Šabloniška tarnybų veikla šeimoms nepadeda

Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui vis dar atrodo, kad sistema veikia tinkamai.

„Negalima sakyti, kad sistema neveikia. Būtent sistemai veikiant mes nežinome, kiek tokių atvejų išvengiame - niekada to negalėsime pamatuoti, net ir šiuo atveju, kuris įvyko Klaipėdoje“, - LRT radijui sakė L.Kukuraitis, akcentuodamas, kad ir tragiškame įvykyje galima įžvelgti valstybės institucijų veiklos apraiškų.

„Tai vienas iš skaudžiausių šių metų atvejų. Net ir jame sistema veikia taip, kad ta motina buvo prižiūrima netgi nuo nėštumo laikotarpio ir tiek vaiko teisių specialistai, tiek atvejo vadybininkai nuolat keitėsi informacija. Tai, kad vaikas buvo surastas, tegul ir po savaitės... jau per pirmas kelias dienas buvo duoti signalai, kad turime apsilankyti, nes šeima buvo priežiūroje“, - aiškino ministras.

Žurnalistui patikslinus, kad nebegyvą kūdikį surado ne socialiniai darbuotojai, bet giminaičiai, L.Kukuraitis toliau tvirtino, kad atsakingose institucijose dirbantys darbuotojai sureagavo tinkamai.

O ką mano su šeimomis, kurios atsiduria vaiko teises ginančių tarnybų taikiklyje, dirbantys teisininkai?

Advokatė Rūta VISOČNIK

Apžvelgiant vienerių metų patirtį vaiko teisių apsaugos sistemoje vis dar reikia apsibrėžti postulatus, dėl kurių nekyla ginčų. Pirmiausia, kad šeimų, kurioms reikia valstybės pagalbos, yra. Atrodo aišku, kad niekas neskatina ir nepateisina smurto prieš vaikus. Tačiau bandymas kritikuoti esamą vaiko teisių apsaugos ir pagalbos šeimai sistemą dar vertinamas kaip smurto pateisinimas. Įtampa sistemoje ir visuomenėje yra didelė. Kodėl?

Vaiko teisių apsaugos sistemoje veikiančios institucijos darbuotojai dažnai pažeidžia proporcingumo principą. Jų taikomos priemonės yra neproporcingos tam, ką bandoma išspręsti.

Kita priežastis - institucijos ir jų darbuotojai iki šiol neišmoko suvokti, kad tėvai ir kiti šeimos nariai turi teises. Susidaro įspūdis, kad įvykus įvykiui ar gavus pranešimą apie tikrą ar menamą vaiko teisių pažeidimą, įsijungia mechanizmas. Nebandoma išsiaiškinti, nesuvokiama, kad kitoje pusėje taip pat yra subjektai - žmonės, turintys teises. Tokių teisinių pažeidimų būna labai daug: nesupažindinimas su dokumentas, neleidimas pasidaryti kopijų, nepranešimas apie organizuojamus posėdžius, teisių neišaiškinimas, neinformavimas apie proceso tikslą ir eigą.

Šablonai

Sistemoje nėra konkretumo, kai pradedama atvejo vadyba. Pastebiu, kad mes taip ir nesuprantame, kodėl šeimai pradėtas šis procesas ir ko juo siekiama. Dažnai manęs tėvai klausia, ką jie dabar turės daryti, kad procesas baigtųsi ir vaikai būtų grąžinti. Taip yra todėl, kad pagalbos planuose, tarnybiniuose pranešimuose ar kituose dokumentuose nepavyksta išsiaiškinti, kodėl įvyko įsikišimas į šeimą. Lieka neaišku, ko siekia institucijos ir ką visi kartu turime pasiekti. Šis neapibrėžtumas leidžia institucijoms ištempti procesus iki begalybės paliekant tėvus nežinioje. Pavyzdžiui, iš pradžių įpareigojama lankyti kursus, bendradarbiauti, išsiimti pažymas, bet kai tai įvykdoma, atsiranda nauji reikalavimai... be pabaigos. Arba nustatomi tokie reikalavimai, kurie nėra objektyviai įgyvendinami. Pavyzdžiui, skyrybų atveju tėvams liepiama susitaikyti.

Todėl pagalbos plane turėtų būti nurodyti labai konkretūs ir individualizuoti tikslai, kurių siekiama. Taip pat konkrečios individualizuotos priemonės šiems tikslams siekti.

Dėl konkretumo nebuvimo, kyla kitos problemos - biurokratizmas ir šabloniškas elgesys. Institucijos nueina paviršutinišku keliu, kai svarbiausia nustatyti grėsmės lygį ir įsikišti į šeimą. Mačiau ne vieną grėsmės lygių nustatymo anketą ar pagalbos planą su nurodytais kitų žmonių vardais ir pavardėmis. Tai rodo, kad dirbame principu „copy-paste“, o konkrečios šeimos iš tiesų niekas nemato.

