Nemokame ir nenorime valstybės valdyti

- Prieš 100 metų nebuvo mados gyventi skolon?

- Anuomet Lietuvai nebuvo lengva pasiskolinti - jauna valstybė, jokių garantijų, matyt, ir palūkanos atitinkamai buvo labai didelės. Tuometei valdžiai teko skolintis iš privačių lėšų, net iš avantiūristų, nes valstybei tikrai reikėjo pinigų. Bet svarbiausia, kad tos lėšos buvo naudojamos pagal paskirtį, naujai valstybei, jos ekonomikai kurti.

Dabar gauname milijardus iš ES, bet irgi ne už dyką. Išliptume ir patys, jeigu ne ES išsidirbinėjimai dėl atominės elektrinės uždarymo, nurodymai, ką daryti, kaip nedaryti, net kokio ilgio agurkus auginti...

Bet iš esmės atskirtis tarp turtingų ir neturtingų gyventojų nė kiek nemažėja, o dargi didėja. Ar ne paradoksas? O išvada viena - pinigai atitenka ne tiems, kuriems reikia, o tiems, kurie ir taip neblogai gyvena.

- Tarpukariu valstybė irgi išgyveno ekonomikos krizę, bet ne mokesčius drastiškai kėlė, o karpė valstybės valdymo išlaidas, mažino valdininkų skaičių. 1933 metais, jeigu du šeimos nariai dirbo valstybės tarnyboje, vienam iš jų buvo nurodyta ją palikti. Įsivaizduojate, kokią reakciją toks sprendimas sukeltų 21-ojo amžiaus Lietuvoje?

- Baisus būtų skandalas. O pirmieji Lietuvos Vyriausybės nariai, kadangi buvo pasiturintys žmonės, turėjo aukštuosius išsilavinimus, net algos neimdavo. O dabar, kai tik turtuoliai prie valdžios lovio pripuola, tai net ir mašinas iš savo firmų už žmonių pinigus nuomojasi. Valstybės tarnautojai gyvena kaip inkstai taukuose, ypač valdiškose įmonėse. Net ir prie tų pačių komunistų nebuvo taip, kad partijos sekretorius gautų 20 kartų didesnį atlyginimą už mokytoją ar kitą dirbantį žmogų. Na, gal vadovas ir nusipelno 2-3 kartus didesnės algos, bet ne 20 kartų! Mes paprasčiausiai nemokame tvarkytis valstybėje, tik liežuviu malame. Kalbame apie vis gerėjančius rodiklius, kad pagal bendrąjį vidaus produktą Europoje jau pasiekėme pirmąjį penketuką, bet pensininkė močiutė kaip gyveno iš 200 eurų pensijos, taip ir gyvena.

- Kodėl žmonės to ekonomikos pagerėjimo ir bendrojo produkto augimo nei jaučia, nei mato?

- Reik manyti, kad vyksta kraupus valstybės turto vogimas. Ne tie vagia, kurie nugvelbia vištą ar aviną iš lauko nuvaro, o tie, kurie sėdi bankuose, įvairiose kontorose. Kiek veltėdžių sulindę į įvairias nevyriausybines organizacijas, asociacijas, institutus ir kitokius junginius - sėdi po 10 žmonių prie kompiuterių, nieko negamina, bet projektus vykdo. Tai parodykite rezultatus, kaip tie projektai paveikė žmonių gyvenimą! Žmonės čia niekuo dėti - projektukai tik jų vykdytojų kišenes papildo, o tada kontora užsidaro.

- O užsienio politika kaip prie ūkio prisidėjo tuomet ir dabar? Nebuvo lengva pramušti rinkas žemdirbių produkcijai, bet lietuvių valstiečių bekonai plaukė į Angliją. Kai netekom Rusijos rinkos, valdžia dvejus metus gyrėsi, kad ryt poryt atvers Kiniją, bet tas poryt ir neišaušo?

- Šiuose reikaluose yra grynas nepotizmas, giminystės ryšiai, asmeniniai interesai. Ekonominiams, prekybiniams ryšiams su Kinija užmegzti buvo skirti ne keli eurai, o milijonai ar net dešimtys milijonų. Kur jie nusėdo, velniai žino. Vieno mano pažįstamo sūnus studijuoja universitete kinų kalbą ir mėgino įsidarbinti vertėju, kai pernai Kinijoje vyko didžiulė paroda. Baigėsi tuo, kad į tą parodą vertėju buvo paskirtas žmogus, visiškai nemokantis kinų kalbos, kažkokio veikėjo giminaitis. Puikiai žinome, kas ir kokiais keliais pas mus susėda į šiltas vieteles ir diplomatinėse tarnybose. Susėda ir sėdi ketverius metus, tada kitur perkeliami. O valstybė, kuri užsienyje savo žmonėms nieko nedaro, tik sėdi prie stalo, pasmerkta žlugti.

