Pirmiau reikia atsiprašyti Tautos

Tiesa, atskiro, tik emigracijos mažinimo skirto plano nėra. Vietoj to, žadama, jog pagal vyriausybės programos priemonių planą emigrantams bus teikiama informacija apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje, nuotolinio lietuvių kalbos mokymosi galimybės. Taip pat gerinamas Lietuvos įvaizdis užsienio žiniasklaidoje. Siekiant išsaugoti tuos, kurie dar nesusigundė emigranto duona, Lietuvoj, žadama, bus mažinamas biurokratinis aparatas, peržiūrimos sąlygos verslininkams, gyventojai gali tikėtis pirmojo būsto įsigijimo kompensacijų regione.

Kol pažadai lieka pažadais, ES statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Lietuvai nupieštos gana liūdnos prognozės: jau greitai šalyje nebus nė 2 mln. gyventojų. „Vakaro žinios“ domėjosi, kaip Lietuvoje sprendžiama emigracijos problema ir ar nuolatiniai valdžių pažadai šiuo klausimu bent iš dalies vykdomi.


Nykstame akyse

Remiantis „Eurostat“, Lietuva iki 2080 metų nyks sparčiausiai iš visų ES valstybių. Jeigu šios prognozės išsipildys, tai 2080-aisiais Lietuvoje gyvens vos 1,65 mln. žmonių. 2017 metais yra 2,85 mln. gyventojų.

Lietuvoje gyventojų skaičius mažės gerokai greičiau ir drastiškiau nei Latvijoje. Estijoje ir daugiau nei 60 metų gyventojų bus maždaug tiek pat, kiek ir dabar - apie 1,2 mln.


- Kiekviena valdžia prieš rinkimus dalija pažadus, kaip pažabos emigraciją, tačiau lietuviai kaip keliavo pilnais lėktuvais į svetimas šalis, taip ir keliauja. Ar šiuo klausimu Lietuvoje iš tiesų kas nors daroma? - „Vakaro žinios“ paklausė migracijos eksperto Dainiaus PAUKŠTĖS.

- Atėjus naujai valdžiai buvo pasakyta, kad bus tęsiamas „Globalios Lietuvos“ įgyvendinimo projektas, tad taip ir elgiamasi. Naujos valdžios žingsnių nematyti. Labai gaila, kad prieš rinkimus apie tai buvo kalbėta kaip apie vieną iš svarbiausių dalykų, deja, šiam klausimui dėmesio neskiriama.

- 2015 m. pabaigoje darbą Seime pradėjo Migracijos komisija. Tačiau komisijos veiklos ataskaitose pateikiami tik išvažiuojamieji posėdžiai į pabėgėlių integracijos centrus, o apie emigracijos klausimus nė žodžio?

- Kiek teko girdėti, komisija nedirba. Iš viešai pateikiamos informacijos matyti tik, kad jie susirinko, pasidalijo pareigomis ir pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Tarptautinės migracijos biuru Vilniuje. Jis ir yra atsakingas už imigraciją, tad ir tokia veikla visiškai nesistebiu. Deja, dėmesio emigracijos klausimams nėra. Tad visos kalbos apie tai, ką planuojama toliau daryti, tiesiog nevertos dėmesio.

Bėda dar ir ta, kad Lietuvos gyventojui dažnai lengviau susikrauti lagaminus ir išvažiuoti, nei išeiti į gatvę ir papurčius politiką paklausti, kodėl jis taip elgiasi. Kaltę reikėtų prisiimti abiem pusėms. Aš manau, kad yra šventvagiška kalbėti apie artėjantį mūsų šalies šimtmetį, kai tai visiškai nesisieja su realiai daromais darbais. Nes dabar yra kovojama prieš valstybę, kurios šimtmetį ruošiamės švęsti.

Juk valstybę sudaro keli dalykai. Pirmiausia tai teritorija, kurią mes turime. Taip pat yra kariuomenė, kuri saugo teritoriją, tuomet Tauta. O jei didžioji dalis Tautos yra už teritorijos ribų, akivaizdu, kad ji nesiruošia ginti Lietuvos. O čia esantys kažkodėl tylūs ir nelabai norintys kažką daryti. Tai yra virtuvės politika, kai tik tarpusavyje pasikalbi, bet nieko nedarai. Žinoma, kitoje pusėje yra politikai, kurie daugiau kaip ketvirtį amžiaus vis maitina pažadais, kad kažko imsis.

- Kodėl gyventojai nebenori reikalauti iš politikų atsakomybės ir pažadų tesėjimo: pavargo, užsiėmę, nusivylę, liko tik tie, kurie tingi?

- Žmonės yra įbauginti. Užtenka atsiminti vadinamąją stiklų dieną, kai po protesto prie Seimo kelerius metus dalyviai buvo persekiojami. Be to, skelbia, kokių kovos su demonstracijomis priemonių prisipirkta. Šie dalykai, nori nenori, veikia žmones. Žmogus šalyje nesijaučia esantis valstybės pilietis, o tai yra svarbiausia, nes jei jis nesijaučia pilietis savoje šalyje, jam pasirinkti išvykti daug lengviau.

Tik pagalvokime, ką reiškia Darbo kodekso liberalizavimas? Juk tokių drakoniškų įstatymų nėra nei Vokietijoje, nei Anglijoje, nei kokioje nors kitoje išsivysčiusioje šalyje. Politikai kalba, kad reikia kovoti su emigracija, o tuo pat metu priima tokius įstatymus.

