Prieš 30 metų dėl laisvės buvome pasiruošę viskam

Jis primena, kad po 1991 m. sausio 11 d. priesaikos, į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) karių gretas susibūrę savanoriai tapo Lietuvos kariais savanoriais. Jų priesaiką priėmė tuo metu AT vadovavęs Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius ir kunigas Robertas Grigas.

K.Genzbigelis tas dienas atsimena, lyg jos būtų buvę vakar: „Tuo metu man buvo apie 40 m. Buvau ką tik grįžęs iš JAV, kur teko dalyvauti demonstracijose Vašingtone prie Kongreso rūmų, Baltųjų rūmų bei Sovietų Sąjungos ambasados. Išgirdęs apie galimą pavojų Lietuvoje, labai sunerimau. Todėl dar gruodį buvau pasibeldęs į AT vartus, tačiau apsaugos skyriaus jaunuolis pasakė: „Ženklų, kad šiąnakt bus puolimas, nėra." Grįžau namo.

Visą gruodį ir sausio pradžioje, po darbų, mes, anksčiau užsirašę į gynėjus, nuolat rinkdavomės prie AT. Taip pradėjo formuotis vilniečių būrys.

Lietuvos AT Pirmieji rūmai buvo Lietuvos širdis - juose buvo aukščiausioji valdžia. Mes buvome pakviesti tik po ilgos atrankos ir turėjome sustiprinti AT apsaugos skyrių pajėgas. Kiekvienam buvo paskirtas postas, iš pastato išeiti buvo griežtai draudžiama.

Sauso 11-osios vidudienį sužinojome, kad pradedami kariniai manevrai Vilniuje, kituose miestuose. Parlamento I rūmų vestibiulyje kunigas Robertas Grigas su kunigu Algimantu Keina klausėsi norinčių atlikti išpažintį savanorių. Viršininkai pranešė, kad yra duotas laikas iki priesaikos apsispręsti: pasiryžti kautis vos ne plikomis rankomis ir žūtbūtinėje kovoje, nesitraukiant, paaukoti savo gyvybę arba palikti I rūmus. Nepastebimai išėjo vienetai.

Priesaikos metu atkartojome pokario Lietuvos partizanų priesaikos metu ištartus žodžius. Juos tarėme ne lūpomis, bet visa širdimi. Man iki šiol atrodo, kad į šį ištartų žodžių griausmą įsiliejo ir tų 40 tūkst. nužudytų Lietuvos partizanų balsai. Atsimenu, kad ant tuo metu turėto laikraščio „Savanoris" numerio surašėme savo duomenis, kad mums žuvus, kažkas praneštų apie tai artimiesiems.

Paryčiais gavome informaciją apie tankų judėjimą TV bokšto link, kad šaudoma į susirinkusius žmones. Tuo metu mes AT buvome paskirtuose postuose. Prie kiekvieno buvo Molotovo kokteilių buteliai, okupanto tankams padegti, visi turėjome statybininkų šalmus, po dujokaukę, rankose - peilį, kirvuką ar metalo strypą.

Mano gynybos vieta buvo I rūmų vidinio kiemelio vartai, kurie vieninteliai buvo palikti be barikadų, per šituos vartus įeidavo ir išeidavo deputatai, per juos buvo atvežami maisto produktai. Šalia vartų buvo neaukštas priestatas, ant kurio mudu su Romu Baubliu ir laukėme savo lemties.

Visuose rūmuose buvo išjungtos šviesos, aikštėje aidėjo žmonių giedamos giesmės ir maldos, pasigirdus pirmiems pabūklų šūviams, žmonių maldos darėsi vis garsesnės, giesmės virto maldomis. Kunigas R.Grigas I rūmų salėje esantiems deputatams suteikė nuodėmių atleidimą. Tankams ir toliau žlegant, gavome komandą, kad postuose gali likti mažiau žmonių, bet niekas nesitraukė.

Žūtbūtinės kovos laukimas tęsėsi vos ne kas naktį. Netikėjome, kad nužudę tiek žmonių priešai paliks mus nepasiekę savo tikslo. Ne kartą buvo skelbiamas rimtas pavojus, visi skubiai užimdavome savo postus, be paliovos okupantas su mumis žaidė nervų karą.

Parlamente išbuvau iki vasario 28 d. Išėjęs buvau tik sausio 13-osios popietę atsivežti ginklų. Nuo sausio 11 d. apie miegą nebuvo nė kalbos, maisto taip pat gaudavome tik iš žmonių. Rūbus pasikeisti taip pat ne visi galėjo. Vieni kitų nelabai pažinojome, bet tos naktys mus padarė broliais visam gyvenimui."