Šiuo metu dirbu su besiskiriančia šeima, kurios 11 metų vaikas išmoko puikiai manipuliuoti. Būdamas pas tėtį, jis skambina tarnyboms, kad pas tėtį vyksta išgertuvės, o kai būna pas mamą - tarnyboms pasiskundžia, kad yra paliekamas vienas. Visa tai jis išsigalvoja tam, kad priverstų tėvus tenkinti jo momentinius norus. Tarnybos stengiasi vaizduoti, kad to nesupranta, nors privačiai palinksi galvą, patvirtindami, kad tai manipuliacija. Bet procesas biurokratiškai važiuoja toliau: vyksta ikiteisminiai tyrimai, atvejo vadyba. Svarbiausia, kad šiuo atveju šeima negauna jokios realios pagalbos. Mes parašėme prašymą, kad šeimai būtų suteiktos paslaugos: nepilnamečio gydymas, esant priklausomybei nuo informacinių technologijų, ir kvalifikuota pagalba tėvams, kai vaikas akivaizdžiai jais manipuliuoja. Nesulaukėme ne tik jokios pagalbos, bet net ir reakcijos į šiuos prašymus. Galimai individualizuotos pagalbos nėra, nes nėra specialistų.

Policija

Kai gaunamas pranešimas apie vaiko teisių pažeidimą, policija sureaguoja. O kai ji sureaguoja, savaime laikoma, kad pažeidimas įvyko. Tai yra totaliai sovietinis mąstymas. Užsisuka karuselė, kai reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, nes galimai nukentėjo vaikas. O prasidėjus tyrimui pritaikomos kardomosios priemonės tėvams, pavyzdžiui, draudimas bendrauti su paimtais vaikais. Procesas toliau vyksta, net nerandant įrodymų.

Švietimo įstaigos

Prasidėjo masiniai ugdymo įstaigų vadovų ir socialinių pedagogų pranešimai vaiko teisių tarnybai apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Pastebėjau, kad dažniausiai tai daroma tuomet, kai pati įstaiga siekia nusimesti atsakomybę dėl kokios nors situacijos. Pavyzdžiui, nesugeba susitvarkyti su agresyviu vaiku, kuris terorizuoja bendramokslius. Taip daug šeimų nereikalingai įpainiojami į biurokratinę sistemą, o išsikapstymas iš jos užtrunka. Manau, atėjo laikas centralizuotai pasikalbėti su ugdymo įstaigų vadovais ir socialiniais pedagogais, ką reiškia bandymas atsikratyti problema, įveliant vaiko teisių apsaugos mechanizmą.

Laikinieji globėjai

Dirbdama su konkrečiais atvejais pastebėjau, kad laikinieji globėjai neturi motyvacijos tam, kad procesas kuo greičiau užsibaigtų. Man plaukai šiaušiasi, kai globėjas pasakoja, jog iš šeimos paimtas vaikas apie tėvus neklausinėjo, jų nepasiilgo ir namo nenori. Jeigu globėjai būtų objektyvūs, manau, pasakytų, kad vaikai patiria stresą, yra apatiški. Yra buvęs atvejis, kai nepavykus nuslėpti, kad vaikas pas globėjus žaloja save - daužo galvą į sieną, globėja aiškino, jog vaiką taip mama primokė. Meluojama labai daug. Tai rodo, kad nėra jokios atsakomybės už tai, ką jie kalba ir daro.

Taikomi dvigubi standartai. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai į susitikimą su mama, iš šeimos paimtas 4 metų vaikas buvo atvestas laikinosios globėjos 6 metų sūnaus. Jaunesnysis aprengtas trimis marškinėliais - matyt taip, kaip šešerių metų vaikas sugebėjo aprengti. Kai pasiteiravome, kur yra suaugę žmonės, buvo atsakyta, kad globėja miega. Dėl to jokių neigiamų pasekmių globėja nesulaukė, ji nebuvo pakeista. Tai yra realybė. Reikia įsivaizduoti, koks skausmas yra tėvams, iš kurių vaikas paimtas dėl menkniekio, matyti, kaip elgiasi globėjai, o tarnyboms tai atrodo visiškai normaliu. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų, jeigu šešiametis atvestų savo brolį į darželį ir pasakytų, kad tėvai neatvedė todėl, kad miega.

Tiek blogų žinių. Geros žinios yra tokios, kad tėvai pradeda domėtis situacija, teismuose formuojasi praktika. Matyti, kad teisėjai po truputį suvokia realybę. Aišku, dar laukia ilgas kelias iki demokratiško teisinio statuso sistemoje. O visa kita priklauso nuo mūsų pačių ir to, kiek patys būsime bendruomeniški bei padėsime vieni kitiems.

Kalba, sakyta konferencijoje „Prigimtinės šeimos politikos stiprinimas“