Finansų upės nežinia kur plaukia, kam tie pinigai skiriami? Na, kai kas ir paaiškėja - buvo ūkio ministru toks Dainius Kreivys, tai savo motinos įmonei ES pinigėlių paskyrė. Buvo premjeras Andrius Kubilius - uošvienei kažkokį vienuolyną padovanojo. O dabar jie išsijuosę kitus kritikuoja. Štai Europa labai džiaugiasi, kad mes pasistatėme SGD terminalą. Taigi bus alternatyva, reikalui esant, ir Europa galės tų dujų čia pasisemti. Jiems nė motais, kad tas terminalas mums per didelis, per brangus, kad užkrauta didžiulė našta ilgiems metams. O kodėl mano pinigai eina įmokoms už tą terminalą, o ne pensininkams, ne mokytojams, ne policininkams?

- O veltėdžių armijos socialinėms pašalpoms išdalijamų milijonų jums negaila? Smetoninėje Lietuvoje ir gausių šeimų buvo daugiau, bet vaikus pačios augino, kartu su jais laukuose plušėjo, o ne su ištiesta ranka stovėjo.

- Buvo protinga sistema, o ne nuo turtingų valstybių nukopijuota, kaip šitas išsidirbinėjimas, vadinamas pašalpų sistema. Smetoninėje Lietuvoje valstybė rūpinosi bendrais reikalais - statė mokyklas, steigė aukštąsias mokyklas, rengė mokytojus, finansininkus.

- Dabar sakoma, kad turime pasirūpinti silpnesniais, nes esame humaniška Europos valstybė. Kitados valstybė bedarbiams ne pašalpas, o viešuosius darbus už minimalų atlyginimą siūlydavo, ir žmonės tik džiaugdavosi galėdami užsidirbti.

- Yra tų viešųjų darbų ir šiandien, bet daugiausia - šiukšles rinkti. Koks gi čia darbas? O pamatytumėt, kaip jie dirba, - dviem kairės rankos pirštais bambalius surinkinėja... Ta dalis žmonių yra praradę darbo įgūdžius, o socialinių įgūdžių jie niekada ir neturėjo. Užeikite į jų namus - ant stalo kojinės, kaliošai, kibirai voliojasi, kieme prišnerkšta, smarvė baisi. O troboje kokie 10 vaikučių kruta kaip kačiukai. Juk užaugę jie lygiai taip pat gyvens.

Pas mus labai daug dėmesio koncentruojama į neesminius dalykus, o svarbesniuose mes kopijuojame švedus, norvegus, vokiečius. Užmirškime turtingų valstybių modelius - mums reikia sukurti savus. Šlykštu žiūrėti, kai su vaikais norima norvegišką modelį įdiegti. O pinigai kur? Kur nauji socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų etatai? Pinigų nėra, vien tik kalbos.

Išvada labai paprasta - nemokame tvarkyti valstybės. Bet tai dar ne pati didžiausia bėda. Mes nenorime to mokytis ir išmokti - štai kur tragedija! Atėjusieji į valdžios postus per pažintis ir gimines niekuo kitu nesirūpina, tik savo ir artimųjų interesais. Elitas sau gyvena rūmuose, kotedžuose, apsitvėrę tvoromis, atsiskyrę sanitarinėmis zonomis. O ta žemesnė klasė, kuriuos Vytautas Landsbergis vadina šunauja, kurdupeliais, taip ir gyvena - kaip šunys būdose. Žmonėmis jie pasijunta tik išgėrę tam tikrą šimtgramių skaičių, o prablaivėję ir vėl nemato jokios perspektyvos.

Tokia mūsų valstybė, susikūrusi prieš 99 metus. Džiaugsminga, kad ji visgi yra, kad dalis žmonių čia yra laimingi. Didesnė dalis nesijaučia laimingi savo šalyje, bet lietuviai, kaip žinome, retai kada būna laimingi. Visi kritikuoja valdžią, bet dabar aš dar nuo kritikos susilaikau, nes šita valdžia bent jau akcentus pamatė ir įvardijo, ką reikėtų daryti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“