Parlamentaras Remigijus ŽEMAITAITIS: Valdžia plaukioja kitoje pasaulio dimensijoje

- Šią vasarą jūs atsidūrėte tarp palankiausiai visuomenės vertinamų politikų. Kaip jums tai pavyko?

- Kada aš matau reitingų lentelėse kai kurias pavardes, man darosi gaila ir valstybės, ir jos žmonių, nes suprantu, kokios išsivystymo stadijos yra ir valstybė, ir jos piliečiai. Nesu iš tų politikų, kurių tėvai - buvę kagėbistai, partsekretoriai ar šiaip kokie partinukai, kurių atžalos šiandien vaidina, kad gelbėja tautą. Nesu paveldėjęs nei posto, nei reitingo, - tiesiog manau, kad per tuos 20 metų, dirbdamas savo rajone tiek su rinkėjais, tiek su teisininkų bendruomene ar su verslininkais, esu gana aiškiai išsakęs savo poziciją, su kuria daugeliui jų, pasirodo, pakeliui.

- Bet juk kalbate tai, ką jie nori girdėti?

- Ko gero, esu vienas iš tų, kurie sako tai, ką galvoja. Turiu savo specialybę, turiu darbą, turiu ūkį. Matyt, politika nėra mano pagrindinis tikslas ir, manau, žmonės tai puikiai supranta. Niekada nepataikauju ir nebandau įtikti žmonėms. Tarkim, nuvažiavęs į kokį susitikimą su gyventojais, kai man ima pasakoti apie poreikį mažinti mokesčius, klausiu: jeigu atleistas nuo mokesčių gautum, sakykim, 50 tūkst. eurų pelno, kokią naudą suteiktum valstybei, jos žmonėms? Ar galėtum, pvz., skirti 10 tūkst. eurų vaikų vasaros stovyklai? Ne, sako, tai valstybės reikalas. Klausiu: tau atrodo valstybė kažkokia bedugnė dėžė, iš kurios gali imti kiek panorėjęs? Juk jeigu jau esam bendruomenė ir valstybė tave, tarkim, atleido nuo nekilnojamojo turto mokesčio su sąlyga, kad investuotum į savo verslą, vadinasi, ir tu turi būti socialiai atsakingas jos atžvilgiu. Lygiai tas pat pasakytina ir apie elektros rinkos liberalizavimą, - socialiniu atsakingumu čia net nekvepia. 2016 metais liberalizavimas atrodė gana funkcionalus. Lietuva tam buvo pasiruošusi žinodama, kad netrukus bus paleista Astravo atominė elektrinė, ir gyventojams elektra tekainuos maždaug 10-11 euro centų už kilovatvalandę, bet politikai susiriejo su kaimynais ir dabar už elektrą mokame brangiausiai visoje Europoje.

- Liberalizavimo nauda, manote, tiesiogiai buvo susijusi su Astravo atomine elektrine?

- Liberalizavimo įstatymas arba liberalizavimo tvarka, kuri buvo priiminėjama 2015-16 metais, būtų naudinga ir tuo atveju, jeigu Vyriausybė būtų pasiruošusi nepriklausomos elektros energijos tiekėjus, pvz., Kruonio, Elektrėnų, Panevėžio elektrines; tokiu atveju šiandien Lietuva 70 proc. elektros energijos pasigamintų pati. Pats nuolat apie tai kalbėjau. Bet kadangi Vyriausybė per 5 metus neatliko namų darbų, susidūrėme su didžiule problema. Kita vertus, kokiu durniumi reikia būti, kad tokiomis sąlygomis - importuodamas 70 proc. elektros energijos, plius karo Ukrainoje fone - imtum liberalizuoti elektros rinką, nesvarstydamas jos atidėjimo klausimo. Tokiu atveju peršasi išvada: arba tu sergi Alzheimeriu ir nežinai, ką darei prieš dešimtmetį, arba, labai gali būti, kad sėdi verslininkų, t. y., elektros tiekėjų tarpininkų kišenėje ir jie tau sumoka „komisinius".

- O galbūt priežastis yra ta, kad, užuot vykdžius Lietuvai naudingiausią politiką, aklai vykdomi Briuselio nurodymai: tai tinka ne tik sveikatos apsaugos ir elektros rinkos liberalizavimo atveju...

