Reikia ministerijos žmogiškumui

Prieš dešimt metų alytiškis Vaclovas Jankauskas prie savo 6 arų sodo Alytaus kaime įsigijo dar du tokio pat dydžio sklypelius ir šioje žemėje pradėjo ne bulves auginti, o kurti akmenų ir tautos simbolių muziejų. Vaclovas - ne istorikas ir ne menininkas. Dirbo kaime inžinieriumi, dirbtuvių vedėju, mechaniku, tiekėju. Visada - tarp žmonių ir su žmonėmis. Muziejui jau dešimt metų, susižavėję jo lankytojai iš visos Lietuvos baigia primarginti jau dešimtą atsiliepimų sąsiuvinį.

- Už kokius pinigus tai darote? Gal kokį projektą laimėjote? - klausėme Vaclovo JANKAUSKO.

- Kokį projektą? Nei Lietuva, nei Europa nė centu nėra prisidėjusi. Nieko ir neprašėme. Statant paminklą litui, draugai prisidėjo. Kas metalo turėjo, kas seną vamzdį atvežė. Visos detalės vietinės. Visi kibome ir padarėme. Turiu daug bendraminčių. Tai akmenį bičiulis nušlifuoja, tai metalą kalvis apdirba. Neseniai pastatėme kryžių pokario metais nekaltai nužudytiems. Yra paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, kryžius lietuviams, tarnavusiems Afganistane. Jie taip pat tremtiniai, ištremti tarnauti į svetimą šalį, mirti. Yra du rožiniai, 24,5 m ir 33 m. Visus paminklus ir kryžius pašventiname. Pašventinome atminimo lentą advokatui, žmogaus teisių gynėjui Kęstučiui Čilinskui. Lito paminklo nepašventinome. Gal ir be reikalo, nes lito tėvu vadinamas akademikas Vladas Jurgutis irgi buvo kunigas. Reikės tai padaryti. 2014-ųjų gruodžio pabaigoje, atsisveikinimo su litu išvakarėse, akmenų ekspozicijoje esančio pastato rūsyje įrengėme nacionalinės valiutos saugyklą. Joje į specialią talpyklą likusius lietuviškus centus gali sumesti visi atvykusieji. Tai skiriama ateities kartoms.

- Ar mes negalėjome gyventi su litu, nebūtų reikėję nė tų paminklų? Kai laidojome litą, valdžia sakė, kad niekas nesikeis, niekas nebrangs, gal centu kitu, bet nepraėjo nė metai, ir pajutome, kad tai, ką galėjome nusipirkti už litą, vos už eurą įperkame.

- Galbūt ir euras reikalingas, bet reikėjo litą palikti vidaus rinkai. Išorėje galėjome prekiauti eurais. Galėjome turėti dvigubą valiutą. Būtų gražu prieš žmones ir būtume pažaboję kainų kilimą viduje. Dabar kiekviena bobutė turguje ginasi nieko nebranginusi, nors už ryšelį ridikėlių, kainavusį vieną litą, prašo vieno euro. Euro įvedimas mus nuskurdino. Ir labai ryškiai. Turguje parduotuvėse pabrangimas akivaizdus. Ypač pabrango paslaugos. Ką nors smulkaus automobiliui remontuoji, užtekdavo 10 litų. Dabar 10 eurų. Santechnikui užtekdavo 10 litų, o dabar be 10 eurų jis iš vietos nepajuda. Niekas net nebesiginčija, susitaikė, primiršo. Anksčiau žmonės dar eurus versdavo į litus, skaičiuodavo, lygindavo, pykdavo. Dabar jau nėra prasmės skaičiuoti.

Jeigu litas būtų paliktas vidaus prekyboje, galėtume nesunkiai pamatyti kainų kilimą, nedrįstų verslas taip begėdiškai kelti kainų. Pas mus nėra kontrolės, kas ką nori, tas tą daro ir įvairių priežasčių pateisinimams prigalvoja. Ar litas kada grįš? Viskas įmanoma, čia nieko negali žinoti. Gal kada tokią valdžią išsirinksime, kuri litą sugrąžins. Kiekvienas renkamas už savo darbus. Dabar buvę valdžioje ir vėl neišrinkti išgyvena, kad juos atmetė. Žmonės juk ne kvaili, kam rinks, jeigu jie tautai nedirbo?

