Pavyko suvystyti prezidentę

Kodėl taip žmonės galvoja? Nes taip įkalta į galvas. Labai didelė prezidentė. Galia - 10 balų. Prezidentei paklusnus, kiek mažesnis premjeras. Galia - 8 balai. Ministrų galia - 7 balai. O parlamentas - visiškas niekis. Geriausiu atveju 1 balas. Nes jei Seimo narys suserga, lengviau patenka pas medicinos profesorių Vilniuje.

Mums laipsniškai buvo įpirštas klaidingas valstybės valdžių pasidalijimo vaizdinys. Klaidingas parlamentinei respublikai. Ir prieštaraujantis Konstitucijai. Tame vaizdinyje valstybė jau atrodo taip. Didžiausią valdžią turi prezidentė. Ji, formuojant naują Vyriausybę, sustato ministrų figūrėles ant šachmatų lentos. Vieniems kandidatams pasako „šachas“, kitiems - „matas“. Jei patys nesusipranta, gauna su slapta pažyma į kaktą. Įtikusias figūrėles palieka.

Tokiai Vyriausybei būtinai turi vadovauti bailokas premjeras. Išgąsdintas „šachų“ ir „matų“. Na, gerai, galvoja sau žmonės, bet ministerijai vadovauti vis vien geriau nei dirbti Seime. Daugiau galių, finansinių svertų. Juk Seimo narių daug, net visų pavardžių per kadenciją neįsimeni. O ministrų tik keturiolika. Ir pavardės įsimenamos, ir giminaičiams džiaugsmas. Tačiau jei galvojame ne apie sultono vizirius, bet apie parlamentinę valstybę, tai joje Seimo galios VISADA yra pačios didžiausios. Būtent čia kuriamos ilgalaikės strategijos, programos, o Ministrų kabinetas - tik Seimo valios VYKDYTOJAS. Traukinukas, pastatytas ant bėgių. Negalintis savavališkai nuklysti į lankas.

Matyt, dabartinė Seimo dauguma bandys atkurti gerokai pažeistas konstitucinių valdžių proporcijas. Kai piliečių vaizdiniuose valdžios „klebonija“ jau atrodo svarbesnė už „katedrą baziliką“. Pagrindine valdžia, kaip ir turi būti, taps parlamentas. O Vyriausybėje gali dirbti ir ne Seimo nariai. Nes, kiek prisimename Seimo narių finansų ministrų, jie į Seimą užsukdavo retokai. Kaip pasikėlęs profesionalas aktorius į saviveiklinį teatriuką. Tokie atvykimai ir pakalbėjimai tribūnoje iš galingesnio pozicijos visą parlamentą tik pažemino. Laipsniškai sudirbo jo autoritetą. Žmonių akyse ir vaizdiniuose. Kol vaizdinys tapo visiškai iškreiptas. Maždaug toks. Seimas, stot! Ministras eina! Seimas, klaupt! Prezidentė eina!

Atiduoti rimtą ekonomistą Seimo narį į finansų ministro postą - tai tą rimtą profesionalą prarasti. Vieną dieną bus komandiruotėje Briuselyje, kitą dieną - Ukrainoje. Trečią dieną pasirašinės ministerijoje popierius. Jei turės laiko, užsuks paplepėti į Seimą. Vėliau vėl užsienyje posėdžiaus. Ar pakuosis lagaminą. Lietuvoje ministrai, įskaitant ir Dalią Grybauskaitę, dažnai perleidžiami kaip medaliai, ordinai Briuseliui. Tampa eurokomisarais ar kitais ES funkcionieriais. Kai Lietuva - tik asmeninės karjeros atkarpa, starto aikštelė, kam dėl jos per daug stengtis? Juolab kai bedantis parlamentas kiekvieną naują kadenciją vis mažiau kontroliuoja. Tad jei mūsų buvę ministrai ir sugrįžta iš Briuselio, tai tik mūsų, kvailiukų, pamokyti. Aukštesnių dvasinių materijų. Nė vienas jau nenori nusileisti iki Lietuvos ministro lygio.

Dabartiniai valdantieji bandys šią ydingą valdžių pasidalijimo saviveiklą keisti. Ar bus lengva? Toli gražu. Nes padidės ir atsakomybė. Tiek ministrų, tiek Seimo. Pastarasis taptų darbingesnis, akylesnis. Jei pritrūks skvarbių protų, galbūt net priskaldys malkų įvairiuose komitetuose. Būtent dabar taps aišku, kiek parlamentarai sugeba veikti brandaus parlamentarizmo sąlygomis. Ir kas tik parlamentarą imituoja. O ministrai ne Seimo nariai negalės guostis, kad jei nepasiseks ministerijoje, vis vien sugrįš namo į Seimą. Be algos neliks.

Sunkiausia bus sugriauti įsisenėjusį Seimo vaizdinį, kad „jie tik ima algas, plepa, snaudžia, pešasi ir nieko nedaro“. Esą tik viena prezidentė dar stengiasi dėl Lietuvos. Be to, bet kokia reforma sukelia didį politikos apžvalgininkų papiktinimą. Kad naujokai nežino, ką daro. Griaus. Sugriaus. Paliks plyną lauką, išdegintą raundapu. Tad mūsų laukia bent pusmetis aikčiojimų, pagraudenimų. Pradedant baisėjimusi dėl biudžeto projekto taisymo. Kiekviena klaidelė bus šimteriopai padidinta socialiniuose tinkluose. Na, ir kas? Nebent visi jau įsivaizduoja Seimą kaip beviltiškų apsnūdėlių pensionatą. Jei pilietinė sąmonė jau tokia - ir valstybė tampa beviltiška.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“