Premjero S.Skvernelio kalėdinis interviu specialiai „Respublikai“: Nėra dovanų maišo

- Kokios jūsų Kalėdos?

- Šios Kalėdos man bus išskirtinės. Nesu vienas, esu saugomas asmuo, o dar ir turime savo mažąjį šeimos narį, tad teks pažeisti ilgametes tradicijas. Bus pirmi metai, kai giminė suvažiuos į mūsų namus Vilniuje, ankstesniais metais prie stalo sėsdavome mūsų vaikystės namuose.

Bus smagu. Gaminti aš mėgstu, man smagu improvizuoti. Nesigiriu, bet moku skaniai paruošti lašišą ar upėtakį. Ne kasdien stoju prie viryklės, bet kai darau, pavyksta.

- Apklausos rodo, kad valdančiųjų populiarumas vis auga. Į premjerą tauta žiūri tarsi į Kalėdų Senelį ir laukia dovanų. Ar pavyks iš žmonių, tebetikinčių rinkimų pažadais, neatimti vilties?

- Kiekvienam ministrui sakiau tą patį: žmonės suteikė mums milžinišką pasitikėjimą, jie turi didžiulę viltį. Tad nieko nebūtų blogiau už tai, jei ją nužudytume. Nežinau, kokios galėtų būti pasekmės valstybei ir visuomenei, jeigu taip atsitiktų. Atsakomybę suprantu ir aš, ir visi keturiolika ministrų - visi esame dalykiški, kompetentingi, mūsų darbai ne partiniai, o dėl žmonių. Darysime viską, kad tą viltį pateisintume.

- Tačiau pasiklausius balsų viešojoje erdvėje neatrodo, kad jums pavyks, gal net jau nepavyko. Kiekvienas naujosios valdžios, dar neatidirbusios nė šimto dienų, žingsnis sumaišomas su žemėmis. Kodėl?

- Tokia neadekvati reakcija į Vyriausybę tikrai nepadeda dirbti. Svarstau, kodėl ji kyla. Turbūt daug kam nepatiko, kad Vyriausybė buvo sklandžiai suformuota, kad ją sudaro stiprūs žmonės, kad ji turi kokybišką programą. Tiems, kurie bando kaišioti savas programas, siūlau patylėti. Paskaitykite, jei tik užteks kantrybės, kad ir „Naują planą Lietuvai“ (Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos - red. past.), jame apie konkretumą apskritai net kalbėti nereikia.

O mes turime labai aiškius uždavinius. Įgyvendinsime juos, tik ne šiandien, ne šią akimirką. Na, kiekgi mes darbuojamės? Vos pusantros savaitės. Bet kiekvienas ieško, ką iš to maišo būtų galima gero paimti. Reali situacija yra tokia, kad mes turime maišelį, paveldėtą iš praeitos Vyriausybės, ir būtent su juo turime pradėti gyventi, laikydamiesi labai aiškiai nubrėžtų finansinės drausmės ribų. Galime sau leisti tik šiek tiek tą maišą perskirstyti.

- Pakalbėkime apie tai, kas žmogui arčiau kūno. Ką reikėtų daryti, kad kasdienis maistas netaptų prabanga? Šiandien jau 44 proc. lietuvių nevalgo pietų viešojo maitinimo įstaigose - kainos gąsdina net uždirbančius vidutinius atlyginimus. Ar jūsų, kaip Vyriausybės vadovo, orumo nežeidžia į Lenkiją apsipirkti plūstančių tautiečių gausa?

- Yra du dalykai. Svarbiausia leisti žmonėms uždirbti, gausinti pajamas, sugebėti mokėti didesnes pensijas, išmokas. Kitas momentas - kainos. Valstybės reguliavimo įvesti negalime, tad vienintelis būdas siekti mažesnių kainų - pritraukti užsieniečius, kad jie investuotų į mažmeninės ir didmeninės prekybos verslą.

