1 nuotr.Konstitucinis Teismas vakar padė-jo tašką teismų ir net prokurorų dvejonėms, ar persekiodami neteisėtai praturtėjusius elgiasi konstituciškai. KT nutarė, kad Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl neteisėto praturtėjimo nė kiek neprieštarauja šalies Konstitucijai. Tačiau šio straipsnio turės baidytis tik tie, kurie nelegaliai susikrovė turtus po 2010 m gruodžio 11 d. Būtent tada įsigaliojo šis straipsnis. Prisivogę, prisigrobę anksčiau, bet laiku nenutverti, gali ir toliau būti ramūs.
BK 189-1 straipsnyje numatyta, kad už neteisėtai įsigytą turtą, didesnį nei 50 MGL (18 830 eurų), apie kurio neteisėtumą įgijėjas žinojo, galėjo ar turėjo žinoti, baudžiama bauda, areštu ar laisvės atėmimu iki 4 metų.
Atrodo, viskas aišku. Tačiau teisininkai susirūpino, kad kaltinamasis pats turi įrodinėti savo turtų teisėtą kilmę. O tai, anot kai kurių teisininkų, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Tad vos priimtas straipsnis iškart ėmė buksuoti. Teismai neteisėto praturtėjimo bylose buvo linkę kaltinamuosius išteisinti. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar papildomai 2014 m. išaiškino, kad bausti už neteisėtą praturtėjimą galima tik ĮRODŽIUS. Į tai neteisėtai praturtėjusių gynėjai atsikirto, kad kaltinamasis antikonstituciškai verčiamas duoti parodymus prieš save. O tai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, draudžiančiam versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar gimines. (Nebūtinai kertasi su Konstitucija. Juk niekas nedraudžia kaltinamajam atsisakyti duoti parodymus). Be to, anot kai kurių teisininkų, Konstitucija 23 straipsniu gina asmens privačią nuosavybę. (O ji, nors įsigyta verčiantis kontrabanda, vis vien privati). Galiausiai teisininkų bendruomenė tyčia ar netyčia taip susipainiojo, kad 2015 m kreipės į KT. Ir šit po 2 metų jau žinome, ką visuomenė ir taip žinojo. Kad mūsų šalies Konstitucija joks iš korupcijos ar plėšimų praturtėjęs veikėjas neprisidengs. Nes, anot KT, Įstatymo leidėjas siekė, kad būtų ekonomiškai nenaudinga nusikalsti. Taip pat siekė visai valstybei ir visuomenei reikšmingo tikslo.
Reikšmingo tikslo - skaidrumo gal reikėjo pradėti siekti anksčiau. Nuo pirmojo atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečio. Kai pasienyje dygo muitininkų pilys. Priemiesčiuose - banditų pilaitės. Kontrabandos furgonai riedėjo nesislapstydami. Beveik. O kuklūs įmonių sargai tapdavo įmonių akcininkais-milijonieriais. O dabar bet kokiam kontrabandos ar korupcijos veteranui tik tereikia atkirsti, kad jo rūmas, dvaras pastatytas iki 2010 metų gruodžio. Netgi daug seniau. Per automobilių vagysčių bumą 1995 m. Kai darbavosi kukliu automobilių šaltkalviu. Ar „vagnorėlių“ laikais. Iškeitė juos iš savo tetos į tokį patį kiekį JAV dolerių. Ir niekas tenedrįsta teirautis, kokiomis lėšomis turtai įgyti. Savaime aišku, kad teisėtomis.
BK 189-1 straipsnis buvo sugalvotas tada, kai didžiųjų grobimų traukinys jau pradundėjo. Tad galų gale, po visų teisinių polemikų, pertraukų, gal bus pradėtas taikyti smulkesniam „elitui“. Išsišokėliams, pralobusiems per pastaruosius 7 metus. Menkam procentėliui. Nes kai policija vis profesionalėja, atitinkamos tarnybos vis aktyviau seka, sunku išdygti visai šviežiems milijonieriams. Kaip rudenį grybams. Bent visuomenė apie tokius atvejus negirdėjo.
Turtų kilmei įteisinti labai pravertė ir teisininkų polemikos suformuota pauzė. Vien pernai 33 tyrimai dėl neteisėto praturtėjimo buvo nutraukti. Tik 5 tokio pobūdžio bylos pasiekė teismą. O teismai irgi buvo linkę skelbti išteisinamuosius nuosprendžius. Tad jei žmogus, kaip vienas garsus Kauno medikas, neužsimanys balotiruotis į Seimą, ramiai lindės, niekas turtuolio ir nepastebės.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
