Nėra reikalo prisirišti prie Vokietijos

Reaguodamas į kilusias diskusijas, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis paragino prezidentą Gitaną Nausėdą pakartoti Berlyno ir Vilniaus susitarimą ir taip išsiaiškinti, ar šalys iš tikrųjų skirtingai skaito bendrą komunikatą ir nesutaria dėl kai kurių esminių jo detalių.

Prezidentūra netruko sureaguoti į užsienio reikalų ministro pareiškimą. Daukanto aikštės manymu, siūlymas paaiškinti Lietuvos prezidento ir Vokietijos kanclerio Olafo Šolco (Olaf Scholz) pasirašytą susitarimą yra neatsakingas.

Jau kuris laikas vyksta diskusijos dėl Vokietijos kanclerio O.Šolco ir Lietuvos prezidento G.Nausėdos komunikato. Kas ten pasakyta ir kas mūsų politikams kelia abejonių? - paklausėme apžvalgininko Vitalijaus BALKAUS.

„Ten yra aiški dviprasmybė. Lieka klausimas, ar mes turėsime Vokietijos gynybines pajėgas Lietuvoje, ar vokiečiai atsiųs jas į pagalbą tik kritiniu atveju. Prisirišimas prie Vokietijos, bandymai ją suvilioti, įkalbėti ar papirkti, kelia klausimų, kiek tai racionalu. Kaip Rusija Ukrainoje pati susigriovė mitą apie antrą iš galingiausių pasaulio kariuomenių, taip Vokietija, laikiusi save pagrindine ekonomine ir politine Europos galybe, šį įvaizdį praranda.

Reikia pripažinti Vokietijos indėlį į savireklamą. „Panzerhaubitze 2000" laikoma geriausia karine mašina savo kategorijoje. Tas pats - su tankais „Leopard". Visgi pati Vokietijos kariuomenė - daug silpnesnė, nei mes manėme. Tenka skaityti vokišką spaudą, tai patys vokiečiai stebisi, kaip ši kariuomenė nusilpusi. „Politico", kuris tikrai nėra Kremliaus kanalas, pasakoja apie Vokietijos specialiųjų pajėgų pratybas. Paaiškėjo, kad tankai dar šį tą gali, o iš šarvuočių nė vienas nėra pritaikytas realios kovos sąlygoms.

Dar kalbant apie pajėgumus, šaudmenų „gepardams" vokiečiai turi tik tiek, kiek reikia mokymams taikos metu. Kilus klausimui dėl didesnio šaudmenų kiekio, Šveicarija, kuri gamina šaudmenis, pradėjo „šakotis". Vokiečiams teko kreiptis į ispanus. Tad kooperacija, kuria tiek daug žavimasi, gali baigtis ir taip. Daugelis įsivaizduoja Vokietijos kariuomenę kaip „Vermachtą", o ji dabar nusileidžia net kaizerinėms ginkluotosioms pajėgoms. Apie tai po Angelos Merkel epochos kalbama vis garsiau" - atsakė apžvalgininkas Vitalijus BALKUS.

- Ar apskritai galima Vokietiją laikyti patikima karine ir politine Lietuvos partnere? Juk daugelį metų ši šalis savo pinigais maitino Rusijos karinį biudžetą?

- Viskas priklausys nuo to, kaip Vokietija sugebės įvertinti „merkelizmo" laikotarpį. Tai buvo gėdingiausia epocha. Visiška ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Faktinis kariuomenės sunaikinimas. Didžiulės problemos dėl migrantų krizės. Yra net versijų, kad pastaroji galėjo išplaukti iš sutarties tarp A.Merkel ir Vladimiro Putino.

Prancūzija atrodo ne ką geriau. Jos keturių povandeninių valčių su branduoliniu ginklu gal ir užteks užtikrinti pačių prancūzų saugumą, bet vargu, ar užteks užtikrinti mūsų. Mums tenka remtis bendro likimo šalimis, su kuriomis jungia bendri iššūkiai. Karui pasibaigus tai, pirmiausiai, bus Ukraina. Galima paminėti ir Suomiją, kuri dabar labai rimtai rūpinasi savo saugumu ir turi patirtį, ką reiškia gyventi šalia Rusijos.