- Valdžia žadėjo suvaldyti kainų augimą, bet, regis, nesuvaldė? O kam jie tada dirbo? Ir kur tai nuvedė?

- Ar dar neaišku? Žmonės išsibėgiojo iš Lietuvos. Dabartinė valdžia sako: darysime viską, kad grįžtų. Jeigu grįžtų, ką jie čia darytų? Neduok Dieve, jei rytoj ima ir parvažiuoja milijonas išvažiavusių... Ką tada darytų valdžia? Tragedija, nauja revoliucija. Kol nėra darbo, nėra čia ko apsimetinėti ir trimituoti: laukiame, grįžkite. Gana bartis ir pyktis. Reikia žiūrėti, kaip žmonėms darbo sukurti. Nežinau, kam jie dirbo. Lyg būtų kažkieno užsakyti. Įstatymai tik turtuoliams, oligarchams, o ne paprastiems žmonėms.

- Ar nuvažiuojate kartais į Lenkiją apsipirkti, kaip pusė Alytaus tai daro?

- Nuvažiuoju. Jeigu vienas važiuotum, gal tokios naudos nepajustum, o kai vienu automobiliu važiuojame keli, pasidalijame kelionės išlaidas, ir labai tas apsipirkimas naudingas tampa. Lenkai euro neįsileido, todėl ne tik jiems gerai, bet ir mes tą gerumą juntame. Lenkų valdžia gina savo žmones, nepaklūsta tautai nenaudingoms Europos Sąjungos direktyvoms, ir jiems jokio euro nereikia. Savas pinigas yra savas pinigas, nėra ką ir šnekėti. Aš nežinau valstybės, kuri džiaugtųsi numarinusi savo pinigus. Niekaip nesuprantu, kaip mes taip pasidavėme. Visi siekėme laisvės, žmonės su ašaromis džiaugėsi: litas sugrįžo. Ir staiga viską nurašėme, užmiršome. Žmonių apiplėšimas įvyko. Statistika rodo, kad mes esame skurdžiai Europoje.

- Ar priklausote kokiai partijai?

- Nepriklausau jokiai partijai. Ir jokiai neprijaučiu. Nėra kam prijausti. Matote, kas čia darosi. Yra tose partijose ir gerų žmonių, žinoma, bet paskui jie pagenda...

- Kas juos sugadina, tuos politikus? Ir kokios to pasekmės?

- Sugadina laisvė, pinigai, kontrolės stoka. Atėję į valdžią jie pasijunta šventaisiais, nebaudžiami. Pridaro klaidų, bet už jas neatsako. Nereikia atsakyti. Paprastam gamyklos darbininkui už broką iš uždarbio nuostolius išskaičiuoja. Tiems, kurie valdydami valstybę priverda košės už milijonus, nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Rankų pirštais gali suskaičiuoti tikrai švarius politikus. Dauguma tik patenka į valdžią ir išverčia kailį. Prezidentė naujai išrinktuosius neseniai paglostė: gal mažiau vogs. Ar toks klausimas apskritai gali būti keliamas? Žino, kad vagia, bet nėra įstatymo vagiantiems pažaboti. Milijonai pavogti, o kaltės - nulis. Įstatymai, matyt, tokie, kad nenubaustų, arba jų labai geri advokatai, jei išsisuka. Visas tas sumišimas sutrikdė žmones, dingo atsakomybė, žmoniškumas. Daugybė vaikų kenčia nuo girtuoklių tėvų. Sumušė, išvarė iš namų basą, įmetė į šulinį, tai tampa kasdienybe. Triukšmas nurimo, ir vėl ratas sukasi... Kalbos tik, kalbos, o rimtų darbų nėra. Vien už vaikų nepriežiūrą, ne tik už smurtą prieš vaikus, reikia bausti. Bet niekas nieko, jeigu ir pripažįsta, kad kaltas, kartu ateina ir išvada - nepakaltinamas... Džiaugiamės, vaikas nesušalo, spėjo jį surasti, bet niekas negalvoja, kaip tai atsilieps vaiko sveikatai ir psichikai. Verda ginčai, kaip padėti bevaikiams susilaukti vaikų, bet apie tuos, kurie atėjo į šį pasaulį natūraliai, bet yra nelaukti, nemylimi, niekas nieko.

