1 nuotr.
Egidijus BIČKAUSKAS, Teisininkas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras:
- Teisme eksministrė V.Baltraitienė liudijo, kad tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius grasino apie ją pateikti kažkokias pažymas, jei ji nespaus atsistatydinti J.Miliaus. Jei liudijimas teisingas, ar to negalima vertinti jau net nebe kaip telefoninės teisės, o kaip šantažo?
- Manau, tai yra klasikinis šantažas. Kvepia baudžiamąja byla, jei tai yra teisybė. Turėtų bent jau kvepėti. Kitas dalykas, nemanau, kad kvepės, manau, kad viskas tuo ir baigsis, nors neturėtų. Baudžiamajame kodekse šantažas apibrėžiamas kaip reikalavimas kuo nors grasinant pagarsinti kompromituojančią medžiagą.
- Iš kur mums žinoti, kad ir su kitais pareigūnais nebuvo susidorojama naudojant šantažą, telefoninę teisę?
- Iš kur mums žinoti, kai „įprasta praktika“ tapo mėtymasis slaptomis pažymomis, kurios neviešinamos? Mėtymasis pažymomis ir grasinimas jomis tapo įprastu dalyku. Ir, jei neklystu, pirmoji tai pradėjo prezidentė. Ji prieš keletą metų parodė „gerą“ pavyzdį. Štai dabar Mindaugas Bastys užmėtytas slaptomis saugumo pažymomis, nors per daugybę metų Seime niekada niekam nebuvo užkliuvęs. Ir visuomenei nieko nebus paaiškinta. Kaip ir iki šiol neaišku, už ką atleido J.Milių. A.Butkevičius mįslingai nusišypsodavo ir patylėdavo. Kažkas yra, kas žinoma tik jam. Jis yra šiek tiek aukštesnis. Prezidentė yra dar aukščiau, tai žino dar daugiau. Kai kažkas gali būti tampomas už virvučių, tai apie kokią atsakomybę už savo priimtus sprendimus galima kalbėti, kai nežinai, kas kada patrauks ką už virvučių?
- Žmogus gali būti ir be nuodėmių ir vis tiek apie jį gali būti sukurpta pažyma, norint priversti ką nors padaryti prieš savo valią?
- Pirmiausia šventų žmonių šiame pasaulyje nėra. Tai liečia ir mane, ir turbūt jus. Kiekvienas turi kažką, ką norėtų nuslėpti nuo aplinkinių. Tai nebūtinai susiję su nusikaltimu, bet yra dalykų, kurių tikrai nenorėtume viešinti. Aš tokių dalykų rasčiau dešimtimis. Kodėl aš taip skeptiškai žiūriu į tai, kad STT visur prikaišioja pasiklausymo aparatūrų? Galbūt nesuras nieko, dėl ko būtų galima iškelti baudžiamąją bylą, bet per ilgą pasiklausymo laikotarpį tikrai suras kažką, ko jūs nenorėtumėte atskleisti. Nes bus nemalonu, nepatogu, kirs per jūsų įvaizdį, galų gale nenorėtumėte, kad žmona sužinotų. Štai ir atsiranda ta virvutė, už kurios galima patampyti.
- Sakoma, kad gyvename teisinėje valstybėje...
- Toli iki tos demokratijos. Pas mus yra iškreiptas supratimas. Turėjau vieną baudžiamąją bylą, kurioje visų lygių teismai mano ginamąjį išteisino ir paleido iš Lukiškių. Prokuroras, visais būdais stengdamasis surasti ką nors, kreipėsi į mūsų Kriminalinės policijos biurą, prašydamas, kad jis organizuotų jo telefonų pasiklausymą Londone, kur mano ginamasis gyveno. Žinote, ką atsakė Kriminalinės policijos biuras prokurorui? Kad to padaryti negali, nes Didžiojoje Britanijoje teismai reikalauja labai svarių įrodymų, kad būtų galima organizuoti pasiklausymą. Tų įrodymų, kurių neužteko Didžiojoje Britanijoje telefoninių pokalbių pasiklausymui, Lietuvoje užteko, kad žmogus būtų suimtas ir 7 mėnesius pralaikytas Lukiškėse. Mūsų iškreiptas supratimas apie tai.
Grįžtant prie STT, galima sakyti, 90 proc. bylų yra paremtos telefoniniais pokalbiais. Pasiklausymai sankcionuoti teisėjų, galbūt tampomų už tų pačių virvučių. Nesurasite nė vienos bylos, kad pasiklausymas būtų pradėtas, kai byla jau pradėta. Vadinasi, tuos telefonus klauso ir klauso, kol galų gale suranda kokį nors faktelį. Bet iki tol, kol suranda faktelį baudžiamajai bylai iškelti, galybė informacijos, kuri baudžiamajai bylai nėra svarbi, bet yra gana nemaloni, jau bus surinkta ir atsiguls kokiuose nors archyvuose. Jums aiškins, kad ji turi būti sunaikinta, bet... Padarykime nedidelį „bet“.
- Kaip tai išgyvendinti iš Lietuvos?
- Jokios Seimo laikinosios tyrimo komisijos to nepakeis. Reikia galų gale baigti su tomis slaptomis pažymomis. Reikia gražiai paprašyti liautis ministro pirmininko, prezidentės, pasakyti, kad negerą pavyzdį jie rodo. Tai, ką teisme pasakė V.Baltraitienė, yra skandalinga. Bet niekas nesureaguos į visa tai.
- Ir Lietuvoje tikrąją valdžią turi tie, kas valdo informaciją...
- O kaipgi kitaip? Informacija visada buvo tokia. Vėl pateiksiu pavyzdį iš savo praktikos. Ukmergėje (jei neklystu) pareigūnas ištisus metus klausėsi 30 žmonių pokalbių. Byla paskui sugriuvo. Po mėnesio pareigūnas išėjo iš darbo ir gyvena toje pačioje Ukmergėje su tais 30 žmonių, kurių klausėsi. Įsivaizduokite, kiek per metus jis susirinko informacijos. Informacijos, kuri nebūtinai gali užtraukti baudžiamąją bylą, bet kur žmogui gali būti nemaloni ir kuri gali būti panaudojama spaudimui.
Aišku, daugiausiai informacijos turi prezidentūra. Kol informacija yra prezidentūroje - nieko tokio, nes prezidentui privalu žinoti. Tačiau mūsų prezidentės klaida yra ta, kad ji informaciją išmeta kaip galimą įrankį siekiant ko nors, siekiant ką nors paveikti, ir rodo pavyzdį kitoms institucijoms, kitiems žmonėms. Nuo aukščiausio lygmens juk tai eina žemyn. V.Baltraitienės atveju - iki ministro pirmininko. Bet čia tik konkretus atvejis, apie kurį mes žinome. Kiek suprantu iš jos liudijimo teisme, tai ji tam priešinosi, bet vis tiek galų gale nusileido. Mes nežinome, kiek yra tokių atvejų, apie kuriuos nieko nežinome. Kai pasakoma: padaryk taip, nes kitaip aš padarysiu tau taip. Galbūt tokių atvejų yra daugybė, tik jie neiškyla į viešumą?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
