Naujųjų lietuvių ekonominė kultūros srovė - Mikė Pūkuotukas vaidina „Geismų tramvajuje“

Švietimo įstaigos jau vaikosi tik „krepšelių“. O teatralai, matyt, po gatves turės vaikytis žiūrovų. Kaulyti žiūrovų kaip išmaldos. Keisti pjesių scenarijus, kad labiau masiniam skoniui įtiktų. Tarkime, „Otelas“ rodomas jautriesiems. Šekspyras taip pataisomas, kad Otelas Dezdemonos nepasmaugia. Nes jautrieji žiūrovai, prisižiūrėję per TV kriminalinių vaizdų, jau nepakelia dar vieno kriminalo. Tad, pritaikytas prie tos dienos žiūrovų masės, Otelas būtų rodomas atvirkščias. Deklaruojantis abiejų lyčių lygybę ir nepripažįstantis smurto artimoje aplinkoje. Be to, ne rasistas, todėl neterorizuojantis kitos rasės.

Du Otelai viename. Už tą pačią kainą

Teatrų kasose būtų iš anksto klausiama - kokio „Otelo“ norite? Saldaus, rūgštaus ar apykarčio? O gal pageidaujate daugiau adrenalino? Kad Dezdemoną ne pasmaugtų, o sukapotų? Ar nušautų? Autostradoje suvažinėtų? Žiūrovas-klientas visada teisus. Mes savo klientų paslaugoms. Šiandien „Otelas“ su nuolaida. Du Otelai viename. Ir papildomas prizas į SPA. Per ilgas spektaklis? Patrumpinsime. Tik pasakykite, iš kurio galo. Dezdemona negraži? Jūs teisūs. Rytoj Dezdemoną vaidins „misė“. Vėliau ką nors atskraidinsime iš striptizo klubo. Norite, kad Dezdemona smaugtų Otelą? Jūsų vyrą?! Atveskite savo vyrą į užkulisius. Už papildomą mokestį susitarsime. Norite Dezdemonos karatistės? Kad už moteris atkeršytų? Skambinu federacijai. Gaila, visos išvyko į varžybas. Asmeniškai pranešime, kai sugrįš. Norite, kad Dezdemoną vaidintų Seimo narė? Atleiskite, mes esame menas. Iš didžiosios raidės. Pergyvenantis visas vienadienes politikas. Vis vien norite Seimo narės? Tada palaukite, kada prasidės rinkimų batalijos. Tada politikai ir šoks, ir dainuos, ir smaugsis. Ką galime šiandien pasiūlyti? „Miksą“ iš „Barboros“ ir „Amerikos pirty“. Adaptuotą ketvirtokams. Arba „remeiką“ iš „Geismų tramvajaus“ ir „Mikės Pūkuotuko“. Pūkuotukas važinės tramvajumi, o Blanša geis. Kad tiktų visai šeimai. Tai jūs spręskite. O mūsų reikalas - produktą parduoti. OK? Iki! Iki greito pasimatymo rampų šviesoje. Viešoji įstaiga linki savo klientams-meno pacientams turiningai pažvengti.

Meną išmatuos kilogramais

O kam teatrams reikalingi pastatai? Matyt, tik todėl, kad žiemą žiūrovai nesušaltų. Sniego ant šukuosenų neprikristų. O šiaip viešosios įstaigos, atliekančios funkciją - teatro menas, galėtų rengti spektaklius gryname ore. Tarkime, kokia nors visuomeninė organizacija prašo savivaldybės leidimo surengti protesto eiseną, mitingą, o klerkas atšauna - negalime. Puoselėjame kultūrą. Tą dieną numatytas spektaklis. Atidėti negali, nes pagrindiniam aktoriui kitą dieną baigsis 5 metų sutarties terminas. Nori save paskutinį kartą parodyti.

