Prekyba poveikiu ar kovos su korupcija prekyba?

G.JAKAVONIS: Pone Paksai, kas, jūsų nuomone, vyksta, kad atsidūrėte tokioje ugnyje?

R.PAKSAS: Nieko ypač naujo nevyksta. Įsisiūbuoja rinkimų kampanija... Ir ši kadencija bus bene paskutinė, kai į Lietuvą ateina europinės lėšos. Paskutinė finansinė perspektyva. Ir tas lietuviškas godumas pasišildyti ES pinigais pasireiškia įvairiomis formomis.

Prieš kiekvienus rinkimus, kiek man teko juose dalyvauti, ir man asmeniškai, ir tiems vyrams, moterims, kurie stovi šalia manęs, bandoma inkriminuoti didesnius ar mažesnius kaltinimus ar kelti bylas. Noriu pasakyti, kad per 20 metų, taip pat verčiant prezidentą R.Paksą iš pareigų, kaltinimų buvo ne vienas, ne du, daugiau kaip dešimt pradžioje. Ir viskas baigėsi nuliu. Tik vyko tiek asmenų, tiek politinių partijų diskreditacija visuomenės akyse.

Kas dabar Lietuvoje skiriasi nuo ankstesnių rinkimų? Kalbu apie aną savaitę, kai į mano kabinetą įsiveržė keturi STT pareigūnai ir pakvietė duoti parodymus. Jie leido pasirinkti, ar norėčiau būti įtariamasis, ar specialusis liudytojas. Tai man iki šiol nesuprantama, kaip aš galiu rinktis statusą. Po to vyko sekimas mieste, vieno iš žiniasklaidos atstovų sulaikymas po susitikimo su manimi. Vėliau mūsų verslo lyderių - „Norfos“ vadovo, buvusio „Omnitel“ vado - apklausos.

Lietuvoje dar vienas džinas paleistas. Dar viena Pandoros skrynia atidaryta. Ir neginkluota akimi matyti, kad dėl politinių tikslų be jokių skrupulų yra naudojamos teisėsaugos institucijos. Lietuvoje tik trūksta, kad siekiant politinių tikslų būtų šaudoma arba žmonės būtų tremiami.

Trečiojo pasaulio šalių diktatoriai ar galų gale mūsų kaimynės Rusijos propagandos lyderiai galėtų pradėti siųsti konsultantus į Lietuvą mokintis, kaip reikia sudoroti savo politinius priešininkus, kaip siekiant politinių tikslų turi būti naudojamos specialiosios struktūros.

Ir kai tiek Lietuvos Seime, tiek Europos Parlamente kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus, kurie vyksta kažkur Kinijoje, Afrikos ar Artimųjų Rytų valstybėse, galvoju, mes jau esame „perspjovę“ tas valstybes ir pas mus žmogus, jo teisės yra visiškai paniekinti. Jos yra žemiau nulio. Ir jeigu dabar visuomenė nesusivienys, jeigu nesusivienys žiniasklaida, politikai, kad duotų atkirtį šiems veiksmams, aš neatmesčiau galimybės, kad nė vienas negalėtų miegoti ramiai, nesulauktų kokio nors skambučio ar beldimo į duris eiti su pareigūnais.

Buvo laikotarpis, kai Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko į darbą važiuodavo su dantų pasta ir šepetuku, su apatinių baltinių pamaina nežinodama, ar grįš vakare į namus, ar į kokią specialią vietą. Manau, toks laikas Lietuvoje yra atėjęs.

G.JAKAVONIS: Dažnai užkliūva mūsų vadinamųjų specialiųjų tarnybų veiksmai. Negi prezidentas R.Paksas ar koks kitas viešas žmogus pakviesti neateitų duoti parodymų? Kam tas bauginimas? Ar čia psichologinis bandymas paveikti žmogų? Nuolat tas pats kartojasi.

V.VASILIAUSKAS: Kaip prezidentas ir sakė, dabar Lietuvoje trūksta tik šaudymo. Tačiau visi kiti teroro požymiai yra. Moralinio teroro, politinio teroro.

