1 nuotr.Vakar dienraštyje man teko garbė „paredaguoti“ savo buvusio korespondento Artūro Zuoko jubiliejinį interviu. Jeigu Artūras turi humoro jausmą - pasijuoks, jei ne - apsiverks. Kaip redaktorius į kūrybinį procesą įsikišti privalėjau. Ir štai kodėl...
Prieš kelis dešimtmečius „Respublikoje“ darbavosi jaunas ir apsukrus reporteris R., kuris šiuo metu garsus ir turtingas viešųjų ryšių specialistas. O anuomet jis buvo dar „žalias“ reporteris, kurį tuometinė aktualijų skyriaus redaktorė Rūta Grinevičiūtė-Janutienė už ausies tempdavo į mano kabinetą, šaukdama, kad per tokius „reporterius“ subankrutuosime. Iš dalies ji buvo teisi. Reporteris R. labai mėgo aprašinėti valdžios vyrus. Nusirito iki to, kad užsimanė prastumti į numerį interviu su tokio veikėjo žmona: kaip ji rengiasi, ką valgo... Klausiu, kam to reikia? Sako, skaitytojams įdomu. Sakau, jeigu parašytum, su kuo miega, kol jos vyras posėdžiauja, gal ir būtų kam įdomu, gal net pačiam Būzunui (tokia buvo veikėjo pavardė). Bet reporteris R. it užsuktas kartojo: redaktorius jam riboja kūrybinę laisvę, cenzūruoja, nebeįmanoma dirbti, tegyvuoja nepriklausoma žiniasklaida, demokratija ir pliuralizmas, viso pasaulio proletarai vienykimės. Vengdamas žurnalistų streiko, nusileidau. O kai jis laimingas išdundėjo į Seimą, jo interviu su Būzuno ponia šiek tiek paredagavau. Pasiskaičiau tekste, ką ji valgo ir interviu pavadinau: „Per dieną aš suvalgau net du kilogramus bananų!!!“ Pataisiau jos nuotrauką, dar porą vietelių...
O po savaitės susitikau Seimo vadovą Artūrą Paulauską, kuris - tiesiai prie reikalo: ar girdėjau, kaip Būzunas Seime apsijuokė? Ir pasakoja, kaip tas veikėjas, didelis pagyrūnas, apsiskelbęs, kad išrinko ir nupirko prezidentui kostiumą, visiems Seime aiškino, kad „Tomkus sėdi jo kišenėje ir kad visus reikalus su „Respublika“ reikia tvarkyti per jį“. Kuomet juo nieks nepatikėjo, pareiškė, kad rytoj - pirmame „Respublikos“ puslapyje bus interviu su jo žmona, už ką jis dosniai man susimokėjo... Ir kai ryte pasirodė numeris, visi leipo juokais ir klausinėjo, ar tikrai jo ponia tiek kilogramų bananų suvalgo ir kiek už tokį interviu sumokėjo?
Kodėl tai prisiminiau? Užvakar redakcijoje vėl kilo kūrybinė diskusija: ar reikalingas interviu su A.Zuoku, kuriam sukanka penkiasdešimt? Kadangi mano klausimas - „Kodėl nespausdiname straipsnių apie garbingesnes asmenybes su dar garbingesniais jubiliejais?“ - pakibo ore, teko vėl nusileisti. Ir vėl šventinį interviu mažumėlę paredaguoti. Vos vos. Kadangi žmogus ruošiasi į prezidentus, beliko jam ant kaklo užmaukšlinti prezidento regalijas. Ir A.Zuokui - puiki dovana jubiliejaus proga, ir būsimiesiems jo rinkėjams smagu pasiskaityti.
Su pagarba Jubiliatui ir Skaitytojams, Vitas Tomkus.