- Esu kaimo vaikis ir žinau: kai atvažiuoji į didelį miestą ir pamatai daug dangoraižių ir šimtą šviesoforų (Šilutėje, kai aš augau, buvo gal tik vienas), kavinių, kino teatrų ir pan., tau akys ima blizgėti ir supranti patekęs į kitą pasaulio dimensiją. Kadaise man teko dirbti Europos Komisijoje, vadovauti teismų darbo grupei. Tada tas Briuselio vaizdas, tos didelės gatvės, kaip dideli tekantys nemunai, irgi „mušė į galvą". Bet politikas turi suvokti, kad už tuos blizgučius, už tą gražų apipavidalinimą bus pareikalauta sumokėti.

Na, ir 2003 metais, kai Lietuva jau buvo įpusėjusi derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, aš mačiau, kaip mūsų valstybę ir mūsų interesus tiesiog pardavinėja derybininkas Petras Auštrevičius; tai buvo viena nemaloniausių mano, tuo metu jauno teisininko, patirčių. Žmogus be pamatinių vertybių pamatė plačias gatves, geras kavines, jam patiko būti vaišinamam vynu ir jis sako: viskas tvarkoje, mums atominės elektrinės nereikia, nors už to „nereikia" slypėjo dideli „Rosatomo" ir jo simpatikų Gerhardo Šrioderio bei Angelos Merkel, pagaliau Europos milijardierių interesai išstumti iš rinkos konkurentus. Ir mes uždarėme Visagino atominę elektrinę, kuri būtų galėjusi veikti iki 2035 metų.

Tuo noriu pasakyti, kad mes, kaip kokie aborigenai, net iki šiol „blizgučiams" aukojame nacionalinius interesus. Manau, mūsų politikai nesupranta tikrųjų Europos Sąjungos tikslų. Ji, kaip ir buvusi Tarybų Sąjunga, kaip ir JAV, Lotynų Amerikos šalys, yra valdoma oligarchiniu principu, kuris juo tolyn, tuo labyn ryškėja. Europą valdo 20-30 šeimų, kurios sustato savo politikus, savo giminaičius, savo aplinkos žmones į tam tikrus postus, ir ima diktuoti sąlygas. Mano suvokimas apie pasaulį yra šiek tiek kitoks, dėl to mano kelias politikoje pakankamai trumpas...

- Politiką, kuris ketvirtą kadenciją Seime, galėtume laikyti profesionalu...

- Profesionaliais politikais aš vadinu Gediminą Kirkilą, Juozą Bernatonį, Andrių Kubilių, Gabrielių Landsbergį, Viktoriją Čmilytę - Nielsen, Gintautą Palucką, t. y. tuos, kurių politiniai postai, manau, landumu, gudrumu ar pataikavimu pelnyti. Vaizdingai tariant, kiek partijos pirmininkui kavos puodelių atneši, kiek sumuštinių sutepsi, tiek palankumo balų jo akyse užsitarnausi.

- Iškart topteli mintis apie ministrus, kurie neišlipa iš skandalų, o premjerė teigia jų atsakomybės nematanti...

- Verslo požiūriu, jei darbuotojas neatliktų jam pavestos užduoties, jam grėstų įspėjimas, iš atlyginimo būtų išskaičiuota įmonei padaryta žala, galiausiai jis būtų atleistas iš pareigų. Tuo tarpu valdininkai niekada nėra baudžiami ir niekada nėra metami iš darbo, jei tik sutaria su savo šefu.

Ar galite įsivaizduoti, kad Ingrida Šimonytė galėtų atleisti Gabrielių Landsbergį iš užsienio reikalų ministro posto? Aš dar nesu nukvakęs, kad tuo patikėčiau. Galbūt ji galėtų atleisti energetikos ministrą Dainių Kreivį, pagrindinį konservatorių partijos finansinį rėmėją, jei nuo praėjusių metų lapkričio nedrįsta jam priminti, kad reikėtų tesėti prezidentui duotą pažadą ir savo verslą patikėti nepriklausomam fondui? Ji ir Gintarės Skaistės negali atleisti, nes nė už ką senelis Landsbergis to jai nedovanotų... Puikiai ją suprantu: patiko „švyturėliai", ji nori būti premjere ir nesiims priemonių, kurios šitam jos norui galėtų pakenkti.