Jūsų paminėtas pavyzdys, kai vidury baltos dienos sulaikomas didžiausio dienraščio redaktorius, nors jis anksčiau niekada nėra atsisakęs atvykti į apklausas, o čia demonstruojant visai visuomenei tempiamas prievarta į STT būstinę apklausti, visa tai ir yra teroro požymiai.

Ne pirmą kartą kalbame apie specialiųjų tyrimų struktūrų savivalę, apie masinį visuomenės šnipinėjimą, telefoninių pokalbių klausymąsi. Tačiau kalbos ir liko kalbomis. Seime yra užregistruotos dvi mano pataisos žvalgybos įstatymui ir kriminalinės žvalgybos įstatymui, kuriomis siūloma įsteigti Seimo žvalgybos inspektoriaus instituciją. Tačiau tos jėgos, kurios suinteresuotos, kad valstybėje specialiosios tarnybos toliau neribojamos atliktų savo neteisėtus veiksmus, tų įstatymų pataisų kol kas neleido priimti.

Praėjusios savaitės įvykiai turi savo priešistorę. Praeitos kadencijos pabaigoje konservatoriai ir liberalai, buvusi valdančioji dauguma, prakišo garsųjį Baudžiamojo kodekso 226-ąjį straipsnį. Dabar jis skamba įmantriai - „prekyba poveikiu“, anksčiau tai vadinta tarpininkavimu.

Tai buvo pakabintas šautuvas, kuris iššovė dabar, prieš rinkimus. Bandomasis šūvis nuaidėjo prieš dvejus metus, kai buvo sukurpta byla mūsų „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nariui Rimui Ručiui. Tik tada visi atkreipėme į tai dėmesį. Įsigilinęs į šią pataisą, stvėriausi už galvos, nes tai iš tikrųjų yra Orvelo (Goerge Orwell) dvasios įstatymas, kuris gali nubausti bet kurį žmogų už ketinimus, norus ar planus. Šis įstatymas leidžia formuluoti įtarimus ir net kaltinimus dėl kyšio. Nesvarbu, ar tas kyšis buvo. Jeigu kažkas „galimai susitarė“, to pakanka, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Visi koalicijos partneriai mano pataisai pritaria. Tačiau užregistravęs ją Seime likau vienas, partneriai dingo į krūmus. Buvau apkaltintas, esą rūpinuosi savo interesais, neva ketinu gelbėti saviškių kailį.

Tai, kas buvo pasėta praeitą kadenciją, ir pjovėme šią savaitę. Ir buvo visas gražus derlius užderėjęs. Žarstyti kaltinimai į kairę ir į dešinę, visai nesivarginant pagrįsti įtarimų ir pradėtų ikiteisminių tyrimų.

Tai jau nebuvo jokiu būdu vien „Tvarkos ir teisingumo“ problema. Pamatėme, kad tai tapo aktualu visai visuomenei, visiems jos sluoksniams. Buvo apkaltintas trečio pagal dydį nacionalinio tinklo vadovas, kuris yra įdarbinęs daugiau negu 3 tūkst. Lietuvos piliečių. Jis tampomas vien dėl to, kad remia ne tuos. Neva kitus galėtų remti. Tas pats pasakytina apie buvusį labai aktyvų mūsų nacionalinio verslo kūrėją ir žymų visuomenės žmogų A.Zabulį.

Pažiūrėkime pagal pokalbių išklotines, kas iš tikrųjų buvo taikinys paskelbus Vijūnėlės „dvaro“ vadinamąją bylą, kuri vėliau irgi nutraukta. Juk akivaizdu, kad taikinys buvo premjeras. Kaip 2003-2004 metais taikinys buvo prezidentas R.Paksas, taip dabar taikomasi į Algirdą Butkevičių. Ir nėra jėgos, kuri tam užkirstų kelią.

