Optimizmas, vertas dresuoto mopso

Tad tikėtina, kad šių metų valstybės peizažas bus panašus į skalbyklą. Pristatytą valymo, nuvalymo ir išvalymo agregatų. Dar energingiau visas negeroves skalbiančių. Taip išmuiluojančių, kad tik šast murzę negerovę į agregatą - ir jau išlenda visai švarus veidukas. Susigėdęs ir atsiprašantis. Bet užkliūna žodis - IŠDRĮSOME. Vadinasi, prie tų negerovių dar nedrąsu sėlinti. Dar ims ir įkąs? Ne tą pajudinsi? Dar reikia būti ypatingu drąsuoliu, kad ryžtumeisi dirbti skalbykloje?

Stop, nelįsk!

Tarkim, buvo tokia gerovė, vardu Daiva U. Prezidentei net labai gerai pažįstama. Ir buvo tokia slapta VSD pažyma. Išsprūdusi ir pasiviešinusi. Matyt, pati. O kas tada atsitiko? D.Grybauskaitė regėjo gerovę, prokuratūra ir VSD - negerovę. Daiva U. regėjo gerovę, o visų lygių teismai - taip pat. Išskalbė tik vargšę VSD pažymą. Tiek numuilavo, kad nusitrynė grifas „slaptai“. Na, ar išdrįs dabar bent vienas narsuolis taip drumsti S. Daukanto rūmų rimtį? Visokias Daivas, Vaivas, Laimas įtarinėti. Net į teismą ar prokuratūrą vaikyti? Aišku, ne! Tad 2017-uosius pradedame su bent kelių narsuolių, tiesiogiai kamantinėjusių Daivą U., trūkumu. Manau, jie susiprato, pagalvojo ir persikvalifikavo. Į mažiau narsius. Dar tinkamus Lietuvos lokalizacijai. Bet tik su išbraukta S.Daukanto aikšte. Stop! Kanda! Nelįsk!

Pirmyn, lįsk!

Turime „Lietuvos geležinkelius“. Be grifo „slaptai“. Stotys stovi. Bėgiai guli. Traukiniai važiuoja horizontaliai. Bet kad ir kiek turėjome valstybės „politinių peizažų“, nė vienas peizažas prie „Lietuvos geležinkelių“ neprisėlino. Net principingasis politinis peizažiukas iš S.Daukanto aikštės. Ir staiga - bumpt! Vos ne kas dieną apie tuos geležinkelius - tik negerovės! Negi tiek ilgai reikėjo kaupti narsą, drąsą? Net 26 metus? Darau išvadą, kad drąsiausias šioje istorijoje jau buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas. Vienas prieš tiek bailių „politinių peizažų“ atsilaikė. O dabar, kai jau duota komanda „fas!“, tyrėjai, narsiai įsismarkavę, visus metus domėsis geležinkeliais. Apskaičiuos kiekvieną pabėgį. Gal tyrėjų nebuvo anksčiau? Aišku, buvo. Bet nebuvo paliepimo. O dabar bus išskalbtas, išmuiluotas kiekvienas vagonas. Nes Lietuvoje rimti tyrimai pradedami tik gavus „politinių peizažų“ svarų palaikymą. Iš pradžių - įsakmi komanda, o tada jau avralas. Nes Lietuva skalbiasi įdomiai. Čia - nelįsk. Čia - kultūra. Supainiosi spalvotus skalbinius su baltais. Čia lįsk visu greičiu. Čia būtinai išknisk. Bakteriją. O čia tyrimą taip iškrakmolink, kad prieš teismą stovėtų stagaru. Ir nuo krakmolo pertekliaus atrodytų daug didesnis.

Kita vertus, gera žinia kitoms valstybės valdomoms įmonėms. Tyrėjai taip bus apgulę geležinkelius, kad jokių kitų įmonių nelies. Dėl per didelio fizinio krūvio. Nors energetikai jau užsiima patalpų, džipų nuoma, prie energetikų lįsti negalima. Matyt, kad neišjungtų tyrėjams lempų, o vaikučiams - eglučių.

