Nuo savižudybių atpratins išverstos žarnos

„Respublikos“ akiratyje - kultūros renginių finansavimo absurdai. Lietuvos kultūros taryba ar savivaldybė gali finansiškai paremti projektą, net nežinodama, kas ir kaip tame projekte reikšis. Muzikuos, maivysis, ragins žudytis, o gal keps bandeles.

Taip buvo suteikta 18 tūkst. eurų parama renginiui, kuriame koncertavo grupė „Stranguliatorius“ (smaugėjas). Surengęs koncertą, panašų į gyvų numirėlių siautėjimą. Savivaldybės taip pat gali finansiškai paremti abejotinos muzikinės vertės ar bent abejotinos estetinės vertės renginukus. Darkymąsi. Draskymąsi. Bet ką. Jei tai bus pavadinta alternatyviąja menine raiška. Ar bus pareikšta, kad darkymasis siekia pačių kilniausių tikslų. Pvz., imasi jaunimo savižudybių prevencijos. Štai ir medicininis bene skaudžiausios Lietuvoje problemos sprendimas. Nereikia jokių Seimo komisijų, psichologų, medikų, socialinių darbuotojų, jaunimo linijų ir t.t. Rodyk išverstas žarnas ir mušk būgną. Tada savižudybės išnyks.

Vieni žudėsi, o kiti darkėsi

Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pernai 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 28,7 savižudybės. O kiek dar būna nesėkmingų bandymų. Daugiau lietuviai žudėsi tik 1994 metais, per patį banditizmo, įmonių ir bankelių bankrotų piką. Tada iš 100 tūkst. gyventojų gyvenimo neatlaikė 45,5. Matyt, būtų atlaikę. Jei būtų koncertavęs „Stranguliatorius“. Tiesa, ir tais laikais būta alternatyvaus meno ir linksminimosi. Kaune menininkai numazgojo F.Dzeržinskio aikštę, kad neliktų komunistinio kvapo. Rotušės aikštėje buvo pastatytos kartuvės. Vienas varvino sau ant pakaušio karštą vašką. Ąžuolyne stovinčią skulptūrą „Stumbras“ su dažais išskirstė į šoninę, nugarinę, karką ir t.t. Dar vienas menininkas muzikantas dėl meno gurkštelėjo savo šlapimo.

Kodėl?

Grupių ir menininkų Lietuvoje daug. Visi nori iškilti, priblokšti. Visi nori matytis. „Kuo kiečiau pavaryti“. Kad apie jų muziką, dailę, performansus kalbėtų, baisėtųsi, piktintųsi. Kas pradžioje svarbiausia? Tinkamas, aktualus pavadinimas. Pvz., sunkiojo metalo grupė, kurios vokalistas buvo talentingasis Jeronimas Milius, iš pradžių pasivadino „Sielų broliais“. O paskui pakeitė pavadinimą į „Sielų vagys“. Na, kas tie sielų broliai? Gal vienuoliai? Gal pinigų paprašys paskolinti? Grupė atliepė į visuotinį poreikį ne kvailai broliautis ir likti apkvailintam, bet kombinuoti ir neįkliūti. Kad ir kaip būtų, naujame pavadinime jau yra kažkas ne tik kriminalinio, bet ir demoniško. Pavogta, užkariauta žmogaus, taip pat ir paauglio, siela. O gal politikai - mūsų sielų vagys? Kaip bebūtų, pavadinimas aktualus. O broliavimasis - tai seiliojimasis, atgyvena. Kažkas patižusio ir nesaugaus.

Panašiai galima pateisinti ir grupės „Stranguliatorius“ viešinimąsi. Daug tatuiruočių, daug trenksmo, mirties liaupsinimo, dujokaukių ir išverstų žarnų. Černobylis, mėsinė ir menas viename pakete. Kuo dažniau rodysi virvę, kilpą, tuo rečiau paaugliai karsis? O kuo dažniau rodysi būgną, rečiau būgnys? Rodysi šulinį, nemėtys į šulinį. O kuo dažniau rodysi vyrą, tuo greičiau taps moterimi? Intencija, nors ir tauri, labai abejotina. Be to, reta muzikinė grupė ir šiaip netradicinis menas susikuria tik tam, kad atpratintų Lietuvos žmones žudytis. Bent aš apie tokią negirdėjau. Ir apie veiksmingą psichoterapiją su išvirtusiomis žarnomis bei dujokaukėmis. Nauji būdai? Aprobuoti psichoterapeutų? Po tokios psichoterapijos galima išugdyti papildomų vegetarų, veganų, anoreksikų. Ir paauglių, kenčiančių nemigą. Galų gale tyčiojimasis iš žmogaus taip pat žudo.

Svarbiausia - jausti konjunktūrą?