Žiūrėkite, kaip tvarkomos bylos. Viskas prasideda nuo viešosios erdvės. Ir net nesibodima, kad visiems šiems tariamiems demaskavimams, ikiteisminiams tyrimams vadovauja politikai, puolantys savo politinius konkurentus. Kalbu apie Druskininkų konservatorius ir liberalus, kurie net veda žurnalistus į tariamas Ričardo Malinausko ir socialdemokratų nusikaltimų vietas. Jie vadovauja visiems tyrimams. Ir tai niekam nerūpi. Niekas nevadina to spaudimu teisėsaugai. Niekas ikiteisminių tyrimų nepradeda. Jiems, vadinasi, galima. Ir nėra jėgos, kuri juos nubaustų ar sustabdytų tokius neteisėtus veiksmus.

Tai turėtų padaryti Generalinė prokuratūra. Ir asmeniškai generalinis prokuroras. Deja, kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad vieną prokurorą pakeitė kitas prokuroras, kurį irgi galima pavadinti jau net ne prezidentės, o jos patarėjos Rasos Svetikaitės rankiniu prokuroru. Jau Generalinėje prokuratūroje visi kalba, kad jis kasdien palaiko ryšius su R.Svetikaite, konsultuojasi, gauna iš jos tiesioginius nurodymus. Jis vykdo jau ne prezidentės, o jos patarėjos teisės klausimais nurodymus. Vadinasi, Lietuvos visuomenė vargu ar gali iš jo tikėtis nepriklausomos pozicijos.

G.JAKAVONIS: Kažkodėl visi susiskaldę ir nesupranta, kad vieną kartą stovėjimas po medžiu atsisuks prieš tave. Kaip tame pasakyme: tai ko tu negynei, kai jį mušė? Ai, aš stovėjau šone. Antrą mušė, aš vėl stovėjau šone. Bet kai mane mušė, pradėjau rėkti, tik jau nebuvo kam ginti.

P.GYLYS: Tai senos žmogiškos silpnybės. Aš pastovėsiu, pažiūrėsiu, gal manęs nepalies. Nėra politinio elito solidarumo. Teisė neturi būti naudojama politiniais tikslais. Nesvarbu, ar ta teisė nukreipta prieš Darbo partiją, ar prieš „Tvarką ir teisingumą“, ar kaip dabar - prieš socialdemokratus. Neturi būti peržengta ši riba.

Mačiau politikus, kurie stovėjo ir galvojo, kad jų nepalies. Palietė. Pažiūrėkite, koks dabar yra bendras politinis vaizdas. Partijų traiškymo volas važiuoja ant koalicijos. Sutinku, kad vienas iš svarbiausių taikinių yra premjeras. Bet pagrindinis taikinys, mano supratimu, yra „Tvarka ir teisingumas“. Kita vertus, akivaizdu, kad teisėsauga nė piršto nepajudins, jeigu reikės iškelti kokią nors bylą konservatoriams ar liberalams.

Kas vyksta visą savaitę? Visą savaitę nagrinėja tik šiuos įvykius. Bet nei Vitalijus Gailius, kuris, beje, yra Antikorupcijos komisijos pirmininkas, nei pagrindinė žiniasklaidos dalis nešneka apie Austėjos Landsbergienės privatų verslą, kuris buvo remiamas galimai iš viešųjų lėšų. Ir ta korupcija yra galimai stambi, kalbame apie 6-7 mln. eurų. Ir aš matau, kad šiuo triukšmu, beveik tuščiu, pridengiamos kitos bylos. Tarkime, niekas dabar nekalba ir apie Vito Matuzo juodąją buhalteriją. Nors metų metus kalbėta apie kitos partijos juodąją buhalteriją. Vadinasi, konservatorių juodoji buhalterija yra „balta“. O jeigu Darbo partijos - jau „juoda“. Panagrinėkime visas buhalterijas ir pažiūrėkime, kokios spalvos jos ten yra. Bet politinis elitas apsimetė, kad jisai nemato.