Tai - pirmiausi mūsų sąjungininkai. Aišku, drauge su JAV ir Jungtine Karalyste. Nepamirškime, kad pirma rimta pagalba Ukrainai pasirodė iš britų. Galima būtų kalbėt net apie britų pajėgų dislokavimą Lietuvoje, bet vargu, ar tai svarstys mūsų dabartinė Užsienio reikalų ministerija, nes bijos supykdyti Berlyną su Paryžiumi.

- Kas skatina dabartinės Lietuvos Vyriausybės atstovų reakcijas į pasirašytą komunikatą? Noras „pastatyti į vietą" pernelyg savarankišką Lietuvos prezidentą?

- Žinant mūsų užsienio politikos formuotojų personalijas ir madas, tikėtina, kad siekiama pastatyti G.Nausėdą į labai dviprasmišką situaciją. Žlugus planams Lietuvoje dislokuoti Vokietijos brigadą, bus galima pasakyti, jog tai įvyko dėl „seksistinių" G.Nausėdos komentarų, nes vokiečiai įsižeidė. Nors iš tikrųjų pagalbos realizavimas gali strigti dėl to, kad jam tiesiog nėra fizinių galimybių.

- Koks skaičius Vokietijos karių Lietuvoje galėtų rimtai pasipriešinti galimai Rusijos agresijai?

- Ne taip seniai skaičiau, berods, „The Guardian" tekstą, kad užtektų brigados. Nuo dviejų iki trijų tūkstančių karių. Tai bent jau apsaugotų Lietuvą nuo užgrobimo per kelias valandas.

- Ar Lietuvos politikų diskusijos viešumoje apie Vokietijos pagalbą nėra pavojingos? Opozicija ir net mažesnieji koalicijos partneriai teigia, kad Vokietija gali užsigauti dėl pasitikėjimo stokos.

- Jei prisiminsime Volodymyro Zelenskio pasisakymus karo pradžioje, jų ten būta itin „riebių". Tačiau ar dėl to atsisakyta pagalbos? Reali politika tuo gera, kad jausmų joje - maža. Vyksta tiesiog galių varžybos.

- Ar Vokietija už pagalbą gali pareikalauti kokių nors Lietuvos politinių sprendimų? Pavyzdžiui, Ukraina prispausta pasirašyti Stambulo konvenciją...

- Be abejo, gali. Tai gali būti kokie nors vadinamųjų „žmogaus teisių" įsipareigojimai, pirmiausiai - migracijos klausimu. Lietuva ir kitos Vidurio-Rytų Europos valstybės gali būti verčiamos priimti daugiau migrantų. Tai gali būti ne tik Vokietijos reikalavimas, bet bendra Vakarų Europos pozicija. Išsidalinti migrantus jau siūlė ir italai, ir prancūzai. Jei to būtų reikalaujama mainais į pažadus čia dislokuoti brigadą, mūsų politikėliai gali su tuo sutikti. Gali būti prisimintos ir tam tikrų „mažumų" teisės, kurios dabar svarstomos Lietuvos Seime, reikalavimas iš šalies gali tapti argumentu ir vidaus politikos žaidimuose.

- Pačioje Vokietijoje beveik pusė gyventojų priešinasi karinei paramai Ukrainos adresu. Kokių pokyčių galima laukti, jei visuomenė ims spausti valdžią?

- Reikia suprasti, kad laikui bėgant parama Ukrainai Vakaruose mažės. Žmonės tiesiog pavargsta. Tai skatina norą viską kaip nors užbaigti. Nesvarbu, kaip. Kol kas vyrauja nuotaikos, kad Ukrainai padėti reikia.

- O nuo ko pavargstama labiausiai? Nuo ekonominių sankcijų efektų?

- Taip. Nors prie jų dažnai priskiriami ir visiškai vidiniai politikos reikalai. Pavyzdžiui, Lietuvoje klausiama, kodėl pas mus maisto prekių infliacija - dvigubai didesnė, nei Europos Sąjungos vidurkis? Mūsų sisteminė žiniasklaida rašo, kad tai - dėl karo Ukrainoje. Nesusitvarkymas vidaus politikoje su savo ekonomika nurašomas į karo nuostolius. Ir tai nėra būdinga tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Viskas, kas Vakaruose eina blogyn, panaudojama Rusijos propagandos. Netgi tokios buitinės dramos, kaip žmonių apsinuodijimas smalkėmis - girdi, dėl dujų brangimo šildėsi krosnelėmis, tai ir apsinuodijo. Dabar ir mūsų Prezidentūros susikirtimas su Užsienio reikalų ministerija aprašomas „Izvestijose". Nereikia manyti, kad mes suteikiame kokių tai išskirtinių progų šiai propagandai - ji vis tiek jų suras. Kremliui problema yra jau vien tai, kad mes egzistuojame, atskirai nuo Rusijos.