Lįsti ar nelįsti?

Kažkas negerai, jei net šalies prezidentė džiūgauja, kad kažkoks tyrėjas ar pareigūnas IŠDRĮSO. Nors tikėtina, kad išdrįso gavęs komandą. Užsitikrinęs svarų palaikymą. Nes žmonėms jau įsijungusi savisauga. Niekas nerizikuos tapti donkichotu. Net kolegos šaipysis iš „kvailio su iniciatyva“. Nes sukurta labai baiminga visuomenė. Pareigūnai iš pradžių apsidairo, ar už pradėtus tyrimus negaus per galvas. Ar tyrimas suderintas su „politiniu peizažu“. Ar nesulauks nemalonumų iš prezidentūros. Tarkim, vaikosi pareigūnas Pašilaičiuose chuliganėlį. O šis sprukdamas klykia: „Nelįsk, dėjau ant tavęs! Aš Daivos pusbrolis!“ Pareigūnas dar vejasi, bet jau lėčiau. Mintyse prasuka visus įmanomus „peizažus“ ir telefonines teises. Ieško, kur ir kas yra Daiva. Gal komisaro žmona? Nes apie svarbiausiąją Daivą net nedrįsta pagalvoti. Dėl viso pikto nusprendžia vijimosi tempą visai sulėtinti. Kam tų nemalonumų? Gal vejasi valstybinės reikšmės turtą. Čiupdamas apgadins.

Baimės rezultatai su stogais, kaminais ir „poveikiais“

Saugomuose gamtos draustiniuose jau pristatyta prabangių vilų, pilaičių. Ne viena ir ne dvi. Šimtai. Gal tūkstančiai. Būtent tai atskleidžia atsakingų pareigūnų chronišką baimę. Suformuotą per kelis dešimtmečius. Juk namas nepastatomas per naktį. Tad kiek reikia bijoti, vengti, apeiti statybas ratu? Kiek žmonių padeda tai įteisinti? Kiek gamtininkas turi kovoti su savo sąžine? Kaip toj dainoj - „tu mažas esi ir pakeisti nieko negali“. Pilietinė drąsa buvo žalojama taip ilgai ir taip uoliai, kad pilietiškumas įsijungia tik gavus komandą - pulk! Šitą pulti jau galima. Nors toks pilietiškumas jau dresuoto mopso.

Yra toks Baudžiamojo kodekso straipsnis - „prekyba poveikiu“. Neteisiškai mąstant, keistesnį straipsnį sunku įsivaizduoti. Nes poveikiu prekiauja visi! 100 proc. Klūpanti valkatėlė, prašanti gatvėje išmaldos, irgi prekiauja poveikiu. Nes kuo gailiau atrodo, tuo daugiau prisirenka centų. Gauna asmeninę naudą. Klykiantis vaikas, prašantis mamos nupirkti mašinytę, taip pat prekiauja poveikiu. Kuo labiau klykia, tuo mama greičiau nusileidžia. Mes visi vieni kitus veikiame. Ir ką nors iš to susiveikiame. Tik vienų tiek baiminamasi, kad užtenka telefono skambučio. O kiti dar turi paklūpėti arba paklykti. Bet jei žmogų nori sunaikinti, palaužti, iš tarnybos išvyti - bet kada galima pritaikyti prekybą poveikiu. Vis vien aptiksi, kad ne su tuo išgėrė arbatos.

Ar valstybė valysis? Anot D.Grybauskaitės, taip. Bet valysis selektyviai. Nes ir prezidentė, taip griaudėjusi ant Darbo partijos, įkliuvus liberalams net nesucypsėjo. Būsime toks parkas. Aptvarkytas lopais. Vienur įminsi, kitur - atsigaivinsi. Kur sunkvežimiuku atriedėję guvūs valytojai pro kai kurias šiukšles abejingai praeina. Tiek prie jų per 26 metus pripratę, kad net būtų keista jų netekti. Net sentimentus kažkokius jauti. Štai rožė gražiai žydi, štai šiukšlė gražiai pūpso. O kaipgi be jų?

Parengta pagal savaitraštį  „Respublika“