Labai svarbu į tai įtraukti smulkiuosius ūkininkus. Jeigu mums pavyktų grandinę nuo gamybos iki pardavimo padaryti labai trumpą, jei žmonėms bus patrauklu pirkti ne tik iš prekybos centrų, bet ir iš šeimyninių parduotuvėlių, kainos mažės.

Uždrausti, uždaryti sienų su Lenkija, kad žmonės ten nepirktų, - negalime. Bet galime galvoti apie mokestinius pokyčius. Turėsime pareigą per pirmą pusmetį peržiūrėti visą mokestinę aplinką - PVM lengvatas, mokesčius ir t.t. - ir padaryti, kad ji būtų patraukli verslui, investavimui ir skatintų gamybą, vartojimą.

- Ar jūs pats parduotuvėje perkate viską, ko užsimanote? Kokie yra jūsų šeimos vartojimo, mitybos įpročiai? Kas šeimoje už tai atsakingas?

- Maisto produktais šeimą aprūpinu aš. Visada buvo ir kol kas dar išlieka mano pareiga parduotuvėje nupirkti viską, ko reikia, kartais ir ko nereikia (juokiasi). Nes, turiu pripažinti, mano žmona racionalesnė už mane.

Galiu tik pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais, bent jau nuo tada, kai tapau vidaus reikalų ministru, mano šeimos finansinė situacija pasikeitė kardinaliai. Ankstesniais gyvenimo etapais tokių pajamų niekada neturėjau. Žinoma, nėra taip, kad svarstyčiau, ar juodus, ar raudonus ikrus man pirkti, bet dabar tikrai neskaičiuoju, pirkti litrą pieno ar tik pusę.

- Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, auginantis penkis vaikus, neįtikėtinai atvirai papasakojo apie savo šeimos finansinę situaciją, kuri nėra paprasta. Jūs turite tokios patirties?

- Žinau, kas yra nepriteklius, daugelį metų jame gyvenau, ir tai buvo nuolatinė mano būsena.

Karjeros pradžioje niekada nebuvo taip, kad dirbčiau tik vieną darbą. Baigęs universitetą įsidarbinau viename, po mėnesio jau turėjau ir antrą, ir trečią. Negulėjau ant lovelės, negėriau alaus, kaip tą darė mano bendraamžiai, dirbdamas dar ir mokiausi papildomai, investavau į save.

Nepaisant to, būdavo, atidarai stalčių, kur litai sudėti, o jų ten nėra. Teko išgyventi tikrai nelengvas situacijas, bet aš kabinausi į gyvenimą, rašiau mokslinius, tiriamuosius darbus, už kuriuos irgi buvo atlyginama.

Po to atsirado bendras gyvenimas, su juo ir kitos pajamos. Galiu džiaugtis, kad mano žmona ilgą laiką gaudavo už mane daugiau, nes dirbo ne valdiškame sektoriuje. Nuo mažų pajamų perėjome prie neblogų, paskui - prie labai gerų. Bet ir šiame gyvenimo etape nebūna taip, kad pasižiūriu ir perku. Vadovaujuosi protingumu, išskirtinio komforto, kvailos prabangos man niekada nereikėjo ir, žinau, nereikės. Rengiamės ir iš „kitokių“ rūbų parduotuvių, ypač vaikai, aš pats taip pat tokių turiu. Na, dabar tapus premjeru, man pasakė, kad drabužiai turi atitikti reikalavimus, bet iki tol kostiumus pirkdavau Lenkijoje, ir man to visiškai pakako.

- Siekėte, kad lengvata šildymui būtų panaikinta jau nuo sausio, bet Seimas nusprendė kitaip - lengvatinis PVM lieka iki sezono pabaigos. Jums asmeniškai, gyvenant nuosavame name, tai neaktualu. Vis dėlto kodėl užsimojote prieš lengvatą?