Dar vienas pavyzdys. Ar jūs girdite viešojoje erdvėje kalbant apie klastojimą Trakų rinkimų apygardoje? Volas važiuoja tik per valdančiąją koaliciją, ieško silpnų vietų ir sudaro kuo palankesnes rinkimines sąlygas dviem partijoms, kurias prezidentė myli. Ar kas nors gali paprieštarauti, kad prezidentė nemyli koalicijos ir myli liberalus bei konservatorius?

Bet aš turiu nuojautą, kad šįkart nepavyks. Konservatoriai su liberalais nelaimės šių rinkimų. Jau pradedu manyti, kad jeigu jie šitaip tęs, paskutiniai jų rėmėjai, pamatę jų amoralią laikyseną, korupciją, juodąsias buhalterijas, Austėjos verslus, nusisuks. Jie gali nesurinkti net 5 procentų balsų.

Visą savaitę stebiu įvairias laidas ir bandau suvokti, kas toje istorijoje yra blogai. Kur pažeistas viešasis interesas? Kur padaryta viešoji žala? Sakoma, kad kažkas blogai, o kas konkrečiai - neaišku. Tai rodo, kad vyksta viešųjų ryšių akcija, kuri, manau, šį kartą baigsis didele nesėkme, nes paliesta labai plati erdvė ir labai svarbūs žmonės. Be to, dabar ne 2004 metai, kai buvo nuverstas visos tautos išrinktas prezidentas. Šiandien jau kitas mentalitetas, kitos sąlygos. Manau, ši teisinės sistemos naikinimo operacija turi baigtis nesėkme.

G.JAKAVONIS: Buvo Centro sąjunga, turėjusi vienu metu gan aukštus reitingus. Jos neliko. Atėjo Naujoji sąjunga, irgi neliko. Po to ant didelės bangos iškilo R.Pakso „Tvarka ir teisingumas“, dabar ji spaudžiama. Darbo partija po pirmojo turo 2012 metų rinkimuose realiai pirmavo, dabar nustumiama. Ar tai nėra ėjimas prie dvipartinės sistemos?

R.PAKSAS: Dvipartinė sistema labai patogi. Iš pradžių vieni prisidirba, juos pakeičia kiti. Taip tas valstybės laivelis ir plaukia.

Bet jeigu šiandien išeitume į Gedimino prospektą ir paklaustume šimto atsitiktinai sutiktų žmonių, kas įvyko 2003-2004 metais, ką konkrečiai padarė prezidentas R.Paksas, manau, daugelis pasakytų, jog kažką girdėjo, o kas konkrečiai įvyko, jiems tikrai būtų sudėtinga atsakyti.

Priminsiu, kad 2002 metais politinis elitas buvo sutaręs išlaikyti status quo: kad ir premjeras bus tas pats, ir Seimo pirmininkas, ir prezidentas antrai kadencijai liktų tas pats, t.y. Valdas Adamkus. Neva nieko nekeiskim, gal net ir antro rinkimų turo nereikės. Bet aš kaip žmogus nesutikau su tuo, mano vadovaujama partija nesutiko, be to, su tuo nesutiko 777 760 rinkėjų. Tiek žmonių balsavo už mane antrame ture ir aš tapau prezidentu. Ir tada vadinamasis politinis elitas (žodžio „elitas“ yra kita prasmė, todėl sakau „vadinamasis“) truputėlį pritūpė, truputėlį sukluso, o kadangi ėjau į prezidento postą su programa, kurios viena iš pagrindinių dalių buvo kova su korupcija ir man rūpėjo ir „Mažeikių naftos“ privatizavimo peripetijos, ir Alytaus gamyklos privatizavimas, ir Bražuolė, ir Juras Abromavičius, politinis „elitas“ pajuto grėsmę. Ir tada prasidėjo scenarijus, kuris panašus į dabartinį.

