2 nuotr.„Respublikos" savaitės žmogus - Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnė Rasa Budbergytė. Pasipiktinusi, jog prekybininkai, vis daugiau atsisakantys tradicinių kasų ir prie jų dirbančių kasininkų, savitarnos kasose dykai „įdarbina" pirkėjus.
„Prekybininkai tokiu būdu tiesiog perkelia prekių skenavimą bei apmokėjimą ant vartotojų pečių. Kasininkų algos yra vergiškos, darosi vis sunkiau pritraukti naujus darbuotojus, tad prekybininkai įsigudrino savitarnos kasose „įdarbinti" pirkėjus", - teigia R.Budbergytė, pabrėždama, jog prekybos centrai privalo rasti būdą, kaip kompensuoti dalies žmonių patiriamus nepatogumus. Nes, kaip teigia R.Budbergytė, veikianti valstybė tai turi užtikrinti.
Sprendžiant iš Lietuvos istorijos, valstybė Lietuvoje kažkaip veikė prieš savitarnos kasų įvedimą. Todėl sunku patikėti, jog kažkoks automatas, vadinamas savitarnos kasa, ėmė ir užblokavo, „užtrombavo" valstybės veikimą. Lyg cholesterolis kraujagyslėje. Vienose valstybėse savitarnos kasos dominuoja, kitose - mažiau populiarios ar visai nenaudojamos, tačiau visos tos valstybės (Italija, Suomija, Latvija, Vokietija ir t.t.) vis vien veikia! Tad tas elektronikos griozdas, vadinamas savitarnos kasa, tikrai nėra tas istorijos veikėjas, kuris gali sugriauti valstybes. Jo paskirtis - ne griauti, bet apskaičiuoti, kiek sveria kopūstas. Ir parodyti jo kainą.
Taikinys - mūsų baimės
Aišku, R.Budbergytė visiškai teisi, jog yra prastai matančių, naujovių bijančių ar tiesiog labai senų senukų, kuriems savitarnos kasa yra per sunkus išbandymas. Žmonės turi įvairiausių baimių. Pvz., bijo, kad savitarnos kasa praris grynus pinigus ir neduos grąžos. Arba susipainioja ieškodami konkrečios prekės. Neatskiria slyvinio pomidoro nuo avietinio. Bijo, kad sugadins savitarnos kasą ar kad nesugebės susimokėti, kažką neteisingai įves, ne ten paspaus ir kasa užbaubs. Prisistatys prekybos centro apsauga, o visi aplinkui pamanys, jog sugavo vagilę.
Taip, susiduriant su naujove, baimių yra pačių įvairiausių. Tarp jų - ir pagrįstų. Kita vertus, kai kuriems žmonėms būdinga priešintis bet kokiai naujovei, reformai, netgi būsto baldų perstatymui. Todėl visada rasis politikų, kurie tuo pasinaudos, žmogų užjaus ir pareikš „Jums nuoširdžiai pritariu!"
Taikinys - smulkmenos
Nelabai tikiu politikų rūpesčiu, nuoširdumu, kai ši savybė juos ištinka prieš pat Seimo rinkimus. Tiesiog ieškoma, kokia idėja, užuojauta galėtų sudominti rinkėjus. Kuo daugiau rinkėjų! Pirkėjų visada buvo daugiau nei „vergaujančių" kasininkų. O dabar, kai jų vis mažiau, laikas atsisukti būtent į pirkėjus. Naujuosius „vergus". Tad kuo daugiau prekybos centruose savitarnos kasų, tuo lengviau pasipiktinti, jog pirkėjai tapę neapmokamais parduotuvių savininkų vergais. Todėl būtina nutraukti vergiją. Nemokamą. „Pirmyn vergai pažemintieji! Mes, socialdemokratai, su jumis!".
Keista. Šioje šalyje politikai nesipiktina, jog žmonės suvaryti į antros pakopos pensijų fondus. Šioje šalyje politikai nedaro nieko, kad tie fondai, gyvenantys iš būsimų pensininkų pinigų, būtų panaikinti. Šioje šalyje niekas nesipiktina socialine gyventojų atskirtimi, gerokai viršijančia Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau šioje šalyje piktinamasi gyventojų atskirtimi nuo įprastos prekybos centro kasos. Na, dar piktinamasi, jog tenka mokėti vieną centą už plastikinį maišelį.
