Rinkimuose - pasaulio iššūkiai politikams

G.JAKAVONIS: Pasaulį krečia įvairūs neramumai, valstybės tarpusavyje kovoja be taisyklių, todėl kyla klausimas, ar tradicinės mūsų valstybės partijos savo rinkiminėse programose atspindi socialinius dalykus. Kokios asmenybės turėtų ateiti į valdžią, esant tokiai pasaulinei situacijai, kad mes išliktume kaip valstybė?

A.KRUPAVIČIUS: Šiuo metu viešojoje erdvėje neturime rinkiminių partijų programų, todėl apie partijų vizijas kalbėti sudėtinga. Vienas atskaitos taškas - praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo patvirtinta vizija „Lietuva 2050". Prieš tam tikrą laiką buvo patvirtinta programa „Lietuva 2030", bet ši vizija priminė pasaką. Terminas artėja prie pabaigos, tačiau šios programos rezultatai labai neapibrėžti.

Kalbant apie viziją „Lietuva 2050", didžiausias stimulas socialiniams ir ekonominiams pokyčiams yra technologiniai pasikeitimai, tai yra, dirbtinis intelektas, robotizacija, genų inžinerija ir t.t. Pasaulis bus visiškai kitoks. Tačiau pastebima ir demografinė krizė, kuri prasidėjo ne vakar ir ne užvakar, ji tęsiasi jau kelis dešimtmečius, todėl 2050 metais numatoma, kad Lietuvoje gyventojų bus 20 proc. mažiau, apie 2,2 mln.

Kita vertus, visuomenė senės, Lietuva patirs migracijos iššūkius. Šiandien Lietuvos visuomenė ir taip jau yra viena seniausių Europoje. Panašiai kaip Vokietijoje. Lietuva, Vokietija ir Italija yra tos šalys, kurios sparčiausiai senėja. Nesu toks pesimistas, kad galėčiau sakyti, jog dėl demografinių rodiklių mes neturėsime darbo jėgos ir panašiai, bet, manau, kad mūsų gelbėjimosi ratas yra dirbtinis intelektas.

Vertinant viziją „Lietuva 2050", buvo analizuojami keli scenarijai, tačiau šiuo metu liko tik vienas optimistinis. Mes turime rimtą problemą, nes neaišku, kokia linkme mes norime eiti, čia nereikia galvoti 20 metų į priekį, bet geriau mažiau ir tiksliau, norint prognozuoti mūsų ateitį.

V.VASILIAUSKAS: Nors neturime dar paskelbtų partijų rinkiminių programų, tačiau galime remtis esančiomis partijų programomis ir minėta vizija „Lietuva 2050". Galima pasakyti, kad ši vizija jau yra mirusi, kaip mirė ir vos tik pasirodžiusi vizija „Lietuva 2030". Atvirai pasakius, aš tikėjausi daugiau, kai buvo sudarytas Ateities komitetas, sukviesti Lietuvos šviesuoliai, pirmasis posėdis įvyko MO muziejuje, komitetą globojo pati premjerė Ingrida Šimonytė, neoficialiais duomenimis sumokėta buvo apie 0,5 mln. eurų.

Buvo keletas ir gerų dalykų, tačiau, kalbant apie ateitį, tai buvo tiesiog spėlionės. Visa tai rodo mūsų intelektualinės kultūros krizę ir gilų provincialumą. Kaip jau buvo minėta, mes gyvename nestabilioje geopolitinėje situacijoje ir, mano nuomone, gan utopiška vaizduoti viziją 2050-iems metams, kai net nežinome, kas bus 2025-aisiais. Ką mes iš tikrųjų žinome - visa pokarinė Europa, kuri buvo itin stabili, yra ištikta giliausios krizės.

Dabar visa pokarinė politinė sistema, kuri garantavo Europos suklestėjimą, tiesiog akyse byra. Paimkime stabiliausią jėgą - Europos socialdemokratus. Pažiūrėkite, kaip jie visur praranda savo pozicijas, netgi Švedijoje. Lietuvoje mes neanalizuojame, kodėl tradicinės mūsų partijos praranda įtaką ir kodėl mūsų piliečiai praranda pasitikėjimą tomis partijomis. Kol kas gyvename stereotipų pasaulyje.