- Skaudu, kad šiandien vis dar tenka kovoti ar prašyti, kad tuomet prisiekusiems savanoriams būtų suteiktas kario savanorio statusas? - „Vakaro žinios" paklausė K.GENZBIGELIO.

- Žinoma, skaudu. Iki Sausio 13-osios prisiekusių buvo apie 400. Vėliau prisiekė dar apie 300. O kiek šiandien mūsų belikę?.. Praėjusią savaitę palaidojome 6 gynėjus. Nors mūsų gretos kasdien nenumaldomai retėja ir atsakomybė, ginant atkovotą Nepriklausomybę, tenka ir už tuos, kurių tarp mūsų jau nėra, mes savo duotos priesaikos iki šiol neišdavėme ir toliau ją vykdome.

Užsidarę parlamente negalvojome apie jokius statusus. Buvome pasiruošę paaukoti gyvybes, nė nedvejodami, nors prie rūmų ateidavo ir verkdamos mamos ar žmonos prašydavo išeiti.

Žinome, kas esame - esame pirmieji prisiekę kariai savanoriai. Bet kažkodėl to nenorima pripažinti. O statuso klausimą Seime nagrinėjo Kultūros komitetas, lyg mes būtume koks būgnininkų būrelis. Žiniasklaidoje netgi prasidėjo puolimas prieš mus. Tai skaudina ir žemina. Nė viena valdžia nesugebėjo suteikti tiems, dar gyviems likusiems, gynėjams statuso, kuris jiems priklauso. Mes turbūt nepatogūs valdžiai, nes esame laisvi savo viduje ir nenuperkami. Laukiama, kol išmirsime?

- Negana to, valdžios sprendimai iš Brolijos atėmė ir jai priklausiusias patalpas?

- Tai gana šlykšti istorija. Nežinau, gal buvo siekiama užgrobti patalpas, į kurias investavome ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Tuometis Turto fondas tuo metu vykdė panašias akcijas prieš savanorių gautus tarnybinius butus. Iš butų buvo metami net sergantys savanoriai su šeimomis. Po tuo volu pateko ir mūsų Brolija, kelianti valdžiai neparankius klausimus.

Simboliška, kad vieną kartą, artėjant Sausio 13-ąjai, gavau laišką, kad turiu skubiai atlaisvinti patalpas. Prasidėjo teismo procesas, kurį sustabdė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Man išsikelti buvo skirtos dvi savaitės, o patalpose saugojome per keturias tonas archyvinės medžiagos. Kol Sausio 13-osios byla nebaigta, manęs prokuratūra buvo parašiusi šių archyvų niekam neperleisti. Praėjo jau penkeri metai, o mes iki šiol neturime patalpų, kur galėtume rinktis.

Negana to, manęs Turto bankas iš patalpų nesugebėjo išregistruoti kelerius metus, nemokėjo už komunalines paslaugas, o galiausiai dėl to antstoliai kreipėsi į mane, neva oficialiai aš esu skolingas ir netgi buvau nuteistas už akių. Procesai nebaigti iki šiol...

- Regis, net ir šiandien Nepriklausomybės gynėjai negali sudėti ginklų. Ar šiandien patys netapome sau pavojingiausiu priešu?

- Laisvė nėra duotybė, ji visada reikalauja būti ginama. Dalyvavimas Lietuvos gyvenime ir jos istorijos gynyba - mūsų priesaikos tąsa. Norime, kad Lietuva galėtų didžiuotis savo praeitimi. Tačiau kažkas išsigando ir nepanoro įrašų apie visas Nepriklausomybės kovas paskelbti ant Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje.

Mus sukrėtė, kad krauju aplaistytos Lietuvos laisvės pavadinimas buvo pasisavintas ir tapo kažkokios grupelės partijos pavadinimu. Tai yra ciniška.

Tie jauni veideliai atėjo į valdžią niekindami mūsų valstybę ir istoriją. Tai yra dvasios nykštukai, kurie negali pakęsti šalia savęs aukštesnių dvasinių vertybių žmonių. Mūsų tikslas - kad Lietuva išliktų laisva. Ir tikrai neleisime, kad sukilėlių krauju aplaistytoje aikštėje kažkas voliotųsi kaip savo smėlio dėžėje. Tai yra Tautos kurstymas.

Be savo istorijos ir savo šaknų būtume vėjo nupučiami. Yra daug žmonių, kurie tik ir laukia, į kurią pusę šiuolaikinis okupantas mus pakreips.