Politiką paliekantis Andrius Mazuronis: Lietuvoje per daug įsigalėjęs tapinizmo fenomenas

A.Mazuronis ne kartą viešai sakė, kad yra pavargęs nuo Darbo partiją vis pasivejančių skandalų, kai tekdavo murkdytis istorijose, su kuriomis nebuvo susijęs.

Po nesėkmingų Europos Parlamento rinkimų, A.Mazuronis atsistatydino iš Darbo partijos pirmininko pareigų, o po kurio laiko visai paliko partiją. Iš „darbiečių" šiemet pasitraukė ir Viktoras Fiodorovas bei Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, kuri vėliau pranešė, kad visai palieka politiką, nors jai tai buvo pirmoji kadencija Seime.

Kai šiuo metu Regionų frakcijoje Seime dirbantis A.Mazuronis, būdamas ketvirtą kadenciją Seime, pranešė apie pasitraukimą iš politikos, kai kas liko nustebęs.

- Kas turi nutikti, kad po 16 metų Seime politikas nuspręstų nebedalyvauti Seimo rinkimuose ir pasitraukti iš politikos? - „Respublika" paklausė A.MAZURONIO.

- Visi bando spėlioti. Vieni galvoja, kad gal teisėsauga ruošia kokius įtarimus, kiti - kad jau išprotėjau, treti mano, kad gal man vidurio amžiaus krizė. Turbūt tikrai vidurio amžiaus krizė ir kažkoks noras išstumti save iš komforto zonos ir įstumti į pokyčių kelią. Manau, tai yra viena pagrindinių priežasčių. Būna gyvenime akimirkų, kai imi ir nusprendi savo gyvenimą pakeisti kardinaliai. Man atrodo, kad man nutiko kažkas panašaus.

Šis sprendimas brendo jau kurį laiką, ypač pastaruosius metus. Viskas susidėjo - ir rinkimai, ir peripetijos Darbo partijoje, nuolat atsirandančios bylos. Tai vertė pagalvoti apie pasitraukimą. Mūsų politikoje gal ir nėra dažnas atvejis, kai žmogus pats nusprendžia pasitraukti. Bet man tokie sprendimai nėra naujiena. Turbūt nenustebo ir tie, kurie mane pažįsta.

- Tai reiškia, kad teisėsauga įtarimų nepareiškė, neišgirsime kokių naujų istorijų, kuriose figūruotumėte?

- (Juokiasi.) Ne, nesijaučiu nieko padaręs. Jeigu kažkas tokio nutiktų, esu pasiruošęs kiekvieną, kuris įtarinėja, nuvežti į geriausią restoraną ir pavaišinti geriausia vakariene. Taip sakau drąsiai, nes esu visiškai įsitikinęs, kad tokia teorija yra šviesmečiais nutolusi nuo realybės.

- Vadovaudamas partijai žinodavote, kad štai gali greitai kažkas paaiškėti, iškilti į viešumą, kad sulauksite klausimų?

- Man visada tai buvo staigmena ir nežinodavau, ką pakomentuoti. Ypač kalbant apie paskutinius įvykius, kai buvo pareikšti įtarimai buvusiam partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Aš nesiorientavau šioje istorijoje - tai buvo įvykiai, nutikę tada, kai aš dar net partijos nariu nebuvau. Bet ir tuomet esi priverstas aiškintis, kažką įrodinėti žmonėms.

Suprantu, kad eidamas į politiką turi žinoti, jog visada turi būti pasiruošęs bet kam ir priimti viską kaip natūralų dalyką. Bet galiausiai net vaikai mokykloje sulaukia klausimų iš bendraklasių apie tai, ką ten tavo tėvas daro. Kažkuriuo metu, natūralu, imi savęs klausti, vardan ko visa tai, ir ar tikrai verta? Imi galvoti, ar tikrai ta Seimo nario šlovė - jeigu galima ją taip pavadinti - ir 2000 eurų atlyginimas verti to, ką tu gauni neigiama prasme. Nes neigiamų aspektų tikrai yra. Man atrodė, kad logiška buvo priimti tokį sprendimą, kurį priėmiau.