Tai suprantama. Politikai, norintys laimėti rinkimus, visada taikosi į masinę auditoriją. O kas yra masiškiau už apsipirkinėjantį gyventoją? O kuo daugiau žmonių, tuo daugiau tarp jų galima rasti ir nepatenkintų, nenorinčių dirbti už kasininkus, bijančių naujovių ir t.t.
Tad R.Budbergytės taikinys pasirinktas teisingai. Ne veltui buvo Valstybės kontrolierė, dirbo Europos Audito rūmuose ir šiaip yra patyrusi teisininkė bei politikė.
O kas dar nuolat yra gyventojų akiratyje? Vėlgi - prekybos centrai! Jie mums yra ir neįperkamų prekių muziejai, ir įperkamų skanumynų tiekėjai, ir seniai matytų pažįstamų netikėtų susitikimų vieta, ir lokacija, kur rausiamės prie atpigintų, akcinių prekių. Galų gale, pirkdami firminį maišelį su prekybos centro pavadinimu, mes tampame gatvėmis vaikščiojančia prekybos centro reklama. Patys už reklamavimą užsimokėję.
Tad prekybos centrai visada yra socialiai jautrių politikų akiratyje. Tik anksčiau kairieji kalbėjo apie vergiją kenčiančias kasininkes. Sėdinčias prie kasų vos ne su sauskelnėmis. O dabar kalbama apie vergaujančius pirkėjus. Liūdnai skenuojančius prekes.
Taikinys - žmonių vienišumas
Politikai puikiai supranta, jog prekybos centrų naujovės tik atspindi, kaip keičiasi visuomenė. Ji vis labiau skuba. Todėl renkasi savitarnos kasą. Ji vis mažiau nori bendrauti. Todėl renkasi savitarnos kasą. Ji vis labiau vengia grįžtamojo, abipusio ryšio. Kai gyvas, vos ne kasdien matomas žmogus, sėdintis prie kasos, tau nusišypso ir abu pasisveikinate. Ar palinkite gerų Naujųjų metų prieš šventes. Arba paprašote, kad jaunutė kasininkė jums parduotų patį laimingiausią loterijos bilietą. Prie „gyvos" kasos taip pat galima paklausti, ar šios kriaušės skanios, pasiguosti, jog namie palikai akinius, kad rankos dreba ir sunku apčiuopti centą piniginėje.
Be to, gyvos kasininkės paprastai turi prie uniformų prisegusios ženkliuką su savo vardu. O ar matėte savitarnos kasą Rūtą, Živilę ar Adomą? Jos visos anoniminės.
Tad savitarnos kasa iš tikrųjų reiškia tai, jog visuomenės atsisako gyvų ryšių ir vis dažniau bendraus su negyvais automatais. Ir ilgiausiai gyvą ryšį su gyva kasininke išlaikys ta visuomenės dalis, kuri nepritaria nei Motiejui Valančiui, nei Aurelijui Verygai. Mat kai automate nuskenuos butelį, automatas sumurmės „reikia patvirtinimo!" O tada kaip deus ex machina prie pirkėjo išdygs gyva pardavėja. Galėsi plepėti, sklaidytis, kol pardavėjai tavo monologas nusibos.
Laikai keičiasi labai sparčiai. Prieš dabartinius Seimo rinkimus dar galima piktintis pirkėjų išnaudojimu su savitarnos kasomis. Galima piktintis ir paštomatais. Kodėl mes turime dirbti už paštininkus? O kuo piktinsis politikai dar po ketverių metų? Kur užčiuops priešrinkiminę aukso gyslą? Visada galima piktintis sveikatos apsauga, nes žmonės visada sirgs. Visada galima piktintis mokymo kokybe, nes visada bus moksleivių, studentų. Visada bus galima piktintis, jog didžiųjų miestų gatvės užkištos automobiliais, nes jų bus vis daugiau, o parkavimo vietų vis mažiau. Visada bus galima piktintis per mažomis pensijomis. Nebent ištiks Lietuvai nebūdingas stebuklas ir sumažės socialinė atskirtis. Be to, po ketverių metų bus galima piktintis, jog vieno tipo savitarnos automatai prekes nuskenuoja greičiau, o kiti lėčiau. Todėl pirkėjai neturi lygių galimybių skubėti.