Kita dedamoji - kainos. Politikai žadėjo, kad kainos įvedus eurą nekils. Dar viena priežastis - „Brexit“. Juk Lietuvoje niekas, išskyrus kelis politologus, nesvarsto, kas laukia Europos Sąjungos. Lietuvoje apie tai nėra jokių diskusijų. Mūsų politikai ims šaukti tik tada, kai Europos Sąjunga kažką priims. Blogiausia, kad Lietuva neturi jokios strategijos, kur mes einame ir ko mes norime. O žmonės juk planuoja savo gyvenimus. Jeigu jie matytų perspektyvą, sutiktų šiek tiek pakentėti. Bet po krizės sukandę dantis dirbę žmonės pamatė, kad geresniu gyvenimu politikai pasirūpino tik sau. Žmogus negali nereaguoti, kai mato, kad su juo nesiskaitoma ir jis laikomas antrarūšiu ar net trečiarūšiu.

- Politikai nuolat kartoja, kad reikia pritraukti išvykusius emigrantus galbūt sukuriant jiems lengvatų ar kitų palankių sąlygų. Argi ne lengviau ne pritraukti išvykusiuosius, o sudaryti sąlygas gerai gyventi Lietuvoje?

- Visi dalykai, kurie daromi, turi būti daromi čia, Lietuvoje. Gyvenimas turi gerėti čia, kad žmogui net nekiltų noro išvykti ir ieškoti gerovės kitur. Sėkmės raktas yra paslėptas čia, Lietuvoje. Jį reikia surasti. Deja, mūsų politikai per silpnai kapsto.

Pirmiausia reikėtų bent jau nedaryti tokių nesąmonių, kokios daromos dabar. Turėtų būti iš naujo pasirašomas partijų susitarimas. Ne kelių, o visų. Juk visi per rinkimus kalbėjo apie tai, kad reikia kovoti su emigracija. Turi atsirasti politinė valia, kuri nesikeistų net ir pasikeitus valdžiai.

Antra, reikia sukaupti visą savo drąsą ir įvardyti, kokios klaidos buvo padarytos ir kiek žmonių išvyko per visą šį laiką. Pagaliau atsiprašyti Tautos, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į svarbiausius dalykus. Pripažinę, kad esame dugne, galėtume atsispirti ir kažką bandyti daryti.

Tam turėtų būti peržiūrėtas Seimo migracijos komisijos statusas. Akivaizdu, kad ši komisija turėtų tapti nuolatiniu Seimo komitetu, turinčiu labai dideles teises. Visi įstatymai, kurie yra priimami Seime, turėtų pereiti per šį komitetą, o komiteto nariai turėtų atsakyti, kurie įstatymai padidintų emigraciją, kurie sumažintų. Tai būtų vienas iš pirmųjų žingsnių. Ir tokių priemonių yra labai daug, bet pirmiausia turi atsirasti politinė valia. Kol jos nėra, nieko nėra daroma.


Emigrantų balsas

DIANA, Jungtinėje Karalystėje gyvena 4 metus:

Ateityje svajoju grįžti į Lietuvą. Tam, kad tai nutiktų, lietuviški atlyginimai turėtų atitikti europinius, o su darbuotojais turėtų būti elgiamasi deramai, su pagarba, nepaisant jų pareigų ar statuso įmonėje. Anglijoje su darbuotojais elgiamasi visiškai kitaip, čia niekas negali tavęs išnaudoti ar nederamai elgtis. Taip pat galiu atsisakyti dirbti viršvalandžius ar netinkamomis sąlygomis.

Žinoma, sunku nepaminėti ir atlyginimų skirtumo. Dirbdama užsienyje galiu leisti sau 3-4 kartus per metus išvykti į kitas šalis, o kol gyvenau Lietuvoje, nebuvau nieko aplankiusi. Per trejus metus, dirbdami ir gyvendami šioje šalyje, su draugu sugebėjome sukaupti santaupas trijų kambarių namui Londone be jokių paskolų. Nežinau, ar būtume galėję tai pasiekti per trejus metus Lietuvoje.


RAMUNĖ, Norvegijoje gyvena 2 metus:

Manau, Lietuvoje labiausiai trūksta adekvataus atlyginimo visose darbo srityse. Be to, labai svarbus emocinis veiksnys. Daugelis užsienyje susiduria su draugiškesniais žmonėmis, visuomene, čia tvyro mažiau pavydo. Man pačiai užsienyje lengviau, nes čia atsivėrė platesni keliai man, kaip tapytojai. Lietuvoje niekuomet nebūčiau galėjusi iš to gyventi.


SAULIUS, Jungtinėje Karalystėje gyvena 5 metus:

Labai norėtųsi grįžti į Lietuvą ir gyventi savo šalyje, tačiau jau sukūriau šeimą, žmona labai gerai lietuviškai dar nekalba, tad būtų sudėtinga surasti darbą. O ir aš vargu ar lengvai rasčiau gerai apmokamą darbą. Manau, būtent finansiniai dalykai yra vieni svarbiausių norint susigrąžinti emigrantus. Situacija šalyje pagerėtų, jei smarkiai sumažintume seimūnų ir valdininkų skaičių, nes jų turime tiek, kiek, ko gero, nėra jokioje kitoje šalyje. Galbūt nuo to ir mūsų visuomenė pasikeitė: tapo pavargusi, sužvėrėjusi, svetimi vieni kitiems ir drauge dėl visko visuomet pikti. Tokia atmosfera neskatina sugrįžti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“