- Ne šiuo metu, bet dar anksčiau išėję Darbo partijos nariai savo laiku sakė, kad nieko nebus iš partijos, kol negrįš V.Uspaskichas. Seimo rinkimuose „darbiečių" sąrašą vėl veda jis, nors buvo pašalintas iš sąrašo į EP ir partijos. Ar tai yra tie pokyčiai, kurių reikia partijai?

- Nenoriu komentuoti buvusio-seno-naujo partijos pirmininko veiksmų ir partijos pozicijos. Partija pasirinko kryptį. Aš kitaip tai įsivaizdavau, bet komentuoti ar vertinti nenoriu. Išeinu iš politikos ir dabar visa tai vertinsiu kaip pilietis rinkimų dieną balsavimo kabinoje.

- Po jūsų įrašo apie pasitraukimą vienas žmogus apkaltino jus dirbant Rusijai, nes esą tik išlaikėte partiją V.Uspaskichui. Kaip tai vertinate?

- Absurdas. Nei aš partiją saugojau kažkam, nei aš dirbu Rusijai. Tie, kurie seka mano veiklą, puikiai žino. Taip pat ir saugumo tarnybos, kurios išduoda leidimus dirbti su visiškai slapta informacija. Dabar, kai išeinu iš politikos, kartais norisi tiesiog pasiųsti visus, kurie taip mąsto. Dabar galiu leisti vartoti ir politnekorektiškus pasisakymus.

- Ar tik atrodo, kad pastaruoju metu net Seimo salėje įsivyravo politnekorektiški pasisakymai, žeminimas, kai būtinai leidžiamasi į asmeniškumus ir nebelieka vietos politinei diskusijai?

- Visada tai buvo. Man labai gaila, kad taip yra. Galiu pasakyti, kad politikoje įgavau didžiausią pamoką - supratimą, jog privalai vengti asmeninių įžeidinėjimų ir žeminimo. Turi vengti negatyvių epitetų. Mano didžiausios klaidos, kurias dariau pirmas dvi kadencijas, ir yra tai, kad nesilaikiau šio principo, įžeidžiau žmones asmeniškai juos puldamas. Per trečią ir ketvirtą kadenciją atsiprašiau visų jų ir su visais pagerinau santykius.

Kolegoms, kurie lieka politikoje, linkėčiau vengti tokių dalykų, megzti santykius, kad žmogų sutikęs gatvėje, nepriklausomai nuo to, kokiai politinei jėgai jis atstovauja, galėtum jam paspausti ranką ir pažiūrėti į akis. Man atrodo, kad tai svarbiausia. Gyvenimas neprasideda ir nesibaigia politika, o asmeniniai santykiai išlieka visą gyvenimą.

- Bet taip elgtis nepavyksta ne tik naujokams, bet net kai kuriems senbuviams parlamente...

- Kažkam nervai neatlaiko, kažkas pagal savo natūrą yra idiotas ir nepraustaburnis, kažkas supratimo neturi, kur jis yra, kažkas iš vakaro pabaliavojo ir atėjo skaudančia galva. Variantų yra visokių.

- Ko šiandien reikia Lietuvai po rinkimų?

- Galiu pasakyti, ko nereikia Lietuvai: idiotų politikų, kurie naudojasi tam tikros visuomenės dalies neišprusimu, šneka visiškus absurdus, manipuliuoja visuomene ir daro tai įtaigiai. Bet akivaizdu, kad tokių bus ir gana nemažai. Bet tai ir yra demokratijos žavesys, nes parlamentas yra visuomenės atspindys.

- Visgi po prezidento rinkimų politinis elitas visuomenei sakė, kad pageidautina balsuoti tik už tam tikrus kandidatus, o balsavę už Eduardą Vaitkų buvo pasmerkti ir prilyginti kone grėsme nacionaliniam augumui.

