti kandidatai, kurie dalyvaus naujojo partijos lyderio rinkimuose.
Pasitraukus Gabrieliui Landsbergiui ir rinkimuose nepanorus dalyvauti Ingridai Šimonytei, į naujuosius partijos lyderius pretenduoja Laurynas Kasčiūnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Žygimantas Pavilionis, Arvydas Anušauskas ir TS-LKDP Jurbarko skyriaus pirmininkas, buvęs Jurbarko vicemeras Daivaras Rybakovas. O kas taps konservatorių favoritu?
Konservatorių partijos pirmininko rinkimai vyks vasario 9-ąją, o jei prireiks antrojo turo - ir vasario 23-ąją. Vyriausias iš kandidatų - 1963 m. gimęs istorikas A.Anušauskas, o jauniausi - 1984 m. sausį gimę vienmečiai R.Morkūnaitė-Mikulėnienė ir tik keliomis dienomis jaunesnis L.Kasčiūnas.
Moka baubti
Seimo nario patirties neturi tik D.Rybakovas, tačiau šis konservatorius yra Elnių kvieslių asociacijos pirmininkas, dalyvaujantis ir Europos elnių kvieslių čempionatuose. Ką daro kviesliai? Jie taip elniškai baubia miške per medžioklės ragus ar mikrofonus, kad tikri elniai užsimano su jais pasikalbėti, suremti ragus, pasiginčyti, ir taip draugiškai diskutuodami sulaukia medžiotojų kulkos. Kita vertus, nėra jokių mokslinių įrodymų, kiek laiko ir kokiu garsu reikėtų baubti, kad priviliotum savo rinkėjus konservatorius.
Konservatorė paauglė
R.Morkūnaitės-Mikulėnienės išskirtinumas - ji yra vienintelė kandidatė, buvusi išrinkta į Europos Parlamentą. Į partiją įstojo 17-os metų. Ganėtinai retas atvejis, kai paauglys savyje aptinka ne anarchiją, ne neigimą, ar bent liberalizmą, bet brandųjį konservatizmą. R.Morkūnaitė, vėliau tapusi Mikulėniene, europarlamentare buvo išrinkta vos 18-os metų. Matyt, nuo tada Lietuvoje susiformavo tendencija į Briuselį siųsti arba visiškus jauniklius, arba visiškus veteranus, arba visiškai nežinomus, arba vietoje jau nurašytus.
Trintis liberaliajame sparne
Laikinai susilaikykime nuo purkštavimų, jog mes kažko dėl kažko nerinktume, nes TS-LKDP naują vadovą renka ne visa Lietuva, bet TS-LKDP rinkėjai. Tai jų reikalas. O jie daugiausia kartų į kandidatus užimti TS-LKDP pirmininko postą pasiūlė Ingridą Šimonytę (69 kartus) ir Lauryną Kasčiūną (65 kartus). Tad galime įsivaizduoti, ir tai nėra jokia naujiena, jog partija pasidalino į dvi beveik lygias dalis. Į I.Šimonytės „liberalus" ir L.Kasčiūno „konservatorius".
Prie „konservatorių" sparno taip pat būtų galima priskirti Pauliaus Saudargo gerbėjus, 28 kartus pasiūliusius šio europarlamentaro kandidatūrą į TS-LKDP pirmininkus. O kiti šešiolika pasiūlytų kandidatų, įskaitant R.Morkūnaitę-Mikulėnienę (29 kartus pasiūlyta), Mindaugą Lingę (24 kartus) Žygimantą Pavilionį (21 kartą), Valdą Benkunską (10 kartų), Gintarę Skaistę (7 kartus), Arvydą Anušauską (6 kartus) bei Rasą Juknevičienę, Andrių Kubilių, ir t.t., matyt, būtų priskirtini liberaliajam I.Šimonytės sparnui. Na, bent tokiais labai vykusiai apsimeta. Kad neatsiliktų nuo Ursulos ir Europos „pažangaus mąstymo".
Tačiau I.Šimonytė, P.Saudargas, M.Lingė, V.Benkunskas, G.Skaistė, A.Kubilius, R.Juknevičienė ir t.t. siekti partijos lyderio posto nepanoro. Iš to, kas liko, juk nebūtinai visi tinka į lyderius. Be to, konservatoriškame sparne partijos pirmininko rinkimuose dalyvauja tik L.Kasčiūnas ir galbūt dar partijos Jurbarko rajono skyriaus pirmininkas D.Rybakovas, tik vieną kartą pasiūlytas į partijos pirmininkus. O liberaliajame sparne - net trys kandidatai - R.Morkūnaitė-Mikulėnienė, Ž.Pavilionis ir A.Anušauskas. Tad liberalesni konservatoriai, rinkdami partijos pirmininką, ištaškys savo balsus į tris lėkštes. Radvilės, Žygimanto ir Arvydo. Todėl lėkštės bus ne kupinos, bet ganėtinai pustuštės.