- Dabar šildymo lengvata naudojasi visi. Man jos nereikia, ir tokių kaip aš yra daug - verslininkai, pasiturintys žmonės, net priklausantys vidurinei klasei už šildymą gali susimokėti patys. Bet mes remiame visus. Sako, daugybė žmonių daugiabučiuose sunkiai gyvena. Sutinku, bet paimkime Gedimino prospektą, „Vilniaus vartus“ - kokie ten brangūs butai, bet mes visi susimetame ir paremiame juos lengvata. Ir tokie kaip aš, kurie nesinaudoja centriniu šildymu, ir žmonės kaimuose ir miesteliuose, kurie neturi jokių lengvatų.

- Kiek jums kainuoja šildymas?

- Esu įsirengęs geoterminį šildymą, tad tenka mokėti tik už sistemos sunaudojamą elektros energiją. Tai viena geriausių investicijų, kurią pavyko padaryti. Šalčiausiais metų mėnesiais bendra elektros energijos sąskaita būdavo 380-500 litų. Tokia faktiškai yra mano komunalinių paslaugų kaina, neskaitant šiukšlių išvežimo.

- Jūs pats, auginantis pirmokę dukterį ir šįmet gimusį sūnų, tikite tautinio kostiumo kiekvienam vaikui idėja?

- Niekada nesutiksiu, jei kažkas tautinius kostiumus norės siūti iš valstybės biudžeto. Jei atsiras privačios iniciatyvos, verslo parama - puiku. Argi būtų blogai, jei Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją galėtume tautiškai aprengti savo vaikus, ar turėtume to gėdytis?

Aš pats puikiai prisimenu, ką reiškia vilkėti tautinį kostiumą. Jausdavau pasididžiavimą, jis vertė pasitempti. Marijampolės Jono Jablonskio mokykla, kurioje mokiausi, ir sovietmečiu buvo išlaikiusi stiprias tautines tradicijas. Ji turėjo pakankamai tautinių kostiumų komplektų, per vakarones visi jais būdavome pasipuošę. Ir dabar tas nuotraukas pasižiūriu - atrodėme įspūdingai!

Puikiai suprantu, kiek tai kainuoja, o efektyvumas gana menkas - juk vaikai auga. Prieš šį rugsėjį siuvome mokyklinę uniformą pirmokei dukteriai. Mokėjome 60-70 eurų ir laukėme gana ilgai. Brangu, nepatogu, bet tokiu būdu dar ir skatiname savą gamintoją.

- Viena iš didžiųjų šalies bėdų - mažas gimstamumas. Kokius jaunų šeimų sunkumus matote, pats būdamas dviejų mažamečių vaikų tėvas?

- Dukra gimė prieš septynerius metus, kaip tik per ekonominę krizę. Ji mums nurėžė viską, ką buvo galima nurėžti. Vaikelio mes norėjome, planavome, bet turėjome finansinių įsipareigojimų - lizingus, paskolas - ir tikėjomės tų žaidimo taisyklių, kurias mums pasakė. Bet taisyklės paskui pasikeitė, valstybė tiesiog pasityčiojo. Atsimenu žmonos baimę. Ji sakydavo: įsivaizduok, kas su mumis bus, jeigu liktume be tavęs.

Ko reikia jaunam žmogui, kuris siekia karjeros ir kuria šeimą? Pirmiausia būsto. Dauguma jų patys jo negali nusipirkti, aš pats, jei nebūtų paskolų sistemos, niekada gyvenime nebūčiau įsigijęs savo būsto. Reikia rasti būdų, kaip galėtume suteikti paramą per pirmojo būsto kreditavimą. Labai svarbu mamoms sudaryti galimybę neiškristi iš darbo rinkos sudarant lanksčius santykius. Galima bandyti palikti dabartines išmokas ir leisti dirbti - nemažinti pajamų, jei tik motina sugeba susiderinti. Jei bus socialinis pagrindas po kojomis, socialinis saugumas, tai bus pirma galimybė didinti gimstamumą.

Kalbant apie gimstamumo skatinimą, galvočiau ir apie valstybės įsipareigojimą su trečio, ketvirto ir t.t vaiko gimimu mažinti būstui pasiimtą kreditą. Bet, pabrėžiu, čia mano asmeninės mintys, ne Vyriausybės pažadas.

Parengta pagal savaitraštį  „Respublika"