2 nuotr.Kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neadekvatus, yra ne tik galvojančių, bet ir sakančių.
Tačiau kodėl Europos Sąjunga vėžlinėja tarptautinės teisės labirintais, kai į juos nė kreiva akim nepažvelgęs agresorius montuoja dar vieną naują savo „geopolitinį faktą“? - Krymo pusiasalis jau okupuotas. Europos Sąjungą varžo demokratinės procedūros? - taip, jos visada ilgiau trunka nei autokratinės. Europos Sąjunga nenori suardyti su Rusija susiklosčiusių prekybos ryšių? - trečdalis europiečių sunaudojamų gamtinių dujų iš Rusijos yra „stiprus“ argumentas. Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo viską tvarkė tik ekonominiais ir diplomatiniais svertais?.. - Tikrai taip. Su kai kuriomis išimtimis (1956 m. Vengrija, 1968 m. Čekoslovakija ir kt.). „Gerovės Europos“ kūrimas, galima sakyti, buvo pokarinės Europos veikimo metodas ir stilius, suklostęs visą šių dienų ir Europos Sąjungos, ir jos santykių su Rusija geopolitinę realybę. Į kurią įsiveržti dramatiškai panūdo Ukraina.
Tada išryškėjo štai kas: Ukrainos Europos Sąjungai nereikia.
Faktai?
Kai iki bankroto Ukrainą atvedęs jos prezidentas paprašė finansinės paramos, ką atsakė Europos Sąjunga? Nurodė sąlygas, pagal kurias Tarptautinis valiutos fondas galėtų pradėti derybas.
Kai Maidane ėmė lietis kraujas, Europos Sąjunga pradėjo aiškintis, kas yra tas Maidanas ir už ką jie ten kaunasi.
Kai Ukraina išsprendė naujos valdžios suformavimo problemą, Europos Sąjunga Kijevui dovanojo jos taip mylėtą prorusiškąją Juliją Tymošenko.
O kai Rusijos prezidentas į Krymą pasiuntė savo kareivius, Europos Sąjunga nepatikėjo: taigi kareiviai be skiriamųjų ženklų!
Atleiskit, negaliu be sarkazmo kalbėti apie Europos Sąjungos požiūrį į Ukrainą, kai nuluobi jos visus „palaikymus“, „parėmimus“ ir kitokius Ukrainos revoliucijos „iškovojimų stiprinimo“ žodinius apvalkalus. Po jais - nuoga tiesa: Ukraina pernelyg didelė, pernelyg stipri, pernelyg perspektyvi ir dėl to pernelyg problemiška, kad jos įsijungimas į Europos Sąjungą galėtų pradžiuginti ir taip ant ribos balansuojantį vakarinį Eurokolosą, todėl ją reikia pasidalyt su rytiniu - Eurazija.
Jeigu teisybė yra Maskvos samprotavimai, kad ir Berlynui būtų priimtinas Ukrainos federalizavimas su skirtingų režimų jos regionais, tai kokias istorines asociacijas siūlytų šis valstybės išdraskymas ir kokią perspektyvą jos projektuotų visam XXI amžiui?
Praktiškai visiškai paralyžiuotų tarptautinę teisę.
O plika akim įžvelgiama „nauda“ tik tokia: Rusijai - V.Putino režimo trumpalaikis pastiprinimas, Europos Sąjungai - pavargusio taikos balandžio aureolė, Lenkijai - kresų politikos stiprinimo galimybė, Lietuvai - visų polonizacinių projektų aprobavimas.
Tuo pat metu Ukrainoje gimstant jaunai ir galingai ukrainiečių tautai.
Ji - nė vieno Eurokoloso valioje. Tai, matyt, jiems abiem yra baisiausia.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