Jei kuri socialiai atsakingą, tai yra „teisingą“, meną, lengviau jam išpešti finansavimą. Anais laikais reikėjo bent vieno paveikslo su kūju ir pjautuvu ar Brežnevo citatų. O dabar - kovoti su savižudybėmis ir kitomis socialinėmis rykštėmis. Būgną daužydamas? Žarnyną demonstruodamas? Visos tauriosios kovos, kai kurstomi žemiausi žmonių instinktai, būna pralaimėtos. Vienintelis „laimėjimas“ - apkvaitęs kokio nors bažnytkaimio jaunimas, naktį išvartantis kapinių paminklus. Nors prieš tris dešimtmečius tokio amžiaus jaunimėlis dar vartydavo ne paminklus, bet kelio ženklus. Paminklus, tik, aišku, kitokius, tada vartė suaugusieji.

Kita vertus, kaip nuobodžiai ir taikingai gyvena kraštas, jei jame paklausūs siaubų, nelaimių muliažai. Žmonės, patyrę tikras išgyvenimo dramas, tokiais muliažais tik šlykštisi. Ar krašte, ką tik pergyvenusiame žemės drebėjimą, kas nors drįstų muzikaliai šaipytis iš sulaužytų kojų? Ar po Vietnamo karo šaipytis iš apdeginto napalmu. Ar vaiko, nukentėjusio nuo minos. Jei muzikantai taip nori maivytis, tegul važiuoja į Siriją ir ten darkosi. Pasekmės būtų nenuspėjamos.

Patiko jaustis didžiausiu vargšu Europoje

Kitos tautos turi žemę, o mes - ašarų pakalnę. Kitos tautos turi kaimynus, o mes - priešus. Krišnaistai laksto po Kauno Laisvės alėją džiaugsmingai šlovindami Krišną. Nė vieno susiraukusio! O mes veikiau šliaužtume kryžiaus keliais verksmingai. Mirtis mūsų kultūroje ir taip per daug aukštinama. Tarsi būtume šiauriečiai džihadistai. Pradedant legenda apie susideginusius kunigaikščio Margirio Pilėnus ir baigiant paskenduole ir balta drobule. Nuolat ribinės psichikos patirtys arba šlovinamas žmogaus susinaikinimas. Galų gale kiek galima žiūrėti į nukryžiuotą Dievo sūnų. Vaikystėje toks kruvinas vaizdas bažnyčioje gąsdina, supranti, kaip Kristui skauda, o vėliau pripranti. Psichika prisitaiko. Lietuviai nuo vaikystės pratinami prie kruvinų vaizdų, pasakų apie kalaites, kurioms sulaužomos visos keturios kojos. O paauglystėje analizuoja Antano Škėmos „Baltą drobulę“ ir kodėl nusižudė kunigo Liudo Vasario draugė Liucija. Bene pirmasis lietuviškas psichologinis romanas - irgi su savižudybe. Ir taip jaunimas ruošiamas ne laimingam, džiaugsmingam gyvenimui, ne žmogaus pavasariui, vasarai, bet niūriesiems Pilėnams. Niūriai, ribinei egzistencijai! Nors pro mokyklos langą ir mato kitokį vaizdą. Ne tokį tragišką. Kaip jaunam žmogui jaustis? Mūsų dainos - ir tos virkauja! Čia net orų prognozės pranešinėjamos taip, tarsi tuoj užgrius Indonezijos cunamiai, o eilinė miesto netvarkingo vandentiekio „liūtis“ pateikiama taip, lyg liūčių sezonas džiunglėse. Misija „Sibiras“ daug artimesnė nei misija „Džiaugsmas“. Tuoj bus klausimas, kodėl džiaugtis. Ogi vien todėl, kad gyveni. Dar! Dabar! Būdas jaunimo savižudybių prevencijai taip pat parinktas specifiškai lietuviškas. Tai yra pats niūriausias. Kovoja su savižudybėmis demonstruodami dujokaukes, žarnas. Ir rėkaudami: „Ar klausytojai turi tvirtą šaką?“ Helovinas gal tinka britui, nes jis iš savo baimių, įskaitant ir mirties, vieną kartą per metus pažvengia. O lietuviui Helovinas pavojingas. Nes tęsiasi ne vieną naktį, bet visus metus. Mūsų kultūra mirtį ir taip per daug liaupsina. Kaip visai neblogą išeitį. Problemos sprendimą. Panašiai kaip naujų batų įsigijimą. Italas, jei spaustų nauji batai, arba keiktųsi, arba bėgtų jų pakeisti. Blogiausiu atveju nenešiotų ar padovanotų giminaičiui. O lietuvis dėl spaudžiančio bato gali pajusti egzistencinę dramą. Romaną parašyti. Ar net blogiau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“