Sukeliamas didžiulis chaosas, metami kaltinimai, kad valstybė yra didžiuliame pavojuje, prezidentas neva susijęs su teroristais, su mafija, su kažkokiomis tarptautinėmis struktūromis, išgąsdinama visuomenė, pradedamas tyrimas. Jeigu pavyksta, o aną kartą pavyko pasiekti rezultatą, po to visa tai užmirštama... Ir nors vyksta vienokių ar kitokių tarptautinių institucijų teismai, tiek Strasbūre, tiek Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete, bet Lietuvoje teisės aktai pagal tarptautinius reikalavimus nevykdomi.

Tiek Strasbūro, tiek Jungtinių Tautų sprendimai turi būti įgyvendinti. Valstybei narei, jeigu jų neįgyvendina (o nuo Strasbūro sprendimo praėjo jau ketveri metai), bus taikomos sankcijos. Kad ir kaip man būtų gaila, nuo manęs nepriklauso, ar tai bus mokestinės sankcijos, ar bus sustabdyta valstybės balsavimo teisė Europos Taryboje ir Jungtinėse Tautose.

Manau, tam vadinamajam politiniam elitui reikėjo kažką sugalvoti, pasiteisinti, kodėl tie sprendimai neįgyvendinami. Ogi todėl, kad mes „va tokie“.

Manau, kad „Tvarka ir teisingumas“ yra vienintelė nacionalinė, nacionalinius Lietuvos interesus ginanti partija. O Briuselio satelitai Lietuvoje to labai nemėgsta. Bet svarbiausias dalykas - jau šiandien formuojama būsima koalicija, kurioje nebūtų tų, kurių nenori matyt prezidentė. Galėtume sužaisti totalizatorių ir spėti, kokia planuojama būsima koalicija. Ir manau, kad neapsiriktume.

Galų gale nemažą vaidmenį turi asmeninis nusiteikimas. Vienas profesorius, tapęs, ko gero, pirmuoju patarėju šituose rūmuose, matyt, perduoda tą emociją. Aš buvau konservatorius ir nesutikau su keletu rimtų sprendimų, kalbu apie „Williams“ bylą, taigi ta asmeninė „simpatija“ nuo tų laikų mano atžvilgiu tęsiasi. Manau, kad profesorius su savo užsispyrimu formuoja ir prezidentės nuomonę.

Ir svarbiausias dalykas, kuriuo norėčiau užbaigti situacijos apibendrinimą: jeigu pasikviestume tarptautinius stebėtojus, tarptautines žmogaus teisių institucijas, aš nemanau, kad šiandien Lietuvoje rinkimus, kurie planuojami spalio 9 dieną, būtų galima pavadinti laisvais. Nemanau.

V.VASILIAUSKAS: Norėčiau pratęsti, ar tokiomis sąlygomis Lietuvoje įmanomi laisvi ir demokratiški rinkimai. Žmonėms neleidžiama pasirinkti, uždraudžiant partijos lyderiui R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose, nors to reikalauja ir Strasbūro teismo sprendimas, ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvada.

Kita vertus, kaip partijai pasiekti savo rinkėjus ir pristatyti savo programą, jeigu ir nacionaliniame transliuotojuje, ir užsienio kapitalo valdomoje žiniasklaidoje matomi tik liberalai arba konservatoriai? O kitos partijos turi vaikščioti į apklausas, apribotos jų finansinės ir kitokios galimybės.

Dabartinė situacija susiklostė 2003-2004 metais, kai prasidėjo visuotinis šnipinėjimas ir pokalbių viešinimas, kuris buvo pripažintas įrodymu pačiu aukščiausiu lygiu. Konstituciniame Teisme šiai savivalei nebuvo užkirstas kelias, todėl dabar turime tokią situaciją. Mūsų specialiosioms tarnyboms nereikia nieko daryti, jos tik klausosi pokalbių, o teismas tai pripažįsta kaip rimtą ir vienintelį įrodymą. Dar jeigu prievartos būdu išpeša prisipažinimą - viskas, žmogus jau nuteistas.