G.NAVAITIS: Vizija „Lietuva 2050" turėtų būti įkvepianti ir parodanti diskusijų galimybes, bet ji yra tokia „nuostabi", kad apie ją diskutuoti tiesiog neįmanoma, nes ten nieko neparašyta. Jei kalbame apie artėjančius rinkimus, galiu pasakyti, ko piliečiai nori iš valdžios. Žmonės nori kompetencijos ir padorumo. Kompetencijas galime išmatuoti, bet ar galime išmatuoti moralę?

Yra didelės politinės grupės, kurioms, pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas yra šventas žmogus. Tačiau jis vis tiek pasirūpino, kad meilužė, vėliau tapusi žmona, turėtų neblogą viešbutį. Pažvelkime į buvusį Vilniaus merą Remigijų Šimašių, kuris pasirūpino, kad meilužė, vėliau tapusi žmona, nuolat laimėtų konkursus.

Žinoma, jis pats asmeniškai pirštų neprikišo, kad taip būtų padaryta, bet, manau, kad įtaka vienaip ar kitaip pasireiškė. Yra grupė žmonių, kurie nemano, kad šie politikų poelgiai turi kokį nors neigiamą moralės atspalvį. Mano nuomone, Europoje Lietuva jau yra praradusi moralės horizontą. Jei kandidatai žadės, kad mokesčius sumažins per pusę, o pensijas pakels dvigubai - pergalė garantuota.

A.KRUPAVIČIUS: Mano nuomone, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, susivokti, kas mes esame, kur einame ir ko norime. Kita vertus, mes negyvename po vieną, yra bendruomenės. Būtent bendruomenės ir visuomenė sukuria valstybę, kuri yra ekonominis ir socialinis darinys. Svarbu yra tai, kad mes esame praradę savo tapatybę, esame suskilę lyg veidrodis.

Kažkada mes turėjome vystymosi ašis, buvo demokratija, nepriklausomybė, Europos Sąjunga ir pan. Dabar valstybė yra, bendruomenė yra, tam tikra ekonomika irgi egzistuoja, tačiau vyrauja moralinė, vertybinė ir padorumo krizė. Kai padorumas bus mums atskaitos taškas, tuomet bus lengviau susikalbama. Manau, kad reikia grįžti į save, susigrąžinti istorinę atmintį, per šią atmintį ateis ir moralės principai, tapatybė bei padorumas.

G.JAKAVONIS: Mūsų mažai tautai baisiausia grėsmė yra globalizacijos iššūkiai, nes su globalizacija siejasi ir nacionalinė kultūra. Kaip ją apsaugoti ir ką daryti?

V.VASILIAUSKAS: Atkreipkite dėmesį į mokyklų uždarinėjimą, universitetų jungimą, nors tiksliau būtų įvardyti - naikinimą, nacionalinės kultūros naikinimą. Neseniai sužinojome, kad žurnalui „Kultūros barai" baigėsi finansavimas, nors tas žurnalas buvo vienintelis išlaikęs aukštą lygį.

Pažiūrėkime į didžiųjų tautų, pavyzdžiui, amerikiečių, anglų, prancūzų, vokiečių programas. Jos visos savo programoje pirmiausia iškėlė imigrantų ir tapatybės naikinimo grėsmę, nes gali įvykti etninis virsmas, kai didelė tauta gali virsti mažuma. Lietuvoje mums tai visiškai nerūpi, nors visi skaičiai tiesiog rėkia, kad mūsų tauta nyksta. Bet mūsų partijoms tai yra antraeilis dalykas, viskas atsispindi jų programose. Mes gyvenam iliuzijoje, kad mūsų tauta yra didelė ir gyvens amžinai.

G.NAVAITIS: Manau, kad lietuvis turėtų turėti kokius nors moralę ir tautinę tapatybę jungiančius principus, tačiau čia tikriausiai reikėtų kalbėti apie tai, ką reiškia būti lietuviu XXI amžiuje bei kokios yra mūsų perspektyvos.