- Kodėl tad opozicija yra tokia bejėgė?

- Kur jūs matot opoziciją? Jos nėra. Socialdemokratai dirba taip, kaip jiems nurodo konservatoriai. „Valstiečiai" yra gal kiek laisvesni, bet rimtos opozicijos valdantiesiems Seime kaip ir neturime. Jei Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis šiandien eitų išvien, turėtume labai galingą opoziciją, bet S. Skvernelis neina balsuoti nesuderinęs su konservatoriais nė vieno judesio. Jis nepriima savarankiško sprendimo, nes bijo, kad jo partija finansavimo negaus, kad kokį nors giminaitį ar draugą iš geros vietos patrauks ir panašiai. Pamatysite, po savivaldos rinkimų visose savivaldybių tarybose, kur S. Skvernelio partija bus gavusi reikiamą skaičių balsų, ji neabejotinai bus koalicijoje su konservatoriais.

- Kad garsioji „šeima" Lietuvą valdytų ir po kitų rinkimų?

- Vienareikšmiškai. Manau, kad konservatoriai elgiasi išmintingai investuodami į S. Skvernelio partiją kaip į jiems parankų projektą. Šį kartą metė didesnius pinigus norėdami sukurti naują politinę jėgą ir nukenksminti „valstiečius". Tai natūralus procesas, visame pasaulyje panašūs dalykai vyksta. Tik mūsų žmonės yra laikomi kvailiais ir, tiesą sakant, iš tikrųjų yra tokie naivūs, kad viso šito nemato.

- Ta proga galėtume pagirti ir Laisvės partijos projektą, tiesa?

- Lietuvoje yra apie 8-9 proc. žmonių, kurie palaiko LGBT, palaiko narkotikus, laisvą gyvenimo būdą, ir visa ko liberalizavimą. Manau, Laisvės partija bus Seime ir po kitų rinkimų, jeigu ir toliau laikysis savo pozicijos. Pasaulinė patirtis rodo, kad tokios partijos atima 6-7 proc. rinkėjų balsų.

- O jūs būsite?

- Čia, kaip sakoma, sprendžiu ne vienas, sprendžia mano šeima. Kai prieš metus šeimoje įvyko didelė nelaimė - mirė mano mama, - supratau, kad uždirbti pinigai yra tik trumpalaikis įrankis siekti gal geresnio gyvenimo, didesnio komforto, įdomesnės kelionės, bet gyvenimas yra nenuspėjamas ir negailestingas. Suskaičiavau, kad geriausiu atveju man liko gal 20 kelionių į Turkiją, gal 20 kelionių nuskristi paslidinėti, 20 Palangos vasarų, ir manęs šitoj žemėj nebebus... Ar buvimas Seime ir nuolatinis bandymas ekonomiškai arba teisiškai argumentuoti ir ginti Lietuvai naudingus dalykus yra gyvenimo tikslas, kurio aš turiu siekti? Nemanau, bet žinau, kad vis dėlto noriu dar šį tą dėl valstybės padaryti. Tokį norą dar turiu.

- Tik ar įmanoma to siekti nesipykstant su padorumu?

- Labai gerai mano bočelis sakydavo: surask man bent vieną žmogų, kuris būtų sąžiningas, doras ir panašiai. Su juo visą laiką ginčydavausi. Vieną kartą, mirus kaimynui, pasikinkę arklį nuvažiavom į pagrabą. Guli nabašninkas, į rankas šventas paveikslėlis įdėtas. Geras, sako bočelis, kaimynas buvo, padėdavo per rugiapjūtę, šienapjūtę, pagerdavom po jos. Grįžus namo klausia: kaip manau, ar jis buvo doras, nesavanaudis? Sakau, matyt, nesavanaudis, ir pats sakei, kad ūkyje padėdavo. Ėėė, numykė bočelis, matei, jo rankos sudėtos į save ir dar rožančiumi aptrauktos, kad gink, Dieve, neišsinertų... Matyt, visi mes esam linkę į save, ir visi norim pasaulį matyti tobulesnį.

- Vaizdingais epitetais esat pašventinęs politikus ir verslininkus. Gal ir Seimą esat pervadinęs kitaip?

- Pernai prieš Kūčias pavadinau jį „kalbančiais gyvūnėliais". Kai kurie labai supyko ir nesisveikina iki šiol.