Dabartinėje Lietuvoje tiesiog gėda nebūti įtariamuoju. Jeigu nesi įtariamasis, vadinasi, esi morališkai įtartinas žmogus. Aš visuomet jausdavau tam tikrą sąžinės graužatį, kai stovėdavau šalia Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės arba mūsų partijos kolegos Petro Gražulio, nes aš nebuvau disidentas tais laikais. Gyvenau patogiai ir saugiai. Bet man atrodo, kad mūsų prokurorai padės šitą klaidą ištaisyti.

Jeigu nėra tokios jėgos, kuri nutrauktų šią savivalę, kyla klausimas, ar mes tikrai esame ES valstybė. Nes kas galima Europos valstybei, tas negalima Lietuvai. Aš kalbu apie mūsų paskutinę frakcijos akciją, kai pasitelkėme visas priemones, nes reikėjo reaguoti nedelsiant. Raštu kreipiausi į Seimo valdybą, kad į artimiausią Seimo posėdį būtų iškviestas generalinis prokuroras, kuris turėtų pasiaiškinti dėl susidariusios situacijos. Surengėme labai kuklų, neįžeidų piketą, kurį numato ir susirinkimų įstatymas, ir Konstitucija, leidžianti piketuoti prieš visus pareigūnus, taip pat ir prokurorus, jeigu jie netiria konkrečios bylos. Ir kokios iš karto reakcijos sulaukėme? Sulaukėme generalinio prokuroro grasinimų, kad mums bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kaip mes drįsome pasinaudoti savo konstitucine teise ir surengti piketą dėl to, kad jis neatlieka savo pareigų?

Kova su korupcija Lietuvoje tapo tikrosios korupcijos priedanga. Įsigalėjo kovos su korupcija prekyba. Kitaip tariant, konkurentai gali užsakyti pas prokurorus, specialiąsias tarnybas korupcinę bylą kitam konkurentui ir prisidengdami kova su korupcija jį sutriuškinti. Varžovas bus sutriuškintas, o po to pasakyta, neva nieko neįvyko, kai žmogus jau išlėkė iš verslo, kai jis jau apjuodintas, kai jo šeima traumuota. Visi iš karto viską pamiršta.

Be to, per šį piketą supratau, kodėl Lietuvos žmonės rečiausiai pasinaudoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 punktu, kuris garantuoja susirinkimų ir asociacijų laisvę, kitaip tariant, kodėl Lietuvoje streikas, piketas, vieša demonstracija yra pati rečiausia protesto forma. Tai liudija ir mūsų diskusijos dalyvio buvusio užsienio reikalų ministro P.Gylio patirtis, kai 2012 metų vasarą kilo pilietinio aktyvumo banga ir žmonės ėjo į protestus, kritikavo buvusią liberalų ir konservatorių valdžią. Valdžia reagavo nedelsdama. Iškart gavo šaukimus amžiną atilsį signataras Romualdas Ozolas, signataras prof. Bronislovas Genzelis, taip pat mūsų pokalbio dalyvis P.Gylys. Ir ta pilietinio aktyvumo banga buvo nuslopinta.

P.GYLYS: Taip, buvome teisiami.

V.VASILIAUSKAS: Taip ir dabar bandoma elgtis. Lietuvoje norima, kad Seimo nariai sėdėtų savo Seime, neiškištų nosies. Nes jeigu iškiši nosį, iškart per ją ir gausi. Aš sakau Lietuvos žmonėms: naudokitės savo teise, kuri apibrėžta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, viešai protestuoti, kritikuoti visas valdžias, taip pat ir prokurorus.

G.JAKAVONIS: Ir viešai niekas, išskyrus lietuviško kapitalo žiniasklaidą, jų nekritikuoja.

V.VASILIAUSKAS: Nacionalinio kapitalo Lietuvos žiniasklaidai buvo suduota ekonominėmis priemonėmis. Konservatorių ir liberalų Vyriausybės laikais priimtos dvi labai klastingos įstatymo pataisos ir panaikintos spaudai taikytos PVM lengvatos, pakelti mokesčiai ir nacionalinė žiniasklaida sutriuškinta per finansus.