Konservatyvesni konservatoriai sukraus savo balsus faktiškai į vieną lėkštę. Į Lauryno. Būtent ši lėkštė bus pilniausia. Na, dar šiek tiek nubyrės į jurbarkiečio Daivaro lėkštutę. Todėl tikėtina, jog partijos pirmininku taps L.Kasčiūnas. Taip pat tikėtina, jog buvęs Krašto apsaugos ministras A.Anušauskas tik todėl dalyvauja partijos pirmininko rinkimuose, kad atimtų iš savo kritiko L.Kasčiūno balsų. Nes kito preteksto dalyvauti nėra. Mažai tikėtina, jog A.Anušauskas toks naivus, jog tikisi rinkimus laimėti.
Prie elnio, prie fortepijono, prie pinigų
Kita vertus, o kodėl mes galvojame, jog I.Šimonytė populiari tarp konservatorių būtent dėl savo liberalumo? Labiau tikėtina, jog konservatorių rinkėjams, kaip ir daugumai Lietuvos rinkėjų, ypač imponuoja ekonomistai. XIX a. būtų imponavę klebonai, vėliau - daktariukai, valsčiaus viršaičiai, o dabar - ekonomistai. Esą rimti žmonės. Ne šiaip niekus pliurpia, bet yra „prie pinigų". O kai žmogus „prie pinigų" ar „prie pinigo", tai yra, rimtas, jam galima atleisti ir vienalyčių partnerysčių nesąmones. O dabar, kai I.Šimonytė partijos pirmininko rinkimuose nedalyvauja, jos rinkėjai nebūtinai pasirinks plepį Ž.Pavilionį, ar „ne prie pinigų", o prie fortepijono esančią R.Morkūnaitę-Mikulėnienę.
Kaip bebūtų, žemdirbiškam lietuviui L.Kasčiūnas, esantis prie skautų ir prie futbolo, atrodo daug labiau įžemintas ir savas nei Ž.Pavilionis, esantis prie Cicerono, ar D.Rybakovas, esantis prie baubimo. Apie jį yra girdėjęs tik Jurbarkas ir medžiotojai. Gaila, jog D.Rybakovas - ne vilnietis. Be to, nors šio kandidato tautybė - lietuvis, kai kuriuos konservatorių radikalus gali atbaidyti slaviška pavardė. Nieko nepadarysi. Ir taip pasitaiko.
Kas yra tipiškas konservatorius
L.Kasčiūnas, A.Anušauskas ir Ž.Pavilionis į Seimą pateko laimėję vienmandatėse. Tačiau kažin, ar visi trys būtų laimėję provincijų vienmandatėse. Kuo toliau nuo sostinės, tuo konservatyvesni yra TS-LKDP rinkėjai, įskaitant ir partinius. Ir tuo labiau jie pageidauja, kad tikrai konservatorių partijai vadovautų tikras konservatorius. Na, toks, kuris užstalėje gali uždainuoti „Ant kalno mūrai!", palinguoti kartu su visais dėdėmis ir dėdienėmis, o, užtraukus partizaninę „Palinko liepa šalia kelio", nubraukti sūrią ašarą.
Tipiškas konservatorius yra tas, kuris iš inercijos garbina, nors ir nesupranta Vytauto Landsbergio, jo anūko - dar labiau, slapčia pritaria tik prigimtinei šeimai, turi aibę giminių, kadaise ištremtų į Sibirą, ir įsivaizduoja, jog kitos partijos yra Lietuvos išdavikės „kamunistės", „kamuniagos" ir tik lūkuriuoja Lietuvą „parduoti" Putinui. Jam patinka „Grok, Jurgeli!", statomi atminimo kryžiai ir tik apsimeta, jog patinka Algio-Greitai įžeidinėjimai kaimams. Labiau pritartų Kaziui Starkevičiui, Valdui Rakučiui nei lytis painiojančiam, bet visiškai nekaringam, „pavėpusiam" Vilniaus intelektualui.
Tipiškas konservatorius yra tas, kuris balansuoja tarp Vytauto Sinicos ir L.Kasčiūno. O ne tas, kuris balansuoja tarp vieno to paties vaiko dviejų biologinių motinų ir konservatizmo draiskanų.
1996 metais, kai visuomenė dar aiškinosi dešiniųjų ideologinius skirtumus, buvo vienoje garbioje humanitarų auditorijoje ištartas ir toks sakinys: „Konservatyvių pažiūrų žmogus geriau sutinka būti nepopuliarus, negu neteisingas." Taip kalbėta prieš 28 metus. Juokingai skamba, ar ne? Tarsi viduramžių riterių, trubadūrų laikais. Rask politikoje kvailį, kuris norėtų būti nepopuliarus! Tačiau vis vien keista, kodėl į partijos lyderius veržiasi ir asmenys, neturintys jokių šansų būti išrinkti. Juk partijose, skirtingai nei naujojoje europiečio anatomijoje ir fiziologijoje, vis dar nėra dviejų ar visų penkių biologinių pirmininkų.