Aišku, tiesa ir tai, kad mūsų vietiniai oficiozai, o ypač - nuomonių formuotojai, kurių dabar sumažėjo, pila vandenį ant Rusijos propagandos malūno, teigdami, kad bet kokie protestai prieš vietos valdžią kyla iš Kremliaus. Toks nukreipimas į Kremliaus pusę priaugino daugiau jo šalininkų, nei pati Kremliaus propaganda.

- Ar Vokietija vis dar yra ES gynybos politikos lyderė? O gal šią misiją perima Lenkija?

- Visiškai sutikčiau su pastaruoju teiginiu. Lenkija turi pakankamai ir finansų, ir motyvacijos. Tai - šalis, turinti tokių pat rizikų, kaip ir mes. Mums šios šalies potencijos augimas - tik į naudą. Aišku, visada egzistuoja grėsmė, kad sustiprėjusi Lenkija gali prisiminti savo ambicijas Rytų, taigi - ir mūsų kryptimi. Nemanyčiau, kad tai bus klausimas dėl sienų, nors matome konfliktą tarp dviejų NATO šalių - Turkijos ir Graikijos. Bet realu tikėtis, jog mums teks susigyventi su tam tikra Lenkijos įtaka.

Gali kilti klausimų dėl lenkų bendrijos Lietuvoje. Gal net dėl jų kultūrinės autonomijos. O sulig tuo jau kiltų ir separatizmo rizika. Bet jei kalbėsime apie bendrą istorinį-kultūrinį kontekstą, mums suartėti su Lenkija - labai naudinga. Statistinio lietuvio požiūris, kad ir šeimos klausimu, sutampa su statistinio lenko požiūriu. O kad valdžių požiūriai skiriasi, tai kaip tik didesnis suartėjimas su Lenkija gali tai išspręsti. Briuselis - Briuseliu, o Lenkija - šalia.

Žinoma, artėjantys Lenkijos parlamento rinkimai gali kiek pakeisti jos poziciją. Bet kad ji priartėtų prie kokių Nyderlandų, tikimybės nėra. Net Lietuvoje prireikė daugybės metų indoktrinavimo, kad pas mus Seime būtų pradėti svarstyti itin specifiniai klausimai. Nors vargu, ar mūsų valdžios buvo itin konservatyvios. Net kalbant apie valstiečius - jų Vyriausybei vadovavo liberalas Saulius Skvernelis.

- Šiuo metu Lietuvoje formuojasi intelektualų srovė, kalbanti apie istorinę Lietuvos partnerystę su Vokietija. Pastaroji šalis po Pirmojo pasaulinio karo viena pirmųjų pripažino Lietuvos valstybę, leido mums susigrąžinti Klaipėdą, kurią, pasikeitus valdžiai, pati ir atsiėmė. Ar šiandien galima įžvelgti tokį istorinį tęstinumą, ar jau turime reikalą su visai kita Vokietija?

- Jei kalbėsime apie istorinį Vokietijos „gerumą" mūsų atžvilgiu, tai pirmiausiai reiktų prisiminti, kad pripažindama Lietuvą ši šalis niekuo nerizikavo. Kaip tik apsaugojo pati save, sukūrusi buferinę zoną tarp Rytų Prūsijos ir Rusijos. O didžiąją Lietuvos istorijos dalį Vokietija buvo mūsų oponentė. Net ir kultūriškai ji mums nėra tokia jau artima.

- Na, bet saksų savanoriai mus gynė. O kai kas pasakytų, kad be Johano Gotfrydo Herderio vargu, ar būtų iškilę Vydūnas, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona?

- Tai Lietuva jau nuo XI a. įsikomponavo į Europos ir pasaulio sistemą. O jei nuo kultūrinės ir politinės sistemos pereisime prie prekybinės, tai dar prieš mūsų erą. Bet gilesnių kultūrinių ryšių su vokiečiais nėra.