- Eidama į valdžią naujoji valdžia žadėjo didinti pensijas, atlyginimus, o dabar jau abejojama, ar užteks pinigų.

- Pinigų yra. Tegul tik daro, ką žadėjo. Reikia valdžiai pagaliau atmerkti akis ir pamatyti gyvenančius kaime. Sako, nieko jie nesodina, nieko neužsiaugina, per dienas dyki. Galėtų su kastuvu kokią bulvę įsirausti ir turėtų. Dieve mano, nieko jie nesodins, jų ne toks mąstymas. Jų negali net kaltinti. Jie nekalti, nes nežino, kaip tą bulvę pasisodinti. Reikia, kad kažkokia institucija jiems padėtų, parodytų, įtikintų. Jie taip pat nori būti turtingi, su gražiais automobiliais važinėti, gražiai gyventi, vaikus gerų specialybių išmokyti. Bet jie nepajėgia suprasti, nuo ko pradėti. Palikti vieni, paveikti psichologiškai. Per kaimą važiuoju - tragedija. Tragedija po tragedijos.

- Valdžia sako, kad tie žmonės patys kalti, patys prasigėrė, patys dirbti nenori, tik iš pašalpų gyventi...

- Ir kas jiems lieka? Darbo normalaus nėra, atlyginimo nėra. Jų niekas žmonėmis nelaiko. Nueina pas ūkininką, o ūkininkas už darbą duoda cigarečių pakelį, alaus butelį. Esą daugiau nevertas. O juk tas žmogus turi šeimą išlaikyti, už šilumą susimokėti. Kiek tokių, kurie iš nutrintos striukės, guminių batų neišlipa. Nesiprausę, be dantų, be sveikatos. Girtuokliavimas kyla ne tiek iš prigimties, kiek iš nevilties. Atimk iš žmogaus viltį, ir jis taps nieku. Šiandien tas žmogus dar yra, o jeigu ryt jo nebus, niekam širdies neskaudės. Mes nurašėme žmones. Ar tai teisinga? Tuos pačius, kurie mums padėjo iškovoti laisvą Lietuvą.

Visa laimė, kad yra dėvėtų drabužių, dar kažkas kažko prie konteinerių numeta. Jei ne, jie plyšę suplyšę būtų. Buvusi valdžia, ir prieš tai buvusi, konservatorių, dabartinė - dar nežinau, juos nurašė. Greičiau jie nusibaigs, greičiau bus geriau, jie tik gėda ir vargas. Tokie žodžiai sklando, būkim atviri. Turi būti įkurta kažkokia socialinė institucija, kuri jais rūpintųsi. Sakyčiau, net ministerija. Ne taip, kaip dabar. Sakome, jie gydytis nuo alkoholizmo nenori, o jei nenori, negalime priversti.

- Argi mūsų vadovai to nesupranta?

- Jiems neįdomus paprastas pilietis, jie nežino, kuo jis gyvena. Turėtų Seimo komisijos pervažiuoti visą Lietuvą, kalbėtis su žmonėmis kita kalba nei ta, kuria kalbėjo prieš rinkimus. Su tais pačiais bomžais pabendrauti, paklausti, ką jie valgo, už ką geria, kodėl geria, ko tikisi. Lietuva ritasi aiškiai ir sparčiai žemyn, ir tuo naudojasi Europos Sąjunga bei kitos galingos valstybės. Viską uždarome. Jeigu koks cechutis atidaromas, jis niekalas, palyginti su tuo, kokias gamyklas uždarėme.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"