P.GYLYS: Padėtis žiniasklaidoje yra labai rimta. Mes, politikai, turėtume suprasti, kad žiniasklaida yra tas sarginis šuo, kuris gina viešąjį interesą. Ir tai, kad ekonominėmis priemonėmis puolama viena žiniasklaidos grupė, o po to viešųjų ryšių akcija vykdoma prieš kitą, kad jau de facto privatizuotas yra nacionalinis transliuotojas, rodo, kokia rimta yra padėtis šalyje.

Kas įvyko nacionaliniam transliuotojui? Jį privatizavo ponų ir ponių grupė. Ką ten matome? Teigiama, kad yra „geri politikai“ ir „blogi politikai“. Džiaugiuosi tuo, kad ir mane jau verčia disidentu. Aš irgi nebuvau disidentas tarybiniais laikais, bet dabar jaučiu, kad virstu juo. Aišku, patiriu smūgių, bet žinau, kad dirbu prasmingą darbą.

Taigi žiniasklaidoje matome tik konservatorius ir liberalus, liberalių pažiūrų žmones, kurie nesirūpina savo tautos, savo valstybės ateitimi, nekovoja dėl savo nacionalinio intereso. Bet jie nori išsitarnauti pagarbą, ordinus arba finansinę, fondinę pagalbą. Aš per visą kadenciją nė karto nebuvau nacionalinio transliuotojo laidoje, nei radijuje, nei televizijoje, tiesa, keliskart koridoriuje buvau paklausinėtas. Esu ekonomikos profesorius, turiu rimtų kritinių pastabų dėl biudžeto. Nesakau, kad vien aš turiu sėdėti laidose, bet galėtų žmonės ir mane išgirsti. Ir tai ne mano privatus, o viešas reikalas, kad įvairūs žmonės, taip pat ir iš Laisvosios rinkos instituto, kurie užsėdę šitą nacionalinį transliuotoją, galėtų pasakyti savo nuomonę. Tada žmonės galėtų pasirinkti. Tegu kalba ir žmonės iš komercinių bankų, bet kai vien Gitanas Nausėda su Nerijumi Mačiuliu ten sėdi, turiu pasakyti, esu nusivylęs.

Daugelis procesų yra akivaizdžiai „dengiami“. Neišgirsit per nacionalinį transliuotoją nei apie Austėją, jos darželius, nei apie Vito Matuzo bylą, nei apie liberalų žygdarbius Trakų rajone klastojant rinkimų rezultatus. Žmonės yra kvailinami.

Bet džiaugiuosi matydamas, kad pasitvirtina garsieji Amerikos politiko žodžiai: „Neįmanoma kvailinti visos tautos visą laiką.“ Galima kvailinti dalį tautos. Ir ta kvailinama dalis mažėja.

R.PAKSAS: Naujas gyvenimo etapas yra tapti disidentu. Skaitydami įvairių valstybių istoriją matome, kad santvarkos ar socialinės struktūros keičiasi ne šiaip sau. Tie, kurie nori permainų, reikalauja daugiau skaidrumo ir siekia, kad būtų įgyvendinama tai, ko trokšta žmonės, yra persekiojami. Jie siundomi, sodinami, stumdomi, visaip vadinami. Bet vis vien reikia kovoti. Aš jaučiu, kad socialinis sprogimas tiesiog jau pripildė visų žmonių gyvenimus ir širdis... Manau, kad ir specialioji komisija Seime, tirianti teisėsaugos veiklą, būtų labai sveikas dalykas. Manau, kad ir generalinio prokuroro pakvietimas į Seimą, kad atsakytų į visus rūpimus klausimus, būtų labai sveikas dalykas. Aš manau, kad socialdemokratų vienybė turėtų būti labai sveikas dalykas, nes rytoj pasibels ir į jų duris. Siekiant savo tikslo svarbiausia nebijoti. Kaip pasakė Jonas Paulius II - nebijokite, ginkite savo, savo šeimos, savo bendruomenės, savo valstybės interesus. Bent jau mes nebijom.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“