Menas yra dvasinė kategorija. Ne pomidoras. Neišmatuojamas kilogramais. Pabandykite kilogramais išmatuoti poeziją. Ar įvertinti „krepšeliais“. Meną galima tik nususinti arba nenususinti. O labiausiai jį nususina taikstymasis prie masinio skonio. Tad Kultūros ministerija ruošiasi įjungti kultūros nususinimo, trupių išdraskymo politiką. Ne žiūrovą ugdyti, bet prie jo pritaikyti aktorių. Kaip detalę prie automobilio. Nieko naujo. Lietuvos kultūra jau buvo taikoma prie socialistinio realizmo. Nes kitokios formos sovietiniams politrukams-mažaraščiams buvo nesuprantamos. O dabartiniai „politrukai“ taiko Lietuvos kultūrą prie ekonominio realizmo. Nors nuo kada ekonomika tapo sudvasinta?

Jei ekonomika jau tapusi Lietuvos religija, tik jai atnašaujama, tada sunaikinkime ir muziejus. Tiek laisvo ploto. Grindys tuščios. Tik ant sienų prikabinta. Kažko. Steikime vietoj Kultūros ministerijos Chaltūros ministeriją. Tegul pabūna aktoriais. Su vaidmeniu - kultūros rūpintojėliai. O meno naikinimo funkciją perduokime bankrotų administratoriams. Kam terliotis? Jei Tytuvėnų vienuolyno kompleksas, medinės architektūros bažnyčios pleška, apleisti dvarai griūva, tai supleškinkime ir kitą dar likusią kultūrą. Kita vertus, kam ta Chaltūros ministerija? Per brangu, kam mokėti atlyginimus? Chaltūros klausimu galima rasti ekspertų turguose. Šiluminėse trasose ir prie kioskelių-girdyklų. Pakonsultuos visais meno klausimais. Už alaus bokalą. Netgi profesionaliau.

Ekonomikos mūzos palytėtieji

Teatrai, norėdami išsilaikyti, galėtų suskaldyti pjeses reklaminėmis pauzėmis. Reklamuoti šampūnus, muilus, sauskelnes, greitpuodžius. Pavyzdžiui, „šiandien ledi Makbet laiminga, nes kruvinas rankas plovė X firmos muilu. Su žolelių ekstraktais. Rankų nagai tapo stiprūs, o delnai - švelnūs.“ „Šiandien Makbetas džiaugiasi žoliapjove su nuolaida. Akcija iki spalio mėnesio.“ „Senjoras karalius Lyras mielai laukiamas vaistinėse kiekvieną antradienį.“

Teatrai, mažindami išlaidas, galėtų išleisti į sceną aktorių tik su vienu batu. Nes kitą batą apsiaus kitas aktorius. Parinkti vaidmenis taip, kad du vaidmenys atitektų ne gabiausiems, bet avintiems 42 numerio batus. Ar vienam aktoriui iškart patikėti tris vaidmenis. Juk ne valdininkas. Ne politikas. Viešojo ir privataus intereso nesupainios. Pavyzdžiui, spektaklyje „Aušros pažadas“ tas pats aktorius galėtų vaidinti ir Romeną Gary (Romain Gary) vaikystėje, ir jo mamą, ir valgomą kaliošą. O „Batuotame katine“ - katiną Baltazarą, markizą Karabasą ir dekoracijos medį. Vienu metu ir miauktų, ir barzdą kratytų, ir medeliu paoštų. Gautume visiškai naują ekonominio teatrinio meno srovę. Žiūrovams patiktų. Ypač jei medis užmiauktų.

O kam iš viso reikalingas tas teatras? Antikos, Renesanso, viduramžių atgyvena. Juk feisbukuose, skaipuose, tviteriuose jau visi tapome aktoriais. Vaidinančiais savo virtualius gyvenimus. Išmetančiais vieni kitus iš draugų „trupių“. „Palaikini“, paspoksai, parašinėji su klaidomis - ir laimingas. Ir patiri dvasinį katarsį. Nes pamatei įkeltą nuotrauką su gražiu šuniuku. Ar Kim Kardašian (Kim Kardashian) užpakalį. Tegyvuoja veidaknygės, ekonomika ir Kultūros ministerija. Nes mes, kaip toje šampūno reklamoje, esame tokios verti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“