- Aš asmeniškai nieko nesmerkiu ir klišių neklijuoju. Manau, kiekvienas gali turėti kitokią nuomonę. Labai pasigendu, ypač jaunojoje kartoje, kritinio mąstymo. Nepatinka įsigalėjęs tapinizmo fenomenas, kuris eliminuoja kritinį mąstymą, kai bet kas, ką pasako koks nors influenceris, priimama už gryną tiesą, žmonės puolami smerkti, klijuojamos etiketės. Aš to raginčiau nedaryti. Manau, kritinis mąstymas yra didžiausia vertybė, ir visuomenei to labai trūksta. Visuomenė turi suprasti, kad gali būti kitą požiūrį turintys žmonės, jie turi teisę savo požiūrį pristatyti. Nepatinka, nebalsuok. Bet vienus prilyginti runkeliams, kitus - elitui, yra visiškai absurdiškas požiūris.

Be to, etikečių ir šablonų klijavimas yra labai trumparegiškas požiūris. Jis programuoja pasipriešinimą visuomenėje. Tie, kurie taip daro, gali pasiekti tik atvirkštinį nei siekia rezultatą.

- Neseniai I.Kačinskaitė-Urbonienė sakė, kad dirbant Seime yra tekę sulaukti „peilių į nugarą" net iš kolegų, partijos narių. Jums teko tai patirti?

- Žinoma, labai dažnai. Tai yra politikos neišvengiamybė. Kai eini į politiką, turi suprasti, kad eini ne į labdaros organizaciją. Tu eini į liūtų narvą, kuriame didžiausi liūtai yra tavo artimiausi žmonės - partijos bičiuliai. Tai yra tiesiog politikos pradžiamokslis. Turi įsivertinti rizikas ir nereikia dėl to išgyventi.

Pasakysiu vieną pavyzdį. Aš mėgstu žaisti tenisą. Mano partneris buvo Gediminas Kirkilas, o dabartinis - Zigmantas Balčytis. Prisimenu, kai Z.Balčytis buvo teikiamas į premjerus, G.Kirkilas buvo derybinės grupės narys, bet derybos baigėsi tuo, kad Z.Balčytis premjeru nebuvo išrinktas, o juo tapo G.Kirkilas. Atrodytų, kad tai didžiausia išdavystė iš artimo žmogaus. Bet tai, kokius gerus santykius jie po to visą laiką turėjo, man yra geriausias pavyzdys, kaip turi elgtis rimti ir solidūs politikai. Tai ir yra politika.

- Buvote Liberalų sąjūdžio narys, vėliau - „tvarkietis", „darbietis", dabar - Regionų frakcijos Seime narys. Kuo skiriasi darbas skirtingose politinėse jėgose?

- Praktiškai niekuo, viskas labai panašu. Visur vieni kitus „išdurti" bando, visur vieni už kitus bando būti aukščiau, visur kiekvienas kiek galima stipriau stengiasi įsiteikti pirmininkui. Pagrindiniai veikimo principai yra labai panašūs, tad nenoriu lyginti.

Politikoje manęs niekas nenuvylė. Politika yra labai geras mano gyvenimo tarpsnis, kuris man davė labai daug. Galiu tik geriausiais žodžiais atsiliepti apie šį savo gyvenimo etapą, kuris jau praėjo. Neužgyvenau vilų, bet užgyvenau daug draugų, gyvenimiškos patirties ir pažinčių. Visu tuo labai didžiuojuosi, nes to neįmanoma išmatuoti pinigais.

- Ar jau turite kito darbo pasiūlymą?

- Neturiu. Jeigu galite, paskelbkite, kad kompetentingas, kvalifikuotas, daug žinių turintis specialistas ieško darbo. Gal kažkas paims, nors ir labai abejoju. Lietuvoje sunku išeiti iš politikos, nes užklijuota etiketė suteikia daug neigiamų dalykų. Bet visuomet lieka galimybė kažką pačiam kurti, galų gale - Ispanijoje